Kelionės

(Tęsinys…) Man jau ne pirmą kartą norisi pasakyti, kad Kinijoj keliauti yra gan brangu, bet… kaip paklaustų vienas mano mylimas veikėjas: „Compared to what?“. Su Indija? Traukiniais? Tada labai brangu. Su Japonija? Be traukinių pass’o? Tada ne. Iš Zhangjiajie Avataro kalnų traukiniu galima nukeliauti iki pat Šanchajaus (na, ir atvirkščiai). Kitaip tariant nuo vieno pagrindinių miestų Kinijoje tas UNESCO stebuklas yra ranka pasiekiamas. Labai ilga ranka, tiesa – maždaug 1100km. Žiūriu senus kelionės užrašus ir matau, kad bilietas miegamajame vagone kainavo 62 eurus. Už kokius 27 galima suvažinėti turint tik sėdimas vietas, bet kai kelionė yra nuo 15:56 iki 10:28, tai supranti, kad po tokios nemiegojęs (o aš tikrai sėdėdamas nemiegu) jausiesi, kaip suvažinėtas ir diena nueis velniop. Šanchajus buvo paskutinė šios kelionės stotelė prieš išskrendant į Japoniją, priešpaskutinė turėjo būti Suzhou, bet norėjosi kuo greičiau sutrumpinti naktinį pasivažinėjimą, tad dar dienai/nakčiai išlipom Hangzhou.

Jausmas Hangzhou kažkodėl kiek kitoks nei daugelyje iki tol aplankytų vietų (tiesa, kiekviena vieta šioje kelionėje buvo gan skirtinga). Tokia gyva, moderni, laisva, daug šviesų. Man priminė labiau Taivaną nei iki tol matytą Kiniją. Žiūėti Hangzhou nelabai yra ką, realiai vienas didelis objektas – West Lake. Bet ežeras iš ties didelis ir net galėtum sakyti gražus (pirma nuotrauka yra iš ten). „Galėtum“, nes nežinau, kaip ši vieta atrodo darbo dieną, tačiau būdama netoli Šanchajaus, matyt, pritraukia nemažai vietinių turistų ir mes juos visus matėm penktadienio vakarą. Jausmas, lyg visa Palangos Basanavičiaus gatvė nutartų aplink Tiškevičiaus parko prūdus porą ratų apsukti.

Suzhou – kitas reikalas. Greta su keliais kitais miestukais aplinkui tai yra gan didelis UNESCO objektas – alia vandens miestai, tokios tipo Kinijos Venecijos. Pradinis planas buvo aplankyti ir bent vieną iš jų, bet labai simpatiška mūsų AirBnB host’e įtikino, kad visi tie miestukai yra, kaip sakoma, same same, tik mažesni. Turint omenyje, kad jokių check susirinkti aplankytuose objektuose neturėjom, nutarėm daugiau laiko praleisti vaikščiodami pačiame Suzhou. Graži vieta. Yra ir paprastos Kinijos, ir neįprastos, ir UNESCO, ir sodų, ir upių.

Kuo man dar užstrigo Suzhou, tai maistu! Visi, kas mane kiek geriau pažįsta, žino, kad maistas yra ne paskutinis dalykas mane dominantis kelionėse, bet nieko iki šiol apie tai nerašiau. Na, nes kažkaip ne itin su juo pavyko, nieko labai įsimintino gerąja prasme nebuvo – pradedant pirmu fiasko Pekine, kur turėjau patikrinti vietinę Pekino antį. Susiradau pagal rekomendacijas gerą vietą, kiek susivėlinom ir atėjus pagal koordinates pasirodė, kad ta vieta jau seniausiai neveikia. Buvo noras ieškoti kažko kito, bet viskas jau užsidarinėjo, tai nėrėm centrinėje gatvėje į pirmas pravertas duris. Viską galima valgyti, sako liaudies išmintis, tiesiog kai ką tik vieną kartą. Dar atsimenu, kaip vaikai padėjo savo močiutėms Zhangjiajie priimti iš mūsų užsakymą, nes tik jie mokėjo angliškai. Tai bendravimas ir pats procesas įsiminė gerokai skaniau už maistą. Žinoma, žinoma, ir Xi’An pirkta duona, kuri priviliojo, bet tuo pačiu ir padėjo atsikratyti beždžionės–gezo bei ten ragauti persimonų pyragaičiai, kurių vis dar neradau laiko atgaminti Lietuvoje (bet vis dar žadu), ir Pomelai už kuriuos pirmą dieną smarkiai permokėjom ir dumplainiai, kuriuos pirmą kartą valgiau ne kaip vienetinį papuošalą ant torto, bet pilnom saujom ir pilnais žandais bei puikios kokybės dragonfruit, kurių kainos ten, kaip pas mus obuolių (gal net ir pigiau). Bet va tokio kažko labiau įsimintino iš pietų meniu gerąja prasme nebuvo iki pat Suzhou.

Suzhou, tuo tarpu, padovanojo net dvi gan puikias patirtis su maistu (trečioji – bandymas įvaldyti vietinių pusrytį – vienoje nuotraukų aukščiau). Nemaža dalimi tai susiję su ta pačia, jau minėta, AirBnB hoste (ji dar mums padėjo išsiųsti vietinės mūsų „Inkaro“ atmainos, „Feiyue“, sportbatukus – puiki, puiki „Feiyue“ parduotuvė pačiame turistinio rajono centre).

Pirma – tie makaronai su marinuotais grybukais (nuotrauka viršuje). Visiškai vietinė vieta. Mums net surašė instrukcijas, kur eiti, ko prašyti, etc. ir mes jau buvom bepradedą vaidinimą, kurio metu imituotume brokolius, morkas ir kitus vegetariškus dalykus, kurių pageidaujame savo patiekale, bet greit prie mūsų prisistatė vienas vietinis vaikinukas, kuris puikia anglų kalba viską sutvarkė. Aš sakau, aš sakau – kinai puikūs žmonės, kai patys nėra turistai :) O sriubą su makarais, tai galėčiau kartoti ir kartoti. Toks dolerio maistas, kuris lietuvišką rameną paverčia pagaliukais.

Šią, paskutinę nuotrauką iš kelionės, norėčiau pasilikti desertui (bet dar reiks šiek tiek outro per Šanchajų) – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Tai yra labai, labai populiari duona Suzhou. Norėčiau sakyti panašiai, kaip spurgos Kaune, bet iš tiesų labiau, kaip šviežia duona ir prancūziškas batonas Palangoje Lietuvos nepriklausomybės apyaušryje (tai, kas dabar atrodo kasdienybė, tuo metu buvo wow dėl kurio kas antrą dieną stovėdavai eilėje – panašiai, kaip atvežamų laikraščių ar „Pingvino“ ledų kauburėliais). Ir jos galima įsigyti pačiame turizmo centre, tad nepamatyti – neįmanoma. Ir žmonės ją perką ne po vieną, bet realiai maišais – po dvi, tris, keturias. Galėtum pagalvoti, kad ji kokia tai ilgai išsilaikanti ir iš čia, kaip koks virusas, sklinda po visą Kiniją, bet taip atrodo tik, kol įsigiji. Ji tokia lengva, švelni ir minkštutė, kad atrodo, kad kažkas sugebėjo debesį įversti į metalinę formelę ir apkepti, kelis lietaus lašus razinomis paversdamas. Ir pigi, kaip velnias… Ir, kai matai, kaip visi perka, tai ir pats esi priverstas pabandyti – iš „šaibų“ sutaupytų neinant į dar vieną UNESCO dvarelį. Nusipirkom, paragavom – nu fantastika. Suputom akimirksniu – net antim neliko. Nu, galvojam, realiai reikia imti dar, jeigu ne pusryčiam, tai bent vakarienei prie arbatos. Kaip tarėm, tai ir padarėm. Grįžtam namo, pasidarom arbatėlės, plėšiam ir… matom, kad vietoj razinų ten kiauliukas įsisukęs. Tokie mažutėlaičiai gabaliukai, kuriuos nesunku apeiti/iškrapštyti, nes tešla akivaizdžiai vyniojama sluoksniais su siurprizais tarp jų. Paklausėm savo host’ės, tai jo, sako, būna saldi versija ir būna su miasyte. Tai mes kitą dieną buvom protingesni – ir ėjom pirkti ne tiesiog bulkytės, bet bulkytės su razinkom. Ištaikėm momentą, kai mažiau žmonių ir išreiškėm savo pageidavimą, kuris mūsų laimei buvo suprastas (čia aš dėl kalbos). O tada ir prasidėjo… Tai uostymas, tai durstymas pagaliukais… Pasirodo kepykla tešlą gauna paruoštą pašovimui į krosnį, todėl jie ir patys nežino, ką kepa/parduota ir panašu, kad kinams patiems, tai nelabai ir rūpi: saldi ar su kiauliuku bulkytė. Vis tik po ilgų chirurginių įsikišimų jie mums surado bulką ant kurios uždėjo „stamp of approval“, kad vis tik ši yra saldi versija. Aš sakau – kinai puikūs žmonės, kai nekeliauja. Grįžom namo, plėšiam debesį – su kiauliuku… Nu japonamat…

Tokiom nuotaikom ir išvykom į paskutinę stotelę – Šanchajų. Planas toks ir buvo – prasieiti per miestą, į viešbutį, pernakvoti ir gan ankstyvu skrydžiu – į Japoniją. Jokių lūkesčių Šanchajuj neturėjau ir jis man juos pilnai išpildė. Vieni sako, kad ten gražus kolonijnis palikimas, bet… Gal reikia labiau pasigilinti ir mažiau skubėti, nes tikrai nieko panašaus Victoria Terminus traukinių stotį Mumbajuje čia nėra. Kai kas sako, kad tai vienas gražiausių naktinių horizontų su apšviestais moderniais pastatais… Na, nežinau, mes, man regis, bent porą valandų pravaikščiojom krantine laukdami, kol sutems ir žiūrint retrospektyviai, atrodo, kad tą laiką buvo galima praleisti ir geriau.

Kiniją paleidom apsilankydami mano dar Taivane pamėgtame „Din Tai Fung“ tinklo restorane – sakoma kone pigiausioje vietoje apdovanotoje „Michelin“ žvaigžde (kalbant tarp mūsų, žvaigžde apdovanotas jų restoranas Hong Konge, bet jie visi dirba milimetrų tikslumo nurodymais visame pasaulyje, tad patirtis turėtų būti ta pati). Ir nors to niekada nedarau, Šanchajuje pasirinkom miegoti oro uosto viešbutyje (realiai, tarp dviejų terminalų). Europietiškais standartais jis nebuvo brangus, o kai pabandai įskaičiuoti nerimą ir stresą dėl ankstyvo išvykimo ir derybų su taksistais, jų pagavimo (sakau, kinai puikūs žmonės, kai nekeliauja, bet ne tada, kai jie yra taksistai), etc. Tai buvo geriausias sprendimas tą dieną, gal net per visą kelionę. Net jeigu padarytas gerą mėnesį prieš tai. Tiesa, beskubėdamas ryte ten palikau su savimi tampytą japonišką (made in china, aišku) permatomą skėtį, bet ai nu, koks skirtumas, kai tą pastebi prieš skrydį į Japoniją?

06:05 Shanghai – Osaka, take off.

(Tęsinys…) Aš dievinu viešąjį transportą keliaudamas. Man čia beveiks toks pats „a must“, kaip nuėjimas į turgų ar supermarketą naujoje šalyje – skirtingai nei muziejai, tai yra vietos, kuriose tos šalies žmonės gyvena šiandien. Turiu labai vėluoti ar atvykti vėlai naktį, kad sėsčiau į taksi arba… Kaip buvo paskutinėje kelionėje į Makedoniją: „kitas autobusas bus po trijų valandų“. Atvykus į Zhāngjiājiè (galiu tik copy–paste’inti tokį pavadinimą) mus kažkodėl vis persekiojo taksistai…

Pirmas taksi buvo nekaltas – iš oro uosto, kuris šiaip jau vos 3km nuo miesto centro, iki hotelio. Bet kai lėktuvas leidžiasi dešimtą vakare, kažkur Kinijoj, tai imi ir daug negalvoji, nes vaikščioti smogu tamsoje neatrodo tiek baisu, kiek nuobodu. Juoba, kad reikėjo taupyti laiką – į Zhāngjiājiè visi vyksta dėl dviejų dalykų: Tianmen kalno į kurį gondolos kyla iš miesto centro ir kiek tolėliau esančio Wulan miestelio ir greta jo esančių, taip vadinamų, Avataro kalnų. Planas buvo atsikelt, apvaikščiot Tianmen, sėsti į autobusą ir lėkti į Wulan, kur lauktų dar dvi pilnos dienos Avataro kalnuose.

Abu šie objektai turistinėje literatūroje apdainuojami gražiausiomis spalvomis, net jeigu ir dėl skirtingų dalykų. Turint tris dienas, kuriam jų skirti dvi, o kuriam vieną neatrodė sunkus klausimas, bet žiūrint retrospektyviai, sakyčiau varykit į Avataro kalnus ir net nestabtelkit Zhāngjiājiè. Avataro kalnai ne šiaip sau yra UNESCO objektas, kai tuo tarpu Tianmen yra stiklinis kiniškas popsas ir nereikia būti aplankius visų Kinijos stiklinių tiltų ir stiklinių tualetų gamtoje, kad šis objektas atrodytų nieko blatno. Aišku, faktas, kad tu atvažiuoji pamatyti gamtos, kyli į kalnus ir vis tiek matai aplinkos užterštumą, o ne miglą ar rūka, nepadeda, bet ir šiaip… Kalno gamta ganėtinai skurdi ir neįdomi, o pagrindinė atrakcija yra kelios atkarpos aplink kalną, kurių pagrindas – stiklas. Kitaip tariant, eini ir matai sau po kojomis bedugnę. Kai žiūri panikuojančių kinų reakcijas einant per tuos stiklus (po kojomis skylančio stiklo imitacija yra ne iš Tianmenshan meniu), atrodo juokinga, bet šiaip nepasirodė įdomu, baisu ar verta papildomo mokesčio (jeigu nenori, yra nemokamų keliukų aplinkui, nebūtina eiti per stiklinius tiltelius):

Be stiklinių tiltelių Tianmenshan atmintyje dar išlieka ir dėl šios skylės oloje, kuri mano apsilankymo dieną buvo paversta extreme automobilių užvažiavimo laiptais (ko gero „Red Bull“) varžybomis. Sunku pasakyti per kiek laiko automobiliai įveikdavo trasą aukštyn, bet faktas, kad su n žmonių pagalba žemyn jis buvo nuleidžiamas visą amžinybę, kol mes susiruošėm sėsti į autobusą ir nesibaigiančiais zigzagais lėkti dar ko pavalgyti, pasiimti tašes ir į autobusų stotį!

Aš jau minėjau, kad Kinijos kažkaip prisibijojau… Ir, kai žinai, kad jie nekalba angliškai, pasitikėjimo šalimi neatsiranda daugiau. Taip, japonai irgi nekalba, bet ten visos šalies filosofija yra „apie viską pagalvota“ ir beveik visada gali rasti kokias nors rodykles ar angliškus užrašus, kad paprastiems japonams netektų raudonuoti dėl savo anglų kalbos. Tai Kinijoj taip nėra… Ir net jeigu tu su savo hoteliu ir online šaltiniais sutikrini, kad tavo (paskutinis tądien) autobusas bus, tarkim, 19.00, dar nereiškia, kad taip ir bus. Šiaip Zhāngjiājiè yra toks miestiūkštis ir ne daugiau, net jeigu yra stotelė tarp dviejų labai turistinių objektų. Ir jų autobusų stotis tokia atitinkama – kažkas tarp paskutinės maršruto stotelės parko ir remonto dirbtuvių. Vos tik radom įėjimą į šią teritoriją kone iškart prie mūsų prisistatė taksi vairuotojas, kurio pagrindinis motyvas buvo „no bus, no bus“ (nėra autobuso). Nu ir velnias žino… Jau tamsu, jokių užrašų nėra, žmonės gal trys laukia (kažko). Šiek tiek desperatiškai pasiblaškom tarp vis atvykstančių/planuojančių išvykti autobusų liežuviais mojuodami kažką iš serijos „Wulan“, kas vietiniams, tikriausiai, skamba kaip kažkas tarp „wam am wam“ ir „blam blam blam“. O „no bus, no bus“ vis neatkimba ir reikia suprasti, kad kuo giliau į naktį, tuo desperacija tik didės ir atitinkamai kils taksi kaina.

Tiesa, paskutinį kartą kažkokioje panašioje situacijoje buvau įkliuvęs Vietname, tai gumos tempimas tada tik padėjo – aš aplink mane besisukiojantiems, angliškai nieko be „no bus“ nemokantiems dušmanams, vis rodžiau į laikrodį bandydamas pasakyti, kad jeigu iki „x“ neatvažiuos, tai važiuosiu su jumis, bet jie su kiekvienu tokiu paaiškinimu tik mušė kainą žemyn. Galiausiai, kai jau nei atrodė, kad iš šios stotelės dar važiuoja autobusai, nei buvo laiko laukti, sėdau ir papigiai ant moterolerio buvau pristatytas į išvykimo salę.

…bet prisimenant ankstesnę istoriją iš Pingyao (kur vyrukas autobuse rodydamas į savo nosį sakė „follow me“), panašiai iš serijos „wait here“ liepė ir depo darbuotojas po to, kai parodėm guidebook’uose, kur mes keliaujam. Na, liepė ir laukėm – savo padarėm, dėmesio sulaukėm. Čia, kaip man vienas bičiulis pasakojo savo techniką važinėjant Jeepneys (džipo ir mikriuko hibridas) Filipinuose: kuo anksčiau ir garsiai reikia pradėt klausinėt ar dar ne „x“ vieta ir tada tave perima vietiniai, kurie nuramina, kad ne, pasakysim kada. Ir iš tiesų, kadangi ir pats esu išbandęs šį keliavimo metodą, tai matai, kad net kai tave „šefavęs“ žmogus išlipa, jis perduoda kitiems, kad tavimi pasirūpintų. Šiaip reikia pripažinti, kad bent jau mano lankytose šalyse, jeigu tik žmogus nėra taksistas, hostelio savininkas, vaisių pardavėjas ar gidas (visi labai susiję su turistais), jis yra linkęs tau padėti, o ne tave apgauti. Ir aš labiau omenyje turiu būten Azijos šalis su kuriomis daug kam asocijuojasi skurdas, taigi ir plėšikavimas, apgavystės. Anaiptol. Viena nedaugelio vietų, kurioje nesijaučiau saugus ir nelabai norėčiau sugrįžti yra Filipinų sostinė Manila. Kaip bebūtų keista, daug iš ten gražių prisiminimų, nuotraukų, bet šiam gyvenimui gal ir gana.

Trumpinant istoriją – autobusas atvažiavo ir mes juo karštai išbildėjom. Gaila, kad dėl sportinio intereso neišsiaiškinom, kiek būtų kainavęs taksi, nes kelionė perkaitintu autobusu, tamsoje, važiuojant ratais kiek prailgo. Na, kiek ji gali prailgti, kai važiuodamas nulūžti.

Zhāngjiājiè nacionalinio parko papėdėje esantis Wulan miestukas kažkuo primena Kambodžos Siem Reap. Na, minus narkotikai, sukčiai ir prostitutės :) Tiesiog jų funkcija identiška – niekam savaime neįdomūs nei Siem Reap nei Wulan, bet juose apsistojęs vyksti į nuostabiausius UNESCO objektus: Angkor Wat šventyklas, bei Avataro kalnus (oficialiai jie taip nesivadina, tad pardon mano neoficialumą). Ir dažnai apsistoti juose kelioms naktims verta, nes kiekvienas šių objektų turi kelių dienų pass’ą ir veiklos, kurios per tas pass’o dienas net nelabai ir apžiosi.

Aš planavau, kad Avataro kalnai bus mano kelionės highlight’as ir būtent taip ir atsitiko. Pasakoti apie juos, fotografuoti, žiūrėti į nuotraukas… Na, tai neperteikiama… Čia, lyg Filipinuose ar kur kitur fotografuoti ryžių terasas (Filipinuose, tai yra ir UNESCO objektas, bet fantastiškų reginių galima pamatyti ir kitur). Atrodo negali atsižiūrėti, atsifotografuoti, bet paskui pasižiūri į tai, ką turi ir matai tik vieną – daug žolės. Tai panašiai Avataro kalnuose – bevaikštant jau ir šiaip po nuostabią gamtą sunku akis atplėšti nuo gamtos, plius visi tie keistų formų kalnai skendintys migloje (khe, khe, migloje, khe, khe…), bet vis tik tai tiesiog reikia pamatyti…

Beje, kodėl Avataro kalnai? Na, nes, jeigu esi matęs „Avatarą“, tai panašumą nesunku surasti. Pabrausinkit dar vaizdų internete „Avatar Hallelujah“, jeigu norisi tikslesnių vaizdinių nuorodų. Kiek teko skaityti, James Cameron, lyg ir nepripažįsta, kad savo filmo vaizdams inspiracijos sėmėsi iš Kinijos nacionalinio parko.

Keliavimas po šią teritoriją gan paprastas: nusiperki pass’ą ir varinėji su po visą parką lankstančiais autobusais išlipdamas tave dominančiose stotelėse. Aš net nenoriu įsivaizduoti, kas šioje vietoje dedasi piko laikotarpiais, bet akivaizdu, kad buvau puikiu laiku. Pavyzdžiui, jie turi tokia uber atrakciją parke, kaip, berods, greičiausias stiklinis (khe, khe, stiklinis) liftas. Liftas tave užkelia ten, kur reikia, t.y. arčiau pagrindinių objektų. Problema tik ta, kad užkylimas liftu kainuoja papildomai ir ne tiek jau mažai. Aišku, gali eiti pėsčiomis – viskas įmanoma, bet užtruksi 4-6 valandas vietoje… 20s. :) O štai, kad patirti tas 20s, pasak nuomonių internete, gali tekti laukti ir porą valandų. Aš tuo tarpu, tiesiog nusipirkau bilietą ir „sėdau“ į liftą. Dar ir vietą prie lango gavau, kas pagal lifto dydį, akivaizdu, pasisekdavo ne kiekvienam dvi valandas atstovėjusiam eilėje. Ir tokių papildomų keltų, gondolų, etc. parke yra ne viena, tačiau dėl vietos nuostabumo, turint laiko, būtų galima ignoruoti ir savaitėmis čia vaikščioti pirmyn–atgal, jeigu tik… Gerai žinai visus tuos kelius ir kaip bei kada jais galėsi pasiekti kokią autobuso stotelę, kuri parkui užsidarant išveš tave iš laukinių gūdžių miškų į civilizuotą Kiniją. Vieną dieną mes to ypač norėjom… Užsivaikščiojom, bet tikrai saugiu laiku pradėjom eiti pratryptais keliais kurios nors stotelės link. Iš pradžių ėjome lėtai, pasimėgaudami, vėliau greičiau, bet su kiekvienu danguje prigęstančiu liumenu žingsnis darėsi spartesnis ir virto lengva ristele. Takelio apačioje matėme kelią, tad nebuvo abejonių, jog judam ne kur nors gilyn į mišką, bet išsigelbėjimo link: matėme ten apačioje skubantį ir dar vieną turistą.

Kai jau atrodė, kad esame kažkur arti tiesos, paaiškėjo, kad autobusai čia nestoja, bet užtat ten stovėjo taksistas. Aišku, kad „no bus“, bet jo siūlyta suma irgi neatrodė patraukli. Vis tik bėgiodami nuo stoties, link stotelės prigavome paskutines „maršrutkes“ – tai nebuvo nemokami autobusiukai, bet tai nebuvo ir prabangus, apsimelavęs taksi. Išvažiavome jau visiškoje tamsoje, tokiose vietose greitai tamsta.

Ir vis tik šioje nuostabioje vietoje teko akis į akį susidurti su didžiausiu sutiktu gezu Kinijoje. Ir ne, tai nebuvo taksistas…

Kažkur belipant į kalną (gerai įrengtas medinis takas, etc.) pajutau, kaip kažkas krepšteli per kuprinę. Atsisuku – beždžionė ant turėklo. Na, jeigu kas matė beždžiones in action, o ne tik už grotų ar ant grandinės, tai žino, kad tai yra kūdikio proto sutvėrimai suaugusio žmogaus energijos/jėgos kailyje. Tai, kad padaras buvo vienas, tikėtina, reiškia ir tai, kad jis hierarchijoje yra kažkur dugne, tad gali būti ir psichinis, plius nepavalgęs. Aš kai atsisukau ir pamačiau tos beždžionės akis, manęs neaplankė mintis „o, kokia miela beždžionytė“, tik pradėjo smarkiau plakti širdis. Galvoju, na, aš, aišku, negaliu sau ramiai eiti, nes jau mata, kad šitam gezui kažkuo kritau į akį ir jeigu dar nepaprašė cigarečių, tai nereiškia ir, kad nepaprašys. Vis tik tas kelias akimirkas, kai atsisukau, beždžionė irgi pristabdė. Bet kadangi tai negalėjo tęstis amžinai, pabandžiau judėti žiūrėdamas į jos pusę. Jai šitas variantas patiko ir ji pradėjo judėti kartu su manimi, net artintis… Naiviai galvojau, kad gal čia yra kokios kameros (ir tuoj sulauksiu pagalbos) ar dar kokie žmonės praeis iš išgąsdins šitą padarą, bet ne… Ir tiesiog matau, kaip nepaisant nieko gezas eina ant manęs… Nesu tikras, kaip ir kas ten suveikė smegenyse tuo metu, bet užkišau ranką į buteliuko kišenę, kurioje į kelis celofanus buvo įvyniota prieš kelis įrašus apie Xi’An minėta duonelė. Mečiau ją kuo toliau nuo savęs ir gezui tas irgi patiko – jis nulėkė paskui tą duoną, lyg išbadėjęs. Draugė, buvusi per kelioliką metrų žemiau, tuo metu lengviau atsikvėpusi bandė kažką juokauti į ką jai riktelėjau „^$&%% “$^^$”^ “””!¬^&&& $%! tiktai greičiau, kol negrįžo“.

Dabar jau neatgaminsiu (už pinigus, aišku, atgaminčiau) ties kuriuo punktu yra daryta aukščiau esanti nuotrauka, bet tai buvo paskutinis dalykas, kurį teko patirti Avataro kalnuose ir niekaip kitaip, kaip „cherry on the cake top“ nepavadinsi. Buvo verta ir patirti, ir turint laiko būtų galima pakartoti. Praskrendi pro kalnus, kaip koks dronas, palikdamas apačioje visus gezus, ir supranti, kad patyrei tik mažytę dalelę šio gamtos stebuklo.

Parke yra daugybė „a must see“ vietų, apžvalgos aikštelių ir galima pasidaryti tokį „check“ maršrutą tik per jas (ir vis tiek, manau, per dieną nepavyktų net ir tų „a must“ sužiūrėti), bet nerekomenduočiau vien todėl, kad jos yra „a must“ visiems, įskaitant ir kinų turistams apie kuriuos aš rašiau pačiame pirmame savo įraše: atvažiuoja n autobusų, vienu metu išvirsta pora šimtų kinų, prisifotkina ir suvartoję kultūros šoka atgal ir vyksta į kitą objektą. Bet čia ne tokia, ne greito maisto vieta. Ir vis tik aš jau po truputį bandau neigti tai, ką rašiau tame pačiame pirmame įraše – kinai Kinijoje yra visiškai kitokie nei jie yra užsienyje. Aš, žinoma, patyriau mažą dalį Kinijos ir gali būti, kad kaimai keliaudami elgiasi kitaip, tik… kaimai ir nekeliauja. Tie, kurie gali sau leisti keliauti savo šalyje (skrydžiai, traukiniai, jau nekalbant apie turistinius autobusus, kainuoja visai padoriai net ir vakariečio piniginei), keliauja ir užsienyje. Tiesiog, matyt, kai viską stebinti Mao akis nebemato, tai gali atsipalaiduoti, šaibą nuleisti ir kitaip patriukšmauti – tai, ką tėvynėje daryti gali būti pavojinga. Niekad negali žinoti, juk net ir sienos turi ausis.

(Tęsinys…)

(Tęsinys…) Manau, kad viena dažniausiai, kaip bajeris, Kinijoj minimų frazių buvo: „čia migla, rūkas“. Deja, bet tai buvo ne apie migla ar rūką, bet apie užterštumą. Ir nežinau kodėl, bet labiausiai patirtas užterštumas užstrigo traukinyje Pingyao–Xi’an. Kurį laiką važiavom tuo pačiu keliu, kaip ir link anksčiau aprašyto Mianshan kalno ir jau vijosi prisiminimai iš vakar, kai smoge skęstančius kalnus įsivardinom, kaip tvyrančius migloje, nes antraip tiek nuotraukos, tiek vaizdai, tiek prisiminimai būtų apsinešę pavojingomis dalelėmis. Bet tada pro traukinio langą pradedi matyti laukus, plantacijas, šiltnamius… Atrodytų, horizonte nematyti jokio didelio miesto, bet viskas skęsta toje migloje… Vaisiai, daržovės, grūdinės kultūros. Realiai viskas. Ir paskui žmonės tai valgo. Žmonės… Mes patys valgom. Nemačiau vietoje augančių Pomelo greipfrutų, bet kodėl turėčiau galvoti, kad jie auga kitokiomis sąlygomis?

Mes esam pratę kinus matyti, kaip žmonės iš ten (na, ne savus). Tai lygiai taip pat galima nurašyti ir užterštumą – jis ten. Bet realiai visi tie suodžiai nusėda ir ant mūsų rankų kiekvieną kartą, kai už prekes mokame grynaisiais ar atsiskaitome kortele. Jeigu ant gaminio nėra kokio „eco“ sertifikato, jis kainuoja kapeikas lyginant su alternatyvom, tai būkit tikri – daiktas pagamintas prasčiausiomis sąlygomis į ką įeina ir nesilaikymas aplinkosauginių reikalavimų. Ir nėra taip, kad kinai gamina tik šūdą, šūdinom sąlygom. Kinai gamina viską, įskaitant ir prabangią „Apple“ produkciją. Jie gamina tai, ką užsako kitos šalys. Norit šūduko už dolerį? – imkit šūduką už dolerį. Ir aš grįžęs iš Kinijos, jeigu tik ką perku ir turiu galimybę pačiupinėti daiktą, visada pažiūriu ar jis „Made in China“ ar ne. Ir jeigu taip, žiūriu ar alternatyvūs produktai, kurie, aišku, bus brangesni, yra pagaminti kažkur arčiau, gal net mano šalyje ar Europoje. Ir jeigu kainų skirtumas nėra kosminis, visad pasirenku ne kinišką prekę. Nes nenoriu būti viso to, ką mačiau dalimi. Ir čia galima būtų moralizuoti iki begalybės, bet žinau ir esu patyręs, kad sunku su žmonėmis kalbėti apie globalinio atšilimo įtaką povandeniniam pasauliui ir koralams, kai max, ką jie matė po kojomis vandenyje, tai plytelės vandens atrakcionų parke ar medūzos kur nors Turkijos paplūdymiuose.

Bet grįžtant prie kelionės… Viršuje yra mano poros savaičių kelionės brėžinys, kuris prasidėjo dviem neišvengiamom stotelėm – Pekinu atvykstant ir Šanchajumi išvykstant, nes iš ten buvo mano skrydis į Japoniją. Visa kita buvo laisva improvizacija, nors turint omenyje, kaip aš planuojuosi keliones, tai greičiau jau viskas buvo aukštoji matematika (į šį teiginį reiktų pažiūrėti ironiškai, nes aš net su žemąja matematika mokykloje susitvarkiau tik ant susifeilinimo ribos), o dar tiksliau – value for money, t.y. ką geriausio galima pamatyti nesugaištant kosmiškai laiko kelyje, neišleidžiant kosmiškai pinigų ir pamatant, ką labiausiai norisi pamatyti. Kaip bebūtų keista, vienos mano „mylimiausių“ vietų planuojant keliones yra tos į kurias suprantu, kad tikrai nevažiuosiu ir todėl galiu iškart atmesti ir pereiti prie kitų. Pavyzdžiui unikali Budos statula iškalta olos paviršiuje, kuri matosi penkiolikos minučių kelionėje valtimi ir esanti vietoje iki kurios reiktų skristi ir dar važiuoti traukiniu. Ačiū, bet ne ar bent ačiū, bet ne šį kartą. Arba koks unikalus kalnas su nuostabiais vaizdais, bet mano kelionės metu jo viršuje jau gali ir būti minusinė temperatūra, kai tu važiuoji pasidžiaugti auksiniu rudeniu (Japonijoj po kelių savaičių dar ir to nebuvo). Kiti ima lagaminus, dedasi ten alpinistų batus ir neperlyjamas–neperpučiamas striukes pašildytas žąsies pūkais, bet aš stengiuosi apsiriboti keliavimu viename sezone, atitinkamai pasiimdamas kuprinę, lyg eičiau dirbti į paplūdymį.

Tai Xi’an be to, kad tai miestas turintis savo žavesio ir jo naktinį muslim turgelį beveik pačiame miesto centre aš visiškai užskaitau, kaip užskaitau ir pasivaikščiojimą begaline miestą supančia siena (realiai ten galima važinėti ir dviračiais, o norint ir vienas kitas tankas galėtų prasilenkti), bet važiavau ten tikrai ne pažiūrėti Tarakotinės armijos (nes jau mačiau atvirukuose), o tam, kad iš ten išskrisčiau į Zhangjiajie apylinkes, kuriose yra Tianmenio kalnas, kuriame stikliniais tilteliais šliaužioja į kelnes pridėję kinai ir taip vadinami Avataro kalnai, neva tai įkvėpę James Cameron „Avataro“ pasaulį.

Kelionė iki Xi’an oro uosto nusimatė gan ilga, tai dar pabandėm prieš išvažiuodami nusipirkti kažko valgomo (tos apvalios duonelės nuotraukoje viršuje dar turės svarbų vaidmenį kitame įraše apie nuotykius kalnuose po poros dienų). Neturėjo būti problema, nes gyvenom to nuolatinio muslim turgelio paribiuose pro kuriuos reikėjo nueiti iki reikalingo autobuso.

Buvo prasta diena – kas reikėjo neveikė, tai kažkur paėmiau duonos ir tada pamatėm baozi (garuose virtos kiniškos bandelės) kioskelį. Kaip produktas jis mums tiko, bet tada turėjom linksmybių išsiaiškinti kainą ir, kad mums reikia tik vegetariškų. Aš jau ir nepamenu, kiek ten rodymo rankomis ir pirštais buvo, bet gerai atsimenu du dalykus: 1) mums ten tas keturias ar net 6 bandeles pardavė už tokią kainą (kokią, tiesa, irgi nepamenu), kad grąžos imti tiesiog nedrįsau (jie mums patys vietoje gražos norėjo duoti daugiau bandelių, bet nematėm šansų jas įveikti); 2) tokiose šalyse jokios kiniškos zagatofkės gali nesuveikti, jeigu nekalbi kiniškai, nes… nemaža dalis yra neišsilavinę ir net nemoka skaityti, ypač, kai bandai keliauti, kaip vietiniai ir valgyti, kaip vietiniai. Pamenu, kad kai rodžiau kažką telefone automatiškai išversto į kinų kalbą, babytei prie puodo teko šauktis baro pagalbos, bet atėjęs diedas irgi ne kažką galėjo padėti. Teko suktis visur padedančia rankų, pirštų ir veido išraiškų kalba. Boaziai buvo puikūs, beje. Lietuvoj už tris–keturis tokius (tokius…) paliktum 6 hipstereurus. Ten nesigavo nė euro ir tai dar gražos norėjo duoti… Prisimenant anksčiau išsakytą „šūdą moki – šūdą gauni“, tiesa, nežinau kokias ten daržoves ir sojų mėsą tose bandelėse gavom.

(Bus daugiau…)

(Tęsinys…) Girdėjot apie tokį Kinijos miestą, kaip Tianjin? Na, aš iki kelionės irgi negirdėjau, nors tai yra šeštas pagal dydį Kinijos miestas. Ankstesniuose įrašuose minėjau, kad po šalį keliavau ne „peak“ metu, dėl ko su vietiniais kelionės bilietais labai skubėti nereikėjo. Bet gal aš kiek per lengvabūdiškai priėmiau tą leidimą neskubėti, nes kai jau reikėjo pirkti bilietus iš Pekino į Pingyao, tų bilietų nebuvo. Vardan skaidrumo reiktų pripažinti, kad aš jau nebepamenu ar tikrai nebuvo jokių bilietų, ar man tiesiog pasirodė per brangūs bilietai greituoju traukiniu, bet įvertinus visą turimą situaciją buvo priimtas sprendimas vykti iki Tianjin, o jau iš ten, kur yra daugiau traukinių į provinciją, važiuoti į Pingyao. Kaip matyti nuotrauko viršuje, stotis (čia tik požeminis praėjimas) – kosminio dydžio, bet ir šalis bei miestas yra kosminio dydžio, tad įspūdis tiesiog pasako, kad kažkelintą kelionės dieną dar nebuvau apsipratęs su šalies masteliais.

Traukinių iš šio miesto, pasirodė, tikrai daug, bet tuo pačiu paaiškėjo ir tai, kad bilietų į juos nėra :) Kas tikrai pasisekė, tai, kad tarp daugybės kasų buvo ir viena skirta užsieniečiams, tad totali desperacija nespėjo pramušti elementarios nevilties. Aš jau net nepamenu, kaip mes gavom tuos kelis aukso vertės bilietus, bet žinau, kaip jaučiausi pirmą kartą išgirdęs, kad bilietų nėra ir mes strigom šitoj šiknos skylėj – taip, kaip dviem parom Indijoj strigęs kitoj šiknos skylėj, kurioje ko gero buvau vienintelis turistas ne tik vizito metu, bet gal ir visą tą mėnesį. Vieša paslaptis, kad aš Indijoj po tragiško peršalimo prabudau su visiška vietinio maisto atmetimo reakcija. Tai nebuvo apsinuodijimas, nes vos tik išvykęs iš Indijos į Japoniją, jau pirmą dieną ėjau pro indišką restoraną ir jaučiau, kaip teka seilės. Bet nesvarbu, kaip tai įvardinsiu, faktas buvo, jog per du mėnesius Indijoj, pusantro galėjau sau leisti valgyti tik tokiuose tarptautiniuose tinkluose, kaip „Pizza Hut“, „McDonalds“, etc. Tai yra vietos, kuriose aš valgau maždaug kartą per metus, bet Indijoj aš jose lankydavausi kone kasdien. Tai tame mieste, kur aš irgi strigau dėl sup^$£^£os jų traukinių sistemos ne tik, kad nebuvo nė vieno tinklinio restorano (miestas milžiniškas, tiesiog ne turistinis – tik su didžiule iš įvairių kampelių sueinančia geležinkelio sistema), bet net ir be bananų!!! Žinau, kad antrą dieną iš bado ėjau į vieną chamūrkę ir paėmiau chicken tikka – vištienos gabaliukus, kurie nors ir apdoroti vietiniais prieskoniais, bet dėl paruošimo būdo artimesni mūsiškam šašlykui nei kokiam idiškam patiekalui riebiame, tirštame padaže. Matyt, tie prisiminimai privertė dar ir dar kartą eiti Tianjine prie kasų ir klausti, o gal galima „per ten?“ arba „o tas ne?“ Galiausiai kasininkė žiūrėjo, žiūrėjo ir rado porą bilietų.

Vos keturios nuotraukos iš Pingyao labiau atspindi fotografo nuotaiką ir nusiteikimą tomis dienomis, nei tai, ką miestas gali pasiūlyti. Labai keista, kad miestas visada būnantis tarp topinių „Lonely Planet“ patirčių, retai papuola užsieniečių akiratin. Tiesa, galbūt jis papuola, tačiau šioje milžiniškoje šalyje reikia gan kategoriškai rinktis, kas tau svarbiau, ką labiau nori pamatyti, nes viskam, matyt, nepakaktų ir dviejų mėnesių, ką ten bekalbėt apie daugumos turimas dvi savaites. Ir Pingyao, savo kategorijoje „walled city“ (siena apsuptas miestas), neatlaikiusi krenta prieš Xi’An, nes Xi’An tai ne tik siena apsuptas miestas, bet dar ir žymioji Terakotinė armija. Bet mano subjektyvia nuomone, tai labai skirtingi pasirinkimai. Pingyao vis tik yra žavus miestukas, kuris, taip, pritaikytas turistams (mažos parduotuvytės, restoraniukai, suvenyrai, etc.), bet visa tai yra labai gerai išlaikytame puikios architektūros mieste, kur viskas pasiekiama akimi. Xi’An miesto siena yra tokio dydžio, kad ji faktiškai gyvena atskirą gyvenimą nuo miesto. Vieną galima būtų prilyginti gyva gyvatvore aptvertai pavyzdingai tvarkomai sodybai, kitą – stadionui. Vėl gi, dėl skaidrumo turiu pripažinti, kad Terakotinės armijos (kuri smarkiai tolėliau nuo miesto) nemačiau, bet man tas UNESCO objektas kėlė abejonių iš esmės, kiek tame bus patirties malonumo ir kelių ten buvusių žmonių skeptiškai nuomonė atbaidė galutinai – tai itin turistinis objektas, kuriame ramiai nepraeisi pro suvenyrų siūlytojus ir kuris nepasirodo kažkuo įspūdingesnis negu nuotraukos internete.

Būnant Pingyao galima gyventi ir „užmiestyje“, bet kainos nėra tokios, kad nepasinaudotum galimybe pagyventi aptvertame senamiestyje. Jis lengvai apeinamas pėsčiomis, tad nėra taip labai svarbu, kur jame apsistosi, vis tiek, tikėtina, tai bus netoli įvykių centro. Kur kas didesnė problema Kinijoje yra ne susirasti, kur pigiau pernakvoti, bet kur pernakvoti be tualeto stiklinėmis sienomis. Kai keliauji vienas, tai tualetas gali būti ir išvis be sienų, bet čia nebuvo tas atvejis… Statistikos nevedžiau, bet man pasirodė, kad bent kokios 9 iš 10 potencialių nakvynės vietų būdavo su stikliniais tualetais. Aišku, kartais ten su žaliuzėm būna, kartais toks alia apšerkšnijęs stiklas, bet vis tiek… Ir tai visoje šalyje be išimties. Ir, kai tavo vietinis turizmas yra tokiame aukštame lygyje, tai užsieniečių „problemos“ dėl to, kad jiems būnant tualete nebūtina socializuotis su kitais šalia esančiais (tai, kiek pavyko išsiaiškinti, yra pagrindinė priežastis, kodėl jie tokie betarpiški kitų atžvilgiu) nėra prioritetas.

O nuo tualeto – prie maisto. Nuotraukoje viršuje dvi „vegetariškos“ sriubos. Atvykom gan vėlai, tai kol susikuitėm, nelabai, kas buvo likę, išskyrus turgelį miesto pakraštyje. Pamenu turėjom gražaus laiko pabendrauti su šefu, kurį užsieniečiai, matyt, aplanko irgi ne taip dažnai, kad vargintųsi išmokti angliškai, bet įtikino, kad gali padaryti ir vegetarišką sultinį. Ir tikrai padarė. Išsirenki ingridientus ir jis juos į katilą, apverda ir gauni su makarais. O kol mėgaujiesi savo „vegetarišku“ sultiniu, matai, kaip jis į tą patį katilą meta kitų miasas ir pagamina nevegetarišką sultinį. Skanaus.

Už 40 kilometrų nuo Pingyao yra Mianshan (Mian Shan) kalnas. Atstumą reikia pabrėžti, nes yra ir kitas kalnas tuo pačiu pavadinimu už kelių tūkstančių kilometrų. Gal net ir dar daugiau (kalnų). Prisipažinsiu, aš tos vietos taip ir neperkandau. Ten toks… Biški nacionalinis parkas, biški Onos bažnyčia ir truputis Palangos atrakcionų parko. Iš pradžių neatrodė keista, kad mažai žmonių, nes dievaži – kažkoks tai kičas. Vėliau pasivaikščiojimai giliau miško takeliais, tai lyg ir atsvėrė, bet tada atsivėrė tai, kas matyti nuotraukose (kai kurių dalykų nematyti – pavyzdžiui, pasivaikščiojimų kone tarpekliais, kur reikia nuolat prasilenkinėti su vietiniais turistais ir laikytis šakų, šokinėti nuo akmens ant akmens, etc.) ir buvo sunku nefotografuoti (deja, būtent po šio vizito mano ištikimas ir puikias nuotraukas darantis foto aparatas pradėjo striginėti ir aš neatmetu galimybės, jog tai susiję su dideliu užterštumu Kinijoje – galėjo patekti dulkių į vidurius): haikinimas, šventyklos, mistika ir religija.

Vieta nėra per stotelę nuo Pingyao, bet pasiekti nėra sunku. Tai didžiulė teritorija/ parkas, tad iš pradžių tenka nusipirkti bilietus ir tik tada sėdi į parko autobusiuką, kuris per kelioliką minučių tave pristato į vietą. Jeigu buvo galima kuo skųstis po visos dienos kelionės (realiai pabaigoje jau skubinausi fotografuoti ir viską išsinešti), tai… kad diena galėjo būti ir ilgesnė ir nuostabu, jog net tokiu atstumu nuo pagrindinių didmiesčių ore akivaizdžiai tvyro toks užterštumas, kad matosi net plika akimi (berods vieną didžiausių užterštumų pagal appso duomenis (o taip, jie tam turi appsą ir ne vieną) patyrėme Tianjin’e, bet mes ten lauke buvom nepilną valandą ir ten to užterštumo akivaizdžiai nesimatė).

Pingyao prieš išvažiuodami turėjom dar nusimatę paskutinius pietus, kurie vos nevirto ir paskutine vakariene. Taip užsižaidėm ir užsimėgavom, jog paskui teko bėgte bėgti (pats tas po pietų!) iki autobuso, kuris veža į traukinių stotį (pasimokę bilietą į kitą paskirties punktą nusipirkome vos atvykę). Na, ir, aišku, mes ne vietiniai, nevažinėjam į stotį kiekvieną dieną, tad tik pasikliaudami savo naivumu patikėjom vietinių žodžiais į kurį autobusą reikia lipti. Vis tik „davieriai no pravieriai“ aš išsitraukiau offline veikiantį appsą (žinia, kad visokie Gmail, Google maps ir pan. Kinijoje neveikia) ir vis tikrinau ar vykstam ten, kur reikia ir… pasirodė, kad važiuojam ne ten – tolyn nuo geležinkelio stoties. Pradėjom rautis link vairuotojo, bandyt išsiaiškinti į kokį mišką mus veža ir, kas svarbiausia, nesupranti, ar čia geriau kuo greičiau išlipti (o tada kur/kada?) ar… ar… Bet tada pasitaikė išminčius, kuris pažiūrėjo į mūsų bilietus, rodomuoju pirštu palietė savo nosį ir ištarė: „follow me“. Kur mes jį galėjom followinti yra klausimas, nes jis tiesiog sėdėjo, o mes tiesiog paniškai stovėjom, bet autobusas pavažiavęs tolyn nuo stoties galiausiai apsisuko ir pajudėjo atgal – ten, kur reikia. Atvykus iki stoties išminčiaus patirties mums jau nebereikėjo – buvom šioje stotyje buvę, tad movėm kuo greičiau, nes Kinijoje stotyse dar laukia ir patikrinimas. Niekada negali būti tikras, kiek jis truks. Įsitaisėm greitąjame traukinyje ir išvykom į Xi’An. Po šios kelionės aš du kart pagalvoju ar pirkti prekę ant kurios puikuojasi užrašas „Made in China“.

(bus daugiau…)

(Tęsinys…) Kaip yra pasakęs mano mylimas autorius Dan Ariely: „In the future we’re all wonderful people“. Ir nereikia ieškoti geresnio šios frazės įrodymo negu pirma mano diena Kinijoje. Skrydis Vilnius–Helsinkis–Pekinas baigiasi apie šeštą valandą ryto ir po ilgų svarstymų ar verta pasiimti nakvynę iš vakaro, jog iš karto būtų galima vyktį nusnausti, nusprendėm, kad ai, kam čia – atskrisim, nueisim kur papusryčiauti, o tada tiesiai per Tiananmenio aikštę į Uždraustąjį miestą, kuriame, pasak kelionių gidų, galima praleisti, kad ir visą dieną. Tai, ačiū Dievui, kad aš jau buvau aplankęs „National Palace Museum“ Taipėjuje, kuriame 8000 metų Kinijos meno istorijos yra eksponuojama tokiais pačiais ar net didesniais kiekiais, nei „Palace Museum“ Uždraustąjame mieste, nes… nieko nebūčiau atsiminęs, net jeigu būčiau ėjęs tų grožių žiūrėti (just for the record – kad ir koks didelis bei didingas, „National Palace Museum“ Taipėjuje man nepaliko kiek didesnio įspūdžio). Mylimiausi mano objektai čia buvo suoliukai ir kitos vietos ant kurių galima prisėsti, nusnūsti. Ir taip, tai yra keliautojo dienoraštis. Tiesa, kaliautojo, kuris mokosi iš savo klaidų ir kuo toliau, tuo labiau vengia kopimų naktimis į ugnikalnius, jog sutiktų ten saulėtekį ar saulės pasveikinimų miestui rytais, po ko draugams belieka rodyti nuotraukas iš vietų, kuriuose niekaip nepameni, jog esi buvęs. Vietas dažniausiai vis tik pameni, bet jausmo nėra.

Realiai Pekinui mes turėjom tris dienas, bet viena iš jų išėjo iš rikiuotės dėl nuovargio, viena buvo skirta kelionei prie Kinų sienos, tad visus pasivaikščiojimus po objektus teko sukišti į vieną dieną, o aš nesu iš tų, kurie, kad jeigu jau tik viena diena, tai ant 120. Ne, man reikia išsimiegoti, pusryčių – realiai, kad išsikrapštyčiau į miestą anksčiau 11 ar 12 yra labai retas atvejis, nebent reikia keliauti į užmiestį. Taip lėtai ta diena ir praėjo vaikštinėjant, net neišsitraukiant fotoaparato, nebent tik Tiananmenio aikštei įamžinti.

Visai kitaip buvo su Kinų siena, nors gal suveikė ir išsimiegojimas, atsijetlaginimas. Didžiausia problema su Kinų siena yra ne nusigavimas iki jos (aišku, viskam reikia planavimo), bet išsirinkimas į kurią jos vietą norėtum nuvykti. Didžiosios Kinijos Sienos yra nei daug, nei mažai – 21,196 kilometrai, tad tikrai yra iš ko rinktis: restauruotos ar autentiškos, didingos ir populiarios ar apleistos ir vienišos bei pan. Bet su Kinija, panašiai, kaip ir su Japonija dažnai svarbi dalis yra ne tik „kur?“, o ir „kada?“, ką žmonės dažnai ignoruoja labiau taikydami į savo vasaros atostogas, žiemos, ar vaikų atostogas mokykloje. Bet reikia turėti omenyje, kad nemaža dalimi tos pačios atostogos yra ir kitose šalyse ir neduok dievuli tu užtaikysi ant tokių šalių, kaip Kinija ar Japonija, kur vietinis turizmas yra big thing. Kainos didesnės, žmonių srautai beprotiški ir kas blogiausia, kad kartais net negali įsigyti kelionės bilietų ar nerasti vietų viešbučiuose. Tai man, tikriausiai, pasisekė, nes keliavau antroje spalio pusėje, kai spalio 1-7 jau buvo praūžusi „Auksinė savaitė“ (Japonijoje tokia pati linksmybė vyksta pirmąją gegužės savaitę). Nutrypta žolė jau buvo ataugusi, rudeniniai labai sukabinti atgal, o man būtent to ir tereikėjo, nes Kinų sienos atkarpą rinkausi pagal tai, kiek jos flora prisideda prie rudeninių vaizdų įamžinimo. Pasirinkta atkarpa nebuvo iš „paslėptų perlų“ kategorijos, bet kažkiek didesnis judėjimas joje buvo tik pirmoje, lengviausioje atkarpoje, kurią pereiti reikia 15-20 minučių. Toliau žengti drįsta tik vienetai, o ir tie puškuoja taip, kad nesi tikras ar beištrauks iki namų, kai regeneracijai užsisakys Pekino antį, kurią skrandyje paplukdys Tsingtao alaus upėje.

Mitas, kad Didžioji Kinų siena yra matoma net iš kosmoso ir tam tikra prasme nesijaučia tų 20 000 km istorijos vaikštant po tuos kelis tau išskirtus kilometrus (anksčiau ar vėliau prieini uždarytą atkarpą – priėjau ir aš). Atrodytų, na, tai tik siena, plytų–akmenų krūva ir vis tik ne. Įspūdingas statinys vertas kelionės, bet aš dar prieš kelionę buvau užsikodavęs, kad mano mylimiausias objektas šioje šalyje bus kitas.

(Bus daugiau…)

Nuo Kinijos nepabėgsi. Visom prasmėm. Ir dėl viruso, ir dėl ekonomikos, ir dėl to, kad ten gaminami „Apple“, ir dėl to, kad vis tiek supranti, kad anksčiau ar vėliau teks sutvarkti nuotraukas ir aprašyti šią kelionę, ir galiausiai… nes nori–nenori, matau, kad rašau apie aplinkines keliones ir tai dėl vienų, tai dėl kitų priežasčių išlenda Kinija. Tai lyginant maistą, tai žmones, tai kultūrą. Tad pasirodė, kad jau laikas…

Ir atrodo, kad jeigu jau traukia Azija, tai pirmu numeriu kelionėje turėtų būti Kinija, Japonija, Tailandas, gal dar Indonezija (tiksliau – Balis). Mano atveju pirmiausia buvo Taivanas, kuriame gyveno–mokėsi–dirbo vienas mano kursiokas, o iš bent jau man stereotipinių „tai yra Azija“ smarkiai kitas aplenkė tik Tailandas – pirma stotelė trijų mėnesių kelionėje iš kurios, pasidaręs vizą, išvykau į Mianmarą. Japonija tais laikais atrodė, kaip graži svajonė, kuriai aš neturiu pinigų, o Kinija su kiekviena aplankyta šalimi (tiksliau, joje sutiktais kinų turistais) prašėsi būti išbraukiama iš bet kokios civilizuotos kelionės. Ne kartą esu apie tai rašęs, bet nesunku pakartoti – tokių chamylų, kaip kinų turistai nėra. Niekur. Neduok dieve tau teks su jais dalintis kambariu – grįš pirmą nakties ir pradės pakuotis daiktus. O daiktai niekada nėra jų daiktai – rūbai ar batai. Daiktai yra suvenyrai. Ir kažkodėl dažniausiai tie suvenyrai būna supakuoti į plastikinius maišelius. Net jeigu jie ir nebūna supakuoti į plastikinius maišelius, tai kinai juos patys į juos supakuos – ir nesvarbu, kad jau antra nakties. O tada, kai šie pakuotojai (o gal tie patys) jau leis užmigti, apie ketvirtą–penktą ryto kelsis kiti pakuotojai, kuriems labiau patinka pakuotis rytais. Ir taip, kaip ir naktiniai pakuotojai, jie labai mėgsta plastikinius maišelius. Ir kuo jie traškesni, tuo geriau – ir dar geriau, jeigu vieną maišelį gali supakuoti į kitą. Aišku, visada gali to išvengti gyvendamas savo kambaryje, o ne bendrame, tačiau nereiškia, kad dėl to pavyks kinų išvengti išsimiegojus. Ir čia mano „mylimiausias“ prisiminimas yra iš jau minėto Taivano, kurį kinai laiko savo šalim (dream, f… on) ir dėl to mielai jį lanko. Nu, nes tu gali būti paskutinis snarglys, bet jeigu tu ar tavo šeima susuko biznelį, kurį tempia minimalius atlyginimus gaunantys „Made in China“ rekrūtai, tai tu sėdi į lėktuvą ir varai į artimiausią šalį, kurioje užtenka mokėti kinų kalbą. Ir nebūtų toli nuo tiesos pasakyti, kad po savo mėgstamas vietas kinai varo ne „šniūrais“, bet jau ir „fūrom“. Jie yra, tarytum, turizmo skėriai – atvaro n autobusų, išlipa, išfotografuoja viską, sėda atgal į savo „autobusus“ ir lekia į kitą objektą. Ir čia aš prisimenu vizitą Taivano Alishan nacionaliniame parke, kurio puošmena – Raudonieji Taivano kiparisai (Chamaecyparis formosensis (Formosan cypress, Taiwan cypress)) – milžiniški istoriniai medžiai kuriantys Miyazakio animacijos vertą atmosferą. Tik ne kinų turistams, kurių penkiasdešimties ančiukų delegaciją išnyra tau prieš nosį ir kurie, atrodo, mokykloje išmoko tik vieną dalyką – kad triukšmauti galima tik miške. Tai ir eina sau tokia pem metrų ilgio vorelė, kurios pirmas narys su greta einančiu kalba lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir su besivelkančiu uodegoje. Aš pamatęs kažką panašaus jokio stebuklo nesitikiu – neriu kita, mažiau populiaria kryptimi ir „highlight’us“ apžiūrėti grįžtu tik į dienos pabaigą, kai objektai dar veikia, bet turistai jau skuba į autobusus, jog būtų pagal grafiką gražinti namo. Tai, beje, technika, kuri galioja visiems objektams, kurių pasiekimui reikalingas transportas ir kiek daugiau laiko – turistų juose nėra iš pat ryto (nes dar nėra) ir vakarop (nes jau nėra). Pavyzdžiui, Japonijos Miyajima salelė – joje yra ką veikti visą dieną ir turistų ten, lyg skruzdelyne (tik aš jokiu būdu nelyginų japonų turistų su kinų), bet… objektyviai ši vieta yra žinomiausia dėl vandenyje stovinčių torii vartų ir gražiausiai jie atrodo saulėlydžio metu, kai likusius salos lankytojus galėtum suskaičiuoti ant kelių rankų bei kojų pirštų.

Skiltį „kinų turistai“ galėčiau turėti bet kurios aprašomos šalies įraše, tad pasirodė, jog man nebūtina važiuoti į Kiniją, kad aš susipažinčiau su Kinija. Bet kadangi manau, jog pasaulis yra didis bei įdomus ir daugeliu atveju kur kas didesnis negu mano atlyginimas, dažnai važiuoju ten, kur „nuskyla“ pigiau. Ir vieną dieną mano radare pasirodė bilietas už porą šimtų eurų (jeigu tiksliai – 204 €) – skrydis iš Vilniaus per Helsinkį į Pekiną, o grįžimas iš Tokijo, per Helsinkį į Vilnių (skrydį tarp Kinijos–Japonijos reikėjo nusipirkti atskirai). Už tiek neskristi negalima. Tiesiog negalima. Ypač, jeigu laikas jau vis tiek sutampa su tavo tradiciniu keliavimo laikotarpiu. Jaučiau, kad Kinijoj lengva nebus, bet reikia pripažinti, kad norėjau aplankyti šią šalį, o kadangi keliavau ne vienas, tai jau iš patirties Indijoje žinojau – kai keliauji ne vienas, bet koks pragaras dažnai atrodo, lyg atrakcionų parkas.

(Bus daugiau…)