in blue
Picture of the day
Mergaitė at 7-Eleven®.
Pamačiau gulinčią netoli Warorot Market (Chiang Mai, Tailandas) esančioje 7-Eleven®. Visai tikėtina, kad užmušinėja laiką, kol tėveliai prekiauja. Kita versija – įdomių žurnaliukų ir knygučių apstu, tačiau ne visi čia sau gali tai leisti. Bandau įsivaizduoti mūsų mažąsias lietuvaites prie “Maxima” kasų – ne žliumbiančias, bet skaitančias. Sunku suvokti vertę daiktų, kuriems įsigyti tau nereikia pastangų.
…
Self portrait (Hanoi, Vietnam)
Mergaitė Eifelio būdelėje (Ho Chi Min City, Vietnamas).
Nors ir nesu tikras, kiek Gustave Eiffel prisidėjo prie telefono būdelių Ho Chi Minh City (o jo laikais – Saigono) pašte, bet faktas, kad pašto pastato šiame mieste ir Eifelio bokšto autorius – tas pats žmogus.
Mergaitė & balandžiai (Phnom Penh, Kambodža)
Bet tas gi ir be žodžių aišku. Kiek įdomesnis reikalas yra, kaip skirtingose šalyse iš balandžių lesinimo verslas daromas. Pavyzdžiui, Mianmare, Yangone prie pagrindinės eismo arterijos, Sule Paya, keli tipažai kiaurą dieną lesina balandžius ir kiekvienas čia pat gali nusipirkti maišelį maisto tiems šikniams (nors ir ne toje vietoje, bet, jo, apšiko ir mane). Kadangi man labiau patinka šerti žiūrkes ir peles, šio malonumo atsisakiau. Tiesą sakant, atsisakyti net ir negalėjau, nes niekas nesiūlė (foto kažkur buvo, bet dabar ant greitųjų negaliu atrasti).
Kambodžos sostinėje, kur daryta ši nuotrauka, prie balandyno buvau tik kartą, tad neobjektyviai pasakysiu, kad per jėgą lesalo niekas nekiša, bet užteko tik pradėt fotografuot balandžius, kaip prisistatė veikėjas ir pradėjo juos lesint. Nieko nesiūlė, tai kol nepradėjo ir nurūkau tolyn į miesto gilumą.
O štai apie Bangkoką galiu pareikšti visiškai atsakomibingą nuomonę, nes pro balandžių mamą (tikrai ne balandėlę) kartais tekdavo eiti net po 2-3 kart per dieną. Jau iš tolo eidamas šypsais, nes žinai, kad ir vėl netrukus būsi įtrauktas į kokį naują jos fintą bandantį prastumti tau žirniukų, nes bent jau atminties, kad esu nepalaužiamas ji neturėjo. Ir jeigu jums atrodo, kad nepereinant į kitą gatvės pusę (kuri yra baisulinio pločio ir kurios kitoje pusėje man nieko nereikia) galima lengvai išvengti eilinės porcijos balandėlių, jūs giliai klystate. Čia jums ne tuk-tuk’o vairuotojas, kuriam pakanka pasakyti “no”, čia – balandžių motinėlė, gelbėtoją, maitintoja! Pamenu einu kokį trečią kartą. Žinau, kad be staigaus klaidinačio judesioko kojomis nieko nebus, tad prisiartinęs per kokius du metrus staiga klubais ir visu kūnu padarau tai, ką paskutinį kart dariau tik mokykloje, imituojant “Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs” žaidimą – lyg slalome bandau išlvariruoti tarp jos ir kelių jai padedančių priešiškų elementų. Bet, aišku, ana irgi nepėsčia – kaip koks fizrūkas per gyvenimą matęs ir šilto, ir šalto, lygiai taip pat deda kelis užtikrintus žingsnius į priekį ir grūda maišą ėdalo man už kuprinės. Išsisuku paskutinę akimirką, bet su palengvėjimu žvilgtelėjęs atgal, jos veide matau subtitrus: “Aš tave, padla, dar prigausiu”. Beje, to ėdalo kišimas yra vienas iš scam’ų – duoda tarytum nemokamai, kad tik pašertum, bet paskui jau reikia mokėti pasinaudojus akciniu pasiūlymu. Gerai, kai žinai.
Karštis (Siem Reap, Kambodža)
Kai termometro stulpelis rodo +39C, o realus jausmas dėl drėgmės ir nevėjo yra kokie +44C, praleisti visą dieną tyrinėjant vietovę yra lėta savižudybė. Pavyzdžiui, į Angkor Wat šventyklas išsiruošdavau apie penktą valandą ryto, apie 8-9 pradėdavau galvoti apie grįžimą į savo kambariuką hostelyje, o vidurdienį jau realiai parpdavau bandydamas kompensuoti 3-4 valandas nakties miego. Aišku ne tik dėl karščio – aštuntą tuk-tuk’ų vairuotojai “oficialiai” pradeda teikti savo paslaugas, tad netrukus šventyklos prisifarširuoja įvairaus plauko turistais, kurie mėgavimosi malonumą numušdavo kokiais 80%. Net keista būdavo matyti, kaip tau jau grįžtant, eilės tuk-tuk’ų bei turistiniai autobusai dar tik viltingai skubėdavo link šventyklų. Sakoma, jog net ir vietiniai karščio piko metu mėgsta snūstelti ir čia vienas tokių – likus pusvalandžiui iki maršruto Siem Reap – Phnom Penh pradžios, įsitaisė autobuso bagažinėje.
Apsara šokis – tarp tobulybės ir banalybės (Siem Reap, Kambodža)
Būti Kambodžoje ir nepamatyti Angkor Wat šventyklų, būtų nesusipratimas. Bet prie lygiai tokių pačių nesusipratimų priskiriamas ir tradicinio khmerų šokio – Apsara – nepamatymas. Apsara – debesų ir vandens dvasia Induistų ir Budizmo mitologijoje. Šių šokančių moteriškos lyties būtybių motyvų galima pamatyti ir Angor Wat šventyklų sienose. Kad jau viskas taip svyra į Angkor Wat pusę, nereiktų stebėtis, jog didžiausias pasirinkimas, kur galima pamatyti Apsarą – Siem Reap miestas iš kurio visi ir vyksta apžiūrėti šventyklų. Miestas panašus į prabangų kurortą su daugybe nebrangių barų bei gatvėmis, kurių kai kurios primena Palangos Basanavičių. Kartais atrodo, kad aukščiausio lygio kultūrinis patyrimas čia eina išvien su nusitašymu iki žemės graibymo. Net ir barai čia puikiai derina abu dalykus – jeigu nenori ploti 40 ar 60 dolerių už pasirodymą, gali jį pamatyti ir nemokamai (na, bent jau nusipirkęs bare sulčių). Kai kuriuose baruose pasirodymai yra tikrai priimtino lygio, tačiau sunku mėgautis tokiu grožiu, kai kontekstas verčia mėgautis tarytum karbonadu su karštomis bulvėmis. Viskas vienoje vietoje – taip, kaip žmonės dabar labai mėgsta.