“Šiaip aš nesu šventyklų fanas, bet Angkor Wat yra kažkas tokio”, – tikriausiai buvo ir vis dar yra dažniausiai girdima frazė apie šį Kambodžoje esantį ir į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą objektą. Dar kaip tik skrisdamas į Filipinus girdėjau, kad vien Angkor Wat per metus aplanko tiek turistų, kiek visus Filipinus, gal tik tiek, jog bent jau mano akyse nelabai ta šalis ir turi kažką daugiau nei šias šventyklas. Ir nors visada sakau, kad visos geriausios žymiausių lankytinų vietų nuotraukos jau padarytos (tad jeigu ką fotografuoti, tai nebent su savo snukeliu arba tikrai neįprastu rakursu), kai atėjo laikas šiam įrašui, stojau akistaton su 576 fotografijom. Jose, žinoma, nieko blatno, laiko apdorojimui Photoshope minimaliai, bet vis tiek – ataskaita yra ataskaita.
Khmerų imperijos buvusią didybę talpinantis Angor Wat parkas apima 400 kvadratinių kilometrų teritoriją, bet pagrindiniai vaizdiniai yra netoliese turistinio Siem Reap miestelio ir gali būti aplankyti, priklausomai nuo norų ir tempo, tiek per dieną, tiek porą savaičių. Nemaža dalis žmonių nusiperka $20 vienos dienos leidimą ir drožia nuo vieno statinio prie kito visą dieną, kiti gi lėtesniu tempu už $40 mėgaujasi tris dienas. Yra ir leidimai dar ilgesniam laikui, bet faktas, jog turint omeny, kad šalis tikrai nėra iš pačių patraukliausių turizmui, sprendimas skirti šiam šalies perlui vos dieną būtų keistas.
Iš oro uosto mane paėmęs tuktukininkas iš karto prašėsi būti ir mano vairuotoju po šventyklas, tačiau jų kvailas grafikas “nuo aštuonių arba primokėk” privertė mane kreiptis į vieno dolerio dviračio paslaugas. Fizine prasme tai buvo šioks toks iššūkis, ypač grįžinėjant.
Kiekvieną dieną sąžiningai keldavausi penktą, kad pusę šešių, kai atsidaro parko kompleksas, dviračiu jau kirsčiau bilietų patikros punktą ir skuosčiau tos dienos “must see” link. Nesvarbu, ką pasirinktum, šeštą ryto gali būti tikras, kad būsi vienas pirmųjų (dažnai ir pats pirmas) turistų, tad net būdamas solo keliautoju, turėsi apsčiai galimybių pa(si)fotografuoti nelaukiant puikios progos, kai nieko nėra kadre. Paskui jau važiuodavau prie mažiau norimų pamatyti vietų rba tiesiog pakeliui. Nuo aštuonių pasipila oficialios delegacijos ir nežmoniška kaitra (apie 40C kovą), tad nuo tada po truputį pradėdavau vynioti meškeres ir aplink 10 pajudėdavau atgal miesto link. 11 pusryčiai, dar po valandos pietų miegas, o tada bimbinėjimas, skaitymas ir darbai iki vakaro, viską vėl pakartojant ryte.
Viską, ką norėjau pamačiau, būčiau net ir nenusibaigęs, jeigu ne faktas, kad tai labai prasta politika keltis tuo pačiu metu, kai vietiniai keliasi, bet eiti miegoti tada, kai jau beveik ir tavo tėvynainiai eina.
Neabejoju, jog jeigu jau išsiruošit, tai aplankysit visas svarbiausias vietas, žinosit, kur Angelina Jolie lindo filme “Tomb Rider”, tad nuo savęs pridėsiu tik tiek, jog būtina aplankyti ir Banteay Srey, kuri kiek nutolusi nuo pagrindinių šventyklų, tad dviračiui sunkiai prienama, tačiau nors ir nedidelė, bet vis tik kitokia, įdomi ir tikrai verta bent valandos dėmesio. Didžioji dauguma labai raudonų nuotraukų – būtent iš ten.
Šventyklų kompleksas yra nuolatinėje restauravimo būsenoje, tad tiek mano vizito metu, tiek garantuotai ir dar dešimt metų, kažkas bus uždaryta, neprieinama, kai kas bus taip atnaujinta, jog nederės su greta esančiais dar neatnaujintais objektais, bet malonumo tai nesumažina. Reikia suprasti, jog net jeigu lankai Ta Prohm (čia tas, kuriame filmuotas ir “Tomb Rider”), kuris teigiama paliktas toks, koks rastas, t.y. su šventyklas šaknimis apvijusiais medžiais, etc., tai net ir ši vieta yra rekonstruota – norint palikti istorinio chaotiškumo, vis tiek reikia prie to nemažai padirbėti. Kai kurios vietovės vis dar atrodo, lyg po žemės drebėjimo su visur išmėtytomis tarytum LEGO kaladėlėmis, kurias reikėtų sudėti į naują statinį.
O lyginant Angor Wat ir Mianmare esančias šventyklas, man patiko šis palyginimas: “Angkor ruins are like a Chinese Lauriat banquet where food is presented in spectacular servings with a suspenseful wait between items which are hidden beneath curtains of forests. On the other hand, Bagan is served in Spanish Tapas style, the ingredients exposed to the customer and shown in small bite-size servings, with the next attraction close and visible at hand, in shorter intervals.” Tik tiek, jog gerai jį pajutau tik po to, kai jau buvau pamatęs abu objektus.
Vertinant po aplankymo fakto, reikia pripažinti, kad aplankyti Angor Wat yra būtina, tačiau po jo rekomenduočiau iš karto trenktis į kurią nors kitą valstybę. Buvau be Phnom Penh ir keliuose mažesniuose, šarmingesniuose bei draugiškesniuose miesteliuose (Kampot, Kep), bet viena yra kiek jie yra mieli, lyginat su kitomis aplankytomis vietomis ir kiek, jeigu galvot, jog šalį aplankei tik dėl jų. Vis tik kambodžiečių alkis pinigams ir “darbas, darbas, darbas, jokių pramogų bei poilsio” filosofiją, mano galvoje šalį nustūmė į turistinių vietovių užkampį.