Indija

“Varanasi is older than history, older than tradition, older even than legend,
and looks twice as old as all of them put together”
– Mark Twain

“Prasižioji kalbėti ir jau meluoji”, – mokė Zen meistras. Nepasimokiau. Todėl ir sakau, kad Varanasi man ir yra Indija. Taj Mahal yra vau, bet Indijoje yra ir kitų vau. Net vau vau. Auksinė šventykla Amritsare yra sunkiai nusakoma žodžiais, bet lygiai taip, pakylėtas dvasia, aš jaučiausi ir Myanmaro Shwedagon šventykloje. Ir tai, kad panašūs jausmai užplūsta keliose vietose, niekaip nereiškia, kad jos staiga nebėra aukso vertos – šie skirtingoms religijoms priklausantys objektai ir juos supanti aura paliks mano atmintį nebent tik kartu su manimi. Tačiau kito Varanasi Indijoje nėra. Nieko panašaus neteko patirti ir kitose Azijos šalyse, bet tikiu, kad gali būti – Azija tik dalis šio pasaulio. Tai lyg tyras Indijos ekstraktas – be jokių UNESCO papildų, tačiau su nenusakomu kiekiu tradicijos, religijos ir karvės šūdo. More

Aplinkui knarkia koks tuzinas indų (įsivaizduokit lėkštes, puodus, puodukus). Naktiniuose ar net daugianaktiniuose traukiniuose vietiniai patalą ima kloti 8-9 vakaro, o 10 jau skardžiai miega. Aš savo stotelę pasieksiu tik apie pirmą nakties, tad pasinaudosiu proga, jog internete jau guli nuotraukos iš Ellora bei Ajanta šventyklų, trumpai pristatydamas kelią iki jų.

Taip, kelią iki jų būtų galima pristatinėti atskirais įrašais, bet dėl laiko stokos, brūkštelsiu trumpai vienu atsikvėpimu. Pavyzdžiui, iki Aurangabad (miesto iš kurio vykstama į Ajanta bei Ellora) traukiniu turėjau nusigauti gerokai prieš vidurnaktį, bet atsibeldžiau gerokai po pirmos. Kelionė nebuvo iš lengvųjų – Mumbajuje tegavau “general admission” bilietą, kuris suteikia tik teisę įlipti į traukinį, bet negarantuoja vietos jame. Tik gerųjų vietinių dėka pusę kelionės puse šiknos sėdėjau, paskui valandėlę gulėjau, o galiausiai porą valandų prarymojau prie durų. Ir vis tik to man buvo negana, tad pirmą nakties, vietoj to, kad šliaužčiau į pirmą pasitaikiusią būdą ir nusnūsčiau, parodžiau charakterį ir iš stoties rajono patraukiau į miesto centrą ieškoti pigesnės bei gražesnės nakvynės. Sėkmės. Kaip ir daug kur Azijoje, langinės bei vartai čia užsidaro apie dešimtą ir kartais net sunku įtarti, jog čia ar ten yra veikiantis viešbutis. Taip ramybėje per pusantros valandos pažinęs mirusį miestą, galiausiai sutikau tuktukininką, kuris užrodė vieną vietelę. Gavo, matyt, komisinius iš viešbučio, bet man tuomet jo navaras buvo paskutinėje vietoje. O iš ten jau iki Ellora netoli.

Vieni lygina Ellora su Ajanta, kiti priešina, bet taip yra tik todėl, kad šie du UNESCO objektai yra gana arti vienas kito. Teoriškai jeigu jau lankai vieną, tai būtų keista praleisti kitą, juoba, kad abu yra pakanakamai skirtingi ir savotiškai unikalūs. More

Indija išlepina. Pavyzdžiui, nuvykus į Agra, per dieną galima nesunkiai pamatyti net tris UNESCO paveldo objektus. Todėl, kai paskaitai, kad už valandos kelio (ir tai tik į vieną pusę) laivu, galima pamatyti eilinę šventyklą oloje, susimąstai ir susimąstai dar kartą. Galiausiai aš vis tik palūžau, nes atradau, kad olos yra penkios, o ne viena, tad… lyg ir labiau apsimoka. O užbėgant įvykiams už akių, iš karto galiu pasakyti ir, kad likusios olos, ypač po pirmos lankymo – nevertos batų padų. Ir, galiausiai, reziumuojant, net nepradėjus dėstyti, tenka pripažinti, kad ta viena uola verta viso į ją investuoto laiko. More

Jeigu norit pamatyti, kaip atrodo pragaras dar prieš mirtį, susiplanuokit kitiems metams kelionę į Indiją balandžio pabaigai-gegužei, bet kur, išskyrus šalies šiaurę. Šetono pagalbininkai, tiesa, čia prieinami bet kuriuo sezonu, tačiau malkas į ugnį, panašu, kad chebrytė pradėjo aktyviau mėtyti tik dabar. Atrodo tik sėdėk namie ir lauk skrydžio, bet čia, nors suskambės šabloniškai, panašu, kad nebus jokio skrydžio prieš tai neperėjus pragaro kelių. Tiesa, striginėjant tame kelyje, vis atsiranda laiko prisėsti prie nuotraukų. Vakar taip net porą albumų pavyko sukrauti. Ir įdomiausia, kad intensija buvo vieną jų sutvarkyti atmestinai, nes, tipo, vis tiek nieko gero, bet, kai pradėti žiūrėti, tai ir gero ir net labai.

Iki Pattadakal nuo Badami atsitrenkiau jau kepinant saulei ir, panašu, kad kol pasiekiau pagrindinę iš šventyklų, entuziazmas buvo ištirpęs iki tiek, kad vėliau atrasti dalykai taip greitai nereanimavo. More

Man šią vietą ilgam primins pirma reakcija įžengus į uolose išskaptuotas šventyklas: Kodėl jos ne UNESCO sąraše? Vietinė valdžia, apjungdama su kitais gretimais objektais, bando prastumti Badami šventyklas į sąrašą, kuris automatiškai didina turistų srautus, tačiau kol kas nesėkmingai. Neabejotinai tam yra priežasčių, bet ar todėl, kad nieko Badami nesitikėjau ar todėl, kad buvo iš ties gražu, įspūdis išliko. Ir kur kas didesnis, beje, nei apsilankius už 20 kilometrų nuo miestelio esančiose UNESCO palaimintose Pattadakal šventyklose.

Miestelis, sakykim taip, yra vienadienis. Pažiūrėti yra ką, bet viską galima sutalpinti į vieną dieną. Tai ir vietinės, man didžiausią įspūdį palikusios šventyklos, ir fortas, ir Pattadakal bei Aihole šventyklos. Bet keliaujant ne keturių savaičių greičiais, suskaldyti kelionę nuo Hampi iki Mumbajaus (aš dar stabtelėjau ir Bijapur) – verta. Matosi, kad turistai čia neužsibūna. Kaip ir daug kur Indijoje, čia viena iš tų vietų, kur auksas šūde blizga. Miestelis dulkinas (ne todėl, kad jame visi dūlkinas), provincialus, neįdomus, bet… Hostelyje tau sako kainas dėl kurių būtų gėda derėtis, o turgelyje krauna vynuoges už tik vietiniams prieinamas kainas. Kas irgi savotiškai žavu.

Šventyklos išsidėsčiusios oloje aplink ežerą. Aplinkui siaučia įžūlios raudonšiknės beždžionės, sugebančios atsidurti netgi ten, kur atrodo net medžio šakų nebeliko. Man gi išlipus iš autobuso taip norėjosi sukirsti turimas vynuoges, kad teko nusispjauti į galimą Vishnos bei Krishnos nemalonę ir ryti pasislėpus šventyklose. Vienas vietinis užmatęs mano bėdą, taip ir pasakė: valgyk, aš tave pasaugosiu. Vėliau, jau grįždamas, vienos porelės buvau paprašytas juos nufotografuoti. Tai, kol aš taikiausi, o jie man šypsojosi, viena tokia maža p..da, kad griebs jų gan nemaža fotokrepšį ir į kojas. Anas vytis, ta – šnypšti. Atėmė, bet pakeliavus po Indija supratau, kad beždžionės, tai ne maži vaikai, bet besmegeniai suaugusieji. More

Turizmo informacijos skyriai Indijoje yra gėris. Ateini, susižinai viską, ką nori/reikia, pasiimi nemokamus žemėlapius, etc. Nedažnai tą dariau, nors jie dažnai įsikūrę traukinių stotyse ar netoli turistams svarbių vietų, bet vienas tokių aplankytų buvo Hampi. Pasigavo mane vietinis vadovas, nes verbavo žmones kitos dienos žygiui dviračiais (už 350 rupijų, berods). Būčiau pasirašęs, bet labai jie buvo vėlyvi – kai išvykdavo apie 10.00, aš jau grįždavau į savo hostelį pusryčių, o po to jau pietų miego. Na, ar pusryčių miego, jeigu jau derinti miegą prie maisto. Taip po Hampi aš išvykau ne į kelionės žemėlapyje suplanuotą Mumbajų (atšvęsti Holi), bet Badami+Pattadakal (apie juos kitame įraše) bei Bijapur. Ir nors Indijoje gausu gerų lankytinų vietų, šie niekieno nerekomenduoti taškai niekuo nenusileido labiau garsiems vardams, o kai kuriuos net ir pranoko.

Bijapur realiai yra vienos dienos miestas. Galima pasiimti tuktuk’ą ir aplėkti visus lankytinus objektus. Aš to niekada nedarau ir pusdienį pradrybsojęs lovoje su knyga ar kompiuteriu, galiausiai patikrinu 2-3 svarbiausius objektus. Kai nuvažiuoji į Agra, ten lankai objektus visą dieną, bet ne iš gero gyvenimo – taip pigiau. Tačiau įspūdis su kiekviena valanda slopsta, blanksta, kol nebesupranti: ar tai prieš akis nieko gero, ar tiesiog esi per daug pavargęs. Tai jau geriau mažiau, sakau, bet su daugiau entuziazmo (kiek jo išlieka prie +40C). More