Postcards from Asia

Setouchi Triennale – nuo menų net salos dreba (Japonija, Kagawa)


Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų. Daugiau

Takamatsu ir Udoniukai (Japonija)

Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu. Daugiau

(Welcome to) Narita ir pagaliukai (Japonija, Narita)

japan2016-narita-20-of-47-2
Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje. Daugiau

Nuotraukos yra pavojingas būdas prisiminti šalį (Marokas).

Chefchaouen

Chefchaouen

Jeigu tau dreba rankos, tikėtina, kad prisiminimai apie šalį bus išplaukę, bet tuo pačiu, gražios, spalvingos, skanios nuotraukos užgožia visa, kas įvyko nemalonaus, blogo, nes, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų – tai, kas nepražudo mūsų, padaro mus stipresniais.

Nors visada maniau, kad net geriausio fotoaparato akis yra blogiau matanti už žmogaus, dėl ko nuotraukas prieš publikuojant viešai reikia šiek tiek paremontuoti, „photošopinimas“ blogiausią šio žodžio prasme (kai remontas iškreipia realybę) man ilgą laiką atrodė jeigu ne nusikaltimas, tai bent jau bereikalinga intervencija į tai, ką teko patirti. Vis tik ilgainiui, ir galbūt būtent todėl, kad foto akis yra kvailesnė už žmogaus, „photošopinimas“ ėmė atrodyti, kaip mažesnė blogybė – juk būtent tokiu būdu tai, ką mačiau bei jaučiau aš, galiu perduoti kitiems, kurie ten nebuvo. Žiūrėdamas fotografijas aš užuodžiu kvapus bei girdžiu garsus iš praeities, tačiau eilinis nuotraukų žiūrovas to negali patirti ir kol technologijos yra tiek plokščios, kad nesugeba ištraukti pasislėpusių akimirkos sluoksnių, tenka gudrauti.

Tiesa, tas gudravimas ilgainiui apsisuka prieš patį gudrautoją, kai fotografijos, įspūdžiams išblukus, tampa WYSIATI arba what you see is all there is (tai, ką matai ir yra viskas). O kur dingsta apsinuodijimas maistu? Nepatogūs naktiniai autobusai, sukčiai gatvėse ir šalti dušai? Pažiūriu Indijos nuotraukas ir jau beveik noriu grįžti, nors vos grįžęs sakiau, kad daugiau niekada gyvenime ten kojos nekelsiu (iš dalies tai buvo pasakyta įspūdžiui sustiprinti ir nebuvo 100% tiesa, bet…). Daugiau

Įrašas, kuriame keliautojas apsinuogina prieš savo skaitytoją (Iranas, IV dalis).

DSC_0311

Mehdi lova (Iranas, Tabriz)

Šiais laikais vien įdomiomis kelionėmis ir tekstais skaitytojo nebepaimsi – reikia sensacijos! O iš kur sensacija šalyje, kur ne tik moterų, bet ir plastikinių manekenių užpakaliai aptraukti per ilgais megztukais, o rubrikai „Naktinis gyvenimas“ kelionių gide „Lonely planet“ užtenka dviejų žodžių: „Dream on“? Belieka tik kelti nuotrauką iš asmeninio archyvo, tačiau apie ją kiek vėliau. Daugiau

Kurdistanas, tai ne Iranas, o Palanganas – toli gražu ne Palanga (Iranas, III dalis)

PR012139

Sanandaj, Irano Kurdistanas

Negali pykti, kad lietuviams Iranas asocijuojasi su terorizmu ar kitais baubais, kai žinai, kad patys iraniečiai kreivai žiūri į šalies vakaruose (netoli Irako) esančią Kurdistano provinciją, kuri savu ruožtu, keliautojų lūpose yra svetingumo rojus net turint omenyje, kad Iranas bendrai svetingumu nesiskundžia. Ir nors jau po pirmų dienų šalyje žinojau, kad čia grįžti norėčiau ir tada, visų pirma, norėčiau aplankyti šalies šiaurę (visų taip giriamą Širazą, matyt, tektų atidėti trečiai kelionei), Kurdistanas būtų vienintelė vieta į kurią dar norėčiau sugrįžti.

Kurdistanas nėra taip lengvai pasiekiamas, kaip kitos šalies vietovės, todėl iki pat išvykimo bandžiau jį kažkaip integruoti į mūsų kelionės planą, kurios vienas pagrindinių akcentų buvo – jokių naktinių autobusų. Daug kam naktiniai autobusai yra „sutaupyta ant nakvynės“, bet man tai visada buvo „sutaupyta sveikatos sąskaita“. Esu milijonus metų trunkančios evoliucijos auka ir visąvertį miegą tegaliu įsivaizduoti horizontalioje pozicijoje. Šia prasme naktinis autobusas man reiškia, jog neišsimiegosiu naktį ir dar gi bus sušikta visa kita diena. Deja, bet vienintelę ne naktinę 8+ valandų kelionę autobusu esu turėjęs Japonijoje, visais kitais atvejais alternatyva yra tik skrydis lėktuvu, kuris maršrutui Esfahanas-Sanandaj (Irano Kurdistanas) neegzistavo.

Prabudę paryčiais autobuse dar pasitikrinam orų prognozę, kuri mums visai likusiai kelionei (ne tik Kurdistanui) žada lietų ir šalčius – nieko naujo. Išlipam stotyje ir pasigaunam taksistą, nes iki naujųjų namų teks nusigauti patiems. Aš jau minėjau, kad Iranas su anglų kalba nedraugauja, nors mums tai teko sau paneiginėti, kaip mitą – po tiekos susirašinėjimų angliškai su iraniečiais per „couchsurfing“, atrodė, kad susikalbėti šioje šalyje nebus problema. Vis tik kažkas šiek tiek supranta angliškai, atpažįsta mums, kaip adresą paminėtą plovyklą, ir jau po kelių minučių mes stovime tarp balų lietuje laukdami, kol kažkur kažkas atvers mums duris.

Šie jauni žmonės pas kuriuos svečiavomies Sanandaj’e (Sanandaže) yra priežastis, kodėl dar pirmąjame įraše nusprendžiau neminėti vardų bei pavardžių mus priėmusių iraniečių. Apie juos kiek vėliau, bet pradžiai apie šiaip jau paradoksalią situaciją – Irano valdžia lyg ir bando neleisti bujoti tokiems tinklams, kaip „Facebook“ ar „Twitter“, nes jiems tai atrodo, lyg grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau tuo pačiu yra leidžiama naudotis „Couchsurfing“ („Instagram“, gal dar kažkuo) – platforma, kurios dėka daugybė jaunų iraniečių susipažįstą su vakarietiškomis vertybėmis. Žinoma, visi jauni žmonės žino, kaip apeiti valdžios draudimus ir visi jie yra „Facebook’e“, kai kurie nepasikuklindami net palaikina mano įrašus. Tas pats „delfi“, „lrytas“, “15min“ – visi užblokuoti. Ir tuo pačiu, šioje religingoje šalyje gali nevaržomai skaityti „Bernardinus“ – tikriausiai, net Irano valdžia žino, kad „Bernardinuose“ nėra ką skaityti. Daugiau

Irano svetingumas bei mitai (Iranas, II dalis)

PR012059

Galiausiai atmintyje išlieka visa šalis, jos žmonės, o ne atskiri objektai. Kad ir kaip man patiko Mianmaras, aš į jį sugrįžti norėčiau ne dėl dalykų, kuriuos ten mačiau bei patyriau, bet būtent dėl tų, kurie liko. Nes šalis, kad ir kokia didelė ar maža ji būtų, keliauja kartu su tavimi kiekviename autobuse, lėktuve, tuktuke ar metro vagone – po kiekvieną kaimą ir didmiestį. Indijos chaosas, Mianmaro religingumas, Japonijos pagarba – toks jausmas, kad jie kiekviename medyje, kiekviename stulpe. Gal todėl nustojau vaikytis „must see“ objektus, kurie vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau vis tiek atsiranda tavo kelyje – „must see“ jie yra ne šiaip sau ir pagrindiniai keliai dažnai vis tiek veda pro juos. Kartais įsigilinęs į kokią provinciją ar regioną atrandi sau nepalyginamai patrauklesnių dalykų nei gali pastebėti žiūrėdamas į bendrą šalies vaizdą.

Panašiai taip iš mano Irano kelionės žemėlapio dingo Širazas bei greta jo esantis Persepolis. Pirmasis, kaip daugelio žymiausių iraniečių poetų gimtinė, akivaizdžiai, labai svarbus patiems persams. Tiesą sakant, tiek svarbus, jog kuo labiau gatvėse, autobusuose ar traukiniuose iraniečiai bandė mus įtikinti, jog būtinių būtiniausiai privalome ten nuvykti, tuo labiau įsitikindavome, jog padarėme teisingą sprendimą ten nevykti. Šį kartą. Nes jeigu važiuoji į Širazą, tai nuodėmė nenuvykti ir į istorinį Persepolį. Istorinį, bet negyvą. Kelionės po Aziją bendrai, Angkor Watą Kambodžoje bei Indiją išlepino istorinių miestų-paminklų klausimu ir kuo toliau, tuo labiau įsitikinau, kad bet kokie rūmai, pilys, bažnyčios ar šventyklos yra tiek galingi, kiek juose gyvas juos stačiusių žmonių palikimas – ritualais, giesmėmis ar tiesiog kasdieniu gyvenimu. Net gražiausiai bažnyčios kupole išpiešti dangaus vaizdai nusileidžia šimtams klausos neturinčių, bet iš sielos gelmių giesmes giedančių filipiniečių, kurie tai daro bažnyčioje, kuri atrodo taip, lyg dar prie keletą valandų čia būtų vykęs sekmadieninis turgus. Todėl susidėlioję laike ir keliuose nesunkiai iškeitėm porą pagrindinių šalies traukos objektų į keletą mažiau populiarių, bet labiau traukusių – vizitą pas plačiakelnius Irano kurdanistaniečius leidžiančius už nieką nemokėti bei didžiausią pasaulyje uždarą turgų. Bet pirmiau laukė Irano grožis – Esfahanas. Daugiau