Indija išlepina. Pavyzdžiui, nuvykus į Agra, per dieną galima nesunkiai pamatyti net tris UNESCO paveldo objektus. Todėl, kai paskaitai, kad už valandos kelio (ir tai tik į vieną pusę) laivu, galima pamatyti eilinę šventyklą oloje, susimąstai ir susimąstai dar kartą. Galiausiai aš vis tik palūžau, nes atradau, kad olos yra penkios, o ne viena, tad… lyg ir labiau apsimoka. O užbėgant įvykiams už akių, iš karto galiu pasakyti ir, kad likusios olos, ypač po pirmos lankymo – nevertos batų padų. Ir, galiausiai, reziumuojant, net nepradėjus dėstyti, tenka pripažinti, kad ta viena uola verta viso į ją investuoto laiko.
Elephanta caves įstigo, kaip kitokia vieta. Nors niekaip negaliu nuvertinti Ellora didybės, kur jau net ne šventykla, bet visa miesto aikštė su rūmais oloje, Elephanta spinduliuoja didybe, kuri neproporcinga objekto dydžiui. Šią salą valdę portugalai ją pavadino Elephanta dėl ten atrasto didžiulio iš akmens išskaptuoto dramblio (dabar jis perkeltas į vieną Mumbajaus muziejų), tačiau didesnės pagarbos Shivai skirtai šventyklai neparodė – naudojo pratyboms ir galingai suniokojo viduje esančius kūrinius. Pastarieji gi, atrodo, kaip sustingę laike ir pasiruošę bet kada išžengti iš akmeninių gniaužtų. Jeigu ne fiziškai, tai bent jau viduje sukaupta energija. Po pirmos, pagrindinės, olos, praleki per visas likusias ir vėl grįžti atgal. Net ne grįžti – esi įtraukiamas.
