Japonija

Setouchi Triennale – nuo menų net salos dreba (Japonija, Kagawa)


Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų. Daugiau

Takamatsu ir Udoniukai (Japonija)

Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu. Daugiau

(Welcome to) Narita ir pagaliukai (Japonija, Narita)

japan2016-narita-20-of-47-2
Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje. Daugiau

Autumn in Kyoto, 2014

PR010597
Pavadinimas su nuoroda į „Autumn in New York“ (labai sentimentalų Holivudinį filmą), ką aš bandžiau padaryti prieš porą metų, tačiau tuo metu visas rudens nuotaikas nunešė uraganas „Sandy“, prie progos uždaręs ir niekada nemiegančio miesto metro bei tais metais iš pelenų pakilusių „The Smashing Pumpkins“ pasirodymą. Su gamta nesuderinsi. Jeigu būčiau suderėjęs, įrašas būtų apie Japoniją, o nuotraukos ir apie Tokiją. Šį kartą patekančios saulės šalies sostinė vizualiai – tik simboliškai. Daugiau

Japonijos tūlikų popuri.

PR009306
Prieš darydamas įrašą maniau, kad užpilsiu jus srutomis nuotraukomis, tačiau realybė pasirodė kiek kitokia – higienos sumetimais būsiu daug sveikai pasijuokęs, tačiau nuotraukų iš šių technologijos šventovių padaręs ne tiek jau ir daug. „Tūpinykai“, kažkodėl, arba nėra įdomūs arba aš juose per retai lankiaus, kad ką įdomaus pastebėčiau, o štai vakarietiški – pilni navarotų. Gal net reiktų sakyti rytietiškai modernūs, o ne vakarietiški, nes būtent jie Japonijoje dominuoja.

Pirma nuotrauka yra standartas, ko gali tikėtis, išskyrus tai, kad meniu šiuo atveju yra ir anglų kalba. Jeigu su tokiu reikalu neteko susidurti, pabandykit įsivaizduoti Daugiau

Japonija yra kosmosas, todėl miegoti reikia kapsulėse.

Kapsulių alėja.

Naktis kapsuliniame hostelyje yra viena iš rekomenduojamų patirčių Japonijoje, tačiau ne visi išdrįsta… O be reikalo.

Kapsuliniai hoteliai gimė dėl ir vis dar egizistuoja pagrinde tam, kad patenkintų ofisinių darbuotojų armijos poreikius. Ar bent jau tos jos dalies, kurie atvyksta į Tokiją (šitam darboholikų mieste, yra ±95% visos Japonijos kapsulinių hostelių) iš toliau, užsidirba/užgeria ir nespėja į paskutinį traukinį namo. Tokiems daug patogumų nereikia – lova ir gana. Tai kapsulinis hostelis tą ir siūlo – skylę sienoje, kurioje yra čiužinys, patalynė, šiais laikais jau ir televizorius (pornūchai pažiūrėti, beje, veikiantis su monetomis), pižama, rankšluostis. Realiai tai tokie karsteliai sienoje, tik šiek tiek didesni. Mano galvoje jie dažniausiai panašūs į narvelius skirtus pergabenti gyvūnams, tik sudėtus vienas greta kito, ir vienas ant kito. Daugiau