Siem Reap, Kambodžoje, beieškant vietos pavalgyti po sunkaus šventyklų lankymo ryto, kažkur netoliese jų naktinio turgelio ir naktį šėlstančios “Pub street”, prie manęs prieina kokių dešimties metų indiško gymio turinti mergaitė ir rankutėse laikydama vaikišką buteliuką kūdikiams maitinti bei žiūrėdama savo gailiomis akutėmis, pradeda “Sir, could you by milk for my…”. Jai dar nespėjus pabaigti šios jau hitu tapusios dainelės, kiek piktokai ir ironiškai pertraukiu ją žodžiais “Oh c’mon, milk, get something new for me” (vertimas mamai: Nagi, pienas… Išmok naujų bajerių) ir net nežiūrėdamas žemyn, nueinu skrandžio keliais. Neatrodo, kad mergaitė labai nusimena ar manyje mato vienintelį jos broliuko gyvybės gelbėtoją – jeigu taip būtų, po pirmo “ne” neatstotų, gi šiuo atveju mato, kad užsirovė ant apsiskaičiusio žmogaus, tad nusprendžia negaišti laiko ir, tikriausiai, jau dairosi naujos aukos.

Jeigu nežinot, tai čia tiesiog eilinė mulkinimo schema: prie jūsų prieina mergaitė, moteris su vaiku ar panaši žmonių kombinacija ir rodydama pieno buteliuką, paprašo nupirkti pieno vaikui pamaitinti. Atrodo gražu – vis ne pinigų, kaip kiti, prašo. Realiai dėl to tik blogiau. Jeigu jūsų širdelė suvirpės, jie jus nutemps į tinkamą parduotuvę, kur jūs akimirkai galėsit pasijusti nors dienai pratęsę vienos sielos egzistenciją šioje ašarų pakalnėje. O tuo metu, kai jau dėliosit mintis apie tai būsimam atvirlaiškiui, pienas keliaus atgal į parduotuvę, kur pardavėjas priims buteliuką, padės atgal į šaldytuvą, o sumaniesiems verslininkams atseikės pusę sumos. Taip, nežinodami, žmonės padeda net ne vienai, o dviem sielom.

Apie tokias apgavystęs (angliškai “scams”) galima paskaityti kiekviename šalies gide, wikitravel ar kituose kelionėms skirtuose forumuose. Atrodo, kad jeigu važiuoji į užsienį, turėtum pasidomėti ne tik top10 dalykų, kuriuos būtina pamatyti. Ir vis tik sėdžiu kitą dieną indiškame restoranėlyje, kurio vaizdas atsiveria į gatvę priešais vietinį turgelį ir iš restorano gilumos, tolumoje lyg kino teatro ekrane matau mažą mergaitę, kurios vienoje rankoje buteliukas pienui, o kita – prilaiko per petį permestą vos kelių metų broliuką. Iš paskos skuba kokių 35 metų porelė iš kurios moteriškosios pusės dar nugirstu klausimą “So where is that shop?” (ai, mam, pasinaudok http://translate.google.com/). Atrodytų, mesk savo curry bei naną ir bėk gelbėti neišprususių baltaodžių (tie, matyt, tikrai pirmą kartą iš turistinio autobuso buvo išlipę – balti kaip drobulės), bet paskui prisimeni liaudies išmintį “glušą ir bažnyčioj muša”, kuri, tarytum, prikala prie kėdės. “Nemesk kelio dėl takelio” dar pasakau galvoje ir, šnai, dar pora vinių.

Bet visi tie elgetaujantys elementai, skaitai gidus ar ne, vis tiek yra iššūkis. Kam duoti, o kam ne? Aš tradiciškai, jeigu užeina gerumas, duodu nebent tiem, kurie tiesiogiai tavęs neprašo ir tik laukia. Arba tiems, kurie kažką daro. Sakiau, jeigu pamatyčiau tipelį stovintį ant vienos kojos (tuo atveju, kai turi dvi, nes Kambodžoje, kurios gyventojai smarkiai nukentėjo nuo minų, yra priėję (prišliaužę) ir berankiai (ne Ričardai), ir bekojai) su paaiškinančia lentele, kad jis neprašo pinigų už nieką – prašo už stovėjimą ant vienos kojos, tikrai paaukočiau. Vis tik tie “biezdielnikai” smarkiai užknisa. Jau nekalbant apie jų kiekį. Tai lyg devyngalvis drakonas, kurio nukirstos galvos vieton atauga viena nauja arba net dvi naujos. Šia prasme, jeigu duodi vienam, tai kodėl neduodi kitam? Kas tu toks, kad teistum ir spręstum, kam pinigų tikrai reikia degant čia ir dabar, o kas tiesiog taip gyvena? Ir tik nereikia “matosi, kad tikrai reikia” – tie žmonės n metų gyvai treniruojasi, kad taip mums ir atrodytų. Aš su tuo kovoju užsikoduodamas, kad niekam nereikia duoti, nes tai ne tik, kad nepadeda žmogui progresuoti, bet dar gi kai ką ir pastūmėja tokios karjeros link. Kitą kartą, kai atvirutę pirksit ne pašte, bet iš vaiko gatvėje, galit save apgaudinėti, kad taip padedat jam, bet galit į tai pažiūrėti ir iš kitos pusės paklausdami savęs, kodėl šis vaikis dabar ne mokykloje? Atsakymas, dažnu atveju, paprastas – nes tai jūs skatinate vaikus būt išsiųstus į gatves.

Šia prasme gidai yra gerai – vienoje vietoje sudedama nemažai informacijos apie reikalingus skiepus, situaciją su pinigais, apgavystėmis, informacija apie šalį. Bet, pavyzdžiui, tokiai kelionei kaip mano, kuri apima bent 6 šalis, visų gidų nepaimsi. Aišku, keliaujant su lagaminu galima, bet čia jau ne backapackinimas. Tokiu atveju imi “Southeast Asia on Budget” ar panašų gidą ir tikiesi, kad turėsi glaustai surašytą visą reikalingą informaciją. Deja, išmintis, jog tai, kas tinka viskam, netinka niekam, gidams tikrai tinka. Gerai, kad kelionės metu turi, ką pavartyti, bet bent jau aš galutinius taškus susidėlioju pavartydamas tripadvisor.com ar wikitravel išmintį. Jau nekalbant apie subjektyvumą. Juk suprantama, kad nėra taip, jog vienas “Lonely Planet” rašytojų važiuoja į Paryžių, o paskui dar trys keliauja patikrinti jo informacijos: ar tikrai švaru, ar tikrai skanu, ar tikrai įdomu? tiek agoda.com, tiek hostelbookers vidinė reitingavimo ir atsiliepimų sistema atrodo tiek aktualesnė, tiek objektyvesnė. Svarbiausia nepagailėti šiek tiek laiko ir kritiškai įvertinti kiekvieną atsiliepimą. Pirmą kartą keliaujančiam žmogui bet kas gali būti “wow”. Dabar galvoju, kad reiktų iš savo gido išsiplėšti žemėlapius ir gerokai lengviau keliauti toliau.

Kitas dalykas, kad tiek “Lonely Planet”, tiek “Rough Guide” gidus (tikiu, kad ir kitus, bet netikrinau) galima įsigyti elektroniniam formate. Turint iPad ar panašų dalyką, net nesivarginčiau su popieriniais, bet tiesiog laptopas nėra patogi priemonė išsitraukti viduryje gatvės.

Dar. Kiekvienoje Pietryčių Azijos šalyje nesunkiai įsigysit bet kurios kitos šalies gidą. Skirtumas tik tas, kad jie bus ne originalūs (galima rast ir originalių) bei gerokai pigiau. Tai jeigu jau noris kažko popierinio ir rankoje, tai geriau imti atskirus gidus ir išmest/pakeist (kokio hostelio bibliotekėlėje) prieš kitą šalį, o ne viskas viename, kas dažniau yra niekas viename.

Trumpas įrašas kiek užsitęsė, tad pasakojimą apie šiandien Kambodžoje sutiktus sukčius iš Malaizijos, taikančius wikitravel neaprašytus sukčiavimo metodus, išklosiu rytoj.

p.s. paraštėje pridedu “Lonely Planet” Mianmaro gidą. Va ten tai jo tikrai reikia. Informacijos apie tą šalį internete kol kas labai trūksta. Ir net jeigu metų senumo gide į kainas jau nebėra ko žiūrėti, visa kita pasirodė naudinga. Deja, bet nors reiktų šios šalies informaciją dabar atnaujint kasmet, LP kitą leidimą žada tik 2014.