Kambodža

Parašiau antraštę, pats nepatikėjau, patikrinau ir akurat – čia jau bent penktas įrašas, kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su Kambodža. Siem Reap/Angkor Wat, žinoma, nusipelno visų jam skirtų nuotraukų bei žodžių, tačiau dėl kitų mano aplankytų vietovių, atsakyčiau per klausimą: ar važiuočiau ten, jeigu tai ir būtų visa mano kelionė? Žinoma, kad ne – bet kuris miestas Vietname man pasirodė vertingesnis nei likusieji trys pamatyti Kambodžoje: Kep, Kampot ir Phnom Penh. Ne kartą girdėjau, tiek į Battambang, tiek į Kep/Kampot po Siem Reap/Phnom Penh nuvykusių žmonių įspūdžius iš serijos “O, čia visai kitokia Kambodža”. Taip, kitokia, bet ar įdomi? More

“Šiaip aš nesu šventyklų fanas, bet Angkor Wat yra kažkas tokio”, – tikriausiai buvo ir vis dar yra dažniausiai girdima frazė apie šį Kambodžoje esantį ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą objektą. Dar kaip tik skrisdamas į Filipinus girdėjau, kad vien Angkor Wat per metus aplanko tiek turistų, kiek visus Filipinus, gal tik tiek, jog bent jau mano akyse nelabai ta šalis ir turi kažką daugiau nei šias šventyklas. Ir nors visada sakau, kad visos geriausios žymiausių lankytinų vietų nuotraukos jau padarytos (tad jeigu ką fotografuoti, tai nebent su savo snukeliu arba tikrai neįprastu rakursu), kai atėjo laikas šiam įrašui, stojau akistaton su 576 fotografijom. Jose, žinoma, nieko blatno, laiko apdorojimui Photoshope minimaliai, bet vis tiek – ataskaita yra ataskaita. More

Sakyti, kad Kambodžoje visi yra korumpuoti ir pasiruošę išspausti paskutinį dolerį iš turisto, būtų taip pat netikslu, kaip sakyti, jog Lietuvoje gyvena vien tik baltaodžiai. Bet jeigu, kas klaus, tai būtent taip ir sakysiu – tai šalis turinti “Anti corruption unit” ne be reikalo. Beje, vakarieniaudamas pirmą dieną Pnompenyje prie gretimo stalo girdėjau pasakojimus apie šią instituciją, jog būktais jos vadovas keičiasi kas mėnesį-du, nes prieš tai buvęs už tai, ką padarė arba tai, ko nepadarė yra įkišamas už grotų. Vienžo, iš čia karjeros laiptais tik į vieną pusę. Sako norinčių trūksta, bet jie randami. Ir kai nors kiek pajunti šalies kvapą, atrodo visai tikėtina, kad net jeigu tokia institucija atsirado iš kelių žmonių nuoširdžių paskatų, sistema susitvarko taip, kaip jai reikia.

Angkor šventyklos, apie kurias dar parašysiu, yra atskiras pasaulis. Kažkaip vieta atjungia ir knygų pardavėjus, ir suvenyrų. Tada vakarop grįžti į Siem Reap esantį viešbutį arba užsuki į miesto centrą ir pasidarai sau pramogą – kažką panašaus, ką kiekvienas galim pasidaryti Palangos Basanavičiaus gatvėje. Kažkaip net neišeina pykti – supranti, kad miestas laikosi ant bandymo patenkinti turistus. Tiesa, jau ten pirmą kartą užsiroviau ant to, ką laikau tikruoju Kambodžos veidu. Pirmos dienos vakare besilankant Angor Wat’e, savo akimis mačiau, kaip rusas atseikėja apsaugos darbuotojų nenustatyto dydžio sumelę už kurią šis patraukia tvorelę, kuri neleidžia užkopti į pagrdindinį, centrinį šventyklos pastatą.Va taip va – lyg ir vyksta renovacijos darbai bandant apsaugoti pasaulinį kultūrinį paveldą, bet paskui imi galvoti, kad gal darbuotojai specialiai aptvėrė, jog galėtų ir atitverti. Tokios mintys aplanko ne iš karto, bet po kiek laiko daugelį nutikusių dalykų pamatai kitoje šviesoje.

Jau planavau atvirlaiškių serijoje brūkštelti būtent apie šį įvykį savo klientui, “Transparency International Lietuva”, tačiau prieš išvažiuojant pats buvau pabandytas pagauti korupcijos tinklais. More

Siem Reap, Kambodžoje, beieškant vietos pavalgyti po sunkaus šventyklų lankymo ryto, kažkur netoliese jų naktinio turgelio ir naktį šėlstančios “Pub street”, prie manęs prieina kokių dešimties metų indiško gymio turinti mergaitė ir rankutėse laikydama vaikišką buteliuką kūdikiams maitinti bei žiūrėdama savo gailiomis akutėmis, pradeda “Sir, could you by milk for my…”. Jai dar nespėjus pabaigti šios jau hitu tapusios dainelės, kiek piktokai ir ironiškai pertraukiu ją žodžiais “Oh c’mon, milk, get something new for me” (vertimas mamai: Nagi, pienas… Išmok naujų bajerių) ir net nežiūrėdamas žemyn, nueinu skrandžio keliais. Neatrodo, kad mergaitė labai nusimena ar manyje mato vienintelį jos broliuko gyvybės gelbėtoją – jeigu taip būtų, po pirmo “ne” neatstotų, gi šiuo atveju mato, kad užsirovė ant apsiskaičiusio žmogaus, tad nusprendžia negaišti laiko ir, tikriausiai, jau dairosi naujos aukos.

Jeigu nežinot, tai čia tiesiog eilinė mulkinimo schema: prie jūsų prieina mergaitė, moteris su vaiku ar panaši žmonių kombinacija ir rodydama pieno buteliuką, paprašo nupirkti pieno vaikui pamaitinti. Atrodo gražu – vis ne pinigų, kaip kiti, prašo. Realiai dėl to tik blogiau. Jeigu jūsų širdelė suvirpės, jie jus nutemps į tinkamą parduotuvę, kur jūs akimirkai galėsit pasijusti nors dienai pratęsę vienos sielos egzistenciją šioje ašarų pakalnėje. O tuo metu, kai jau dėliosit mintis apie tai būsimam atvirlaiškiui, pienas keliaus atgal į parduotuvę, kur pardavėjas priims buteliuką, padės atgal į šaldytuvą, o sumaniesiems verslininkams atseikės pusę sumos. Taip, nežinodami, žmonės padeda net ne vienai, o dviem sielom.

Apie tokias apgavystęs (angliškai “scams”) galima paskaityti kiekviename šalies gide, wikitravel ar kituose kelionėms skirtuose forumuose. Atrodo, kad jeigu važiuoji į užsienį, turėtum pasidomėti ne tik top10 dalykų, kuriuos būtina pamatyti. Ir vis tik sėdžiu kitą dieną indiškame restoranėlyje, kurio vaizdas atsiveria į gatvę priešais vietinį turgelį ir iš restorano gilumos, tolumoje lyg kino teatro ekrane matau mažą mergaitę, kurios vienoje rankoje buteliukas pienui, o kita – prilaiko per petį permestą vos kelių metų broliuką. Iš paskos skuba kokių 35 metų porelė iš kurios moteriškosios pusės dar nugirstu klausimą “So where is that shop?” (ai, mam, pasinaudok http://translate.google.com/). Atrodytų, mesk savo curry bei naną ir bėk gelbėti neišprususių baltaodžių (tie, matyt, tikrai pirmą kartą iš turistinio autobuso buvo išlipę – balti kaip drobulės), bet paskui prisimeni liaudies išmintį “glušą ir bažnyčioj muša”, kuri, tarytum, prikala prie kėdės. “Nemesk kelio dėl takelio” dar pasakau galvoje ir, šnai, dar pora vinių.

Bet visi tie elgetaujantys elementai, skaitai gidus ar ne, vis tiek yra iššūkis. Kam duoti, o kam ne? Aš tradiciškai, jeigu užeina gerumas, duodu nebent tiem, kurie tiesiogiai tavęs neprašo ir tik laukia. Arba tiems, kurie kažką daro. Sakiau, jeigu pamatyčiau tipelį stovintį ant vienos kojos (tuo atveju, kai turi dvi, nes Kambodžoje, kurios gyventojai smarkiai nukentėjo nuo minų, yra priėję (prišliaužę) ir berankiai (ne Ričardai), ir bekojai) su paaiškinančia lentele, kad jis neprašo pinigų už nieką – prašo už stovėjimą ant vienos kojos, tikrai paaukočiau. Vis tik tie “biezdielnikai” smarkiai užknisa. Jau nekalbant apie jų kiekį. Tai lyg devyngalvis drakonas, kurio nukirstos galvos vieton atauga viena nauja arba net dvi naujos. Šia prasme, jeigu duodi vienam, tai kodėl neduodi kitam? Kas tu toks, kad teistum ir spręstum, kam pinigų tikrai reikia degant čia ir dabar, o kas tiesiog taip gyvena? Ir tik nereikia “matosi, kad tikrai reikia” – tie žmonės n metų gyvai treniruojasi, kad taip mums ir atrodytų. Aš su tuo kovoju užsikoduodamas, kad niekam nereikia duoti, nes tai ne tik, kad nepadeda žmogui progresuoti, bet dar gi kai ką ir pastūmėja tokios karjeros link. Kitą kartą, kai atvirutę pirksit ne pašte, bet iš vaiko gatvėje, galit save apgaudinėti, kad taip padedat jam, bet galit į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės paklausdami savęs, kodėl šis vaikis dabar ne mokykloje? Atsakymas, dažnu atveju, paprastas – nes tai jūs skatinate vaikus būt išsiųstus į gatves.

Šia prasme gidai yra gerai – vienoje vietoje sudedama nemažai informacijos apie reikalingus skiepus, situaciją su pinigais, apgavystėmis, informacija apie šalį. Bet, pavyzdžiui, tokiai kelionei kaip mano, kuri apima bent 6 šalis, visų gidų nepaimsi. Aišku, keliaujant su lagaminu galima, bet čia jau ne backapackinimas. Tokiu atveju imi “Southeast Asia on Budget” ar panašų gidą ir tikiesi, kad turėsi glaustai surašytą visą reikalingą informaciją. Deja, išmintis, jog tai, kas tinka viskam, netinka niekam, gidams tikrai tinka. Gerai, kad kelionės metu turi, ką pavartyti, bet bent jau aš galutinius taškus susidėlioju pavartydamas tripadvisor.com ar wikitravel išmintį. Jau nekalbant apie subjektyvumą. Juk suprantama, kad nėra taip, jog vienas “Lonely Planet” rašytojų važiuoja į Paryžių, o paskui dar trys keliauja patikrinti jo informacijos: ar tikrai švaru, ar tikrai skanu, ar tikrai įdomu? tiek agoda.com, tiek hostelbookers vidinė reitingavimo ir atsiliepimų sistema atrodo tiek aktualesnė, tiek objektyvesnė. Svarbiausia nepagailėti šiek tiek laiko ir kritiškai įvertinti kiekvieną atsiliepimą. Pirmą kartą keliaujančiam žmogui bet kas gali būti “wow”. Dabar galvoju, kad reiktų iš savo gido išsiplėšti žemėlapius ir gerokai lengviau keliauti toliau.

Kitas dalykas, kad tiek “Lonely Planet”, tiek “Rough Guide” gidus (tikiu, kad ir kitus, bet netikrinau) galima įsigyti elektroniniam formate. Turint iPad ar panašų dalyką, net nesivarginčiau su popieriniais, bet tiesiog laptopas nėra patogi priemonė išsitraukti viduryje gatvės.

Dar. Kiekvienoje Pietryčių Azijos šalyje nesunkiai įsigysit bet kurios kitos šalies gidą. Skirtumas tik tas, kad jie bus ne originalūs (galima rast ir originalių) bei gerokai pigiau. Tai jeigu jau noris kažko popierinio ir rankoje, tai geriau imti atskirus gidus ir išmest/pakeist (kokio hostelio bibliotekėlėje) prieš kitą šalį, o ne viskas viename, kas dažniau yra niekas viename.

Trumpas įrašas kiek užsitęsė, tad pasakojimą apie šiandien Kambodžoje sutiktus sukčius iš Malaizijos, taikančius wikitravel neaprašytus sukčiavimo metodus, išklosiu rytoj.

p.s. paraštėje pridedu “Lonely Planet” Mianmaro gidą. Va ten tai jo tikrai reikia. Informacijos apie tą šalį internete kol kas labai trūksta. Ir net jeigu metų senumo gide į kainas jau nebėra ko žiūrėti, visa kita pasirodė naudinga. Deja, bet nors reiktų šios šalies informaciją dabar atnaujint kasmet, LP kitą leidimą žada tik 2014.