Kūrybiškumas

„Eat, Pray, Love“ autorė Elizabeth Gilbert apie kūrybiškumą.

static1.squarespace.com

„…I loved writing more than I hated failing at writing, which is to say
that I loved writing more than I loved my own ego“.

– Elizabeth Gilbert

Prisipažinsiu – kai paėmiau į rankas „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ buvau skeptiškas knygos atžvilgiu. Multimilijoninis autorės bestselleris „Eat, Pray, Love“ niekada nebuvo mano literatūros sąraše, o nesugebėjęs įveikti filmo tuo pačiu pavadinimu, supratau, kad niekada ir nebus. Tūkstančiai apžvalgų amazon.com šiuo atveju irgi suveikė priešingai – lyg patvirtinimas, kad opiumas liaudžiai suėjo su daina, nes puikiai žinau, kad daugybė kitų gerų knygų apie kūrybiškumą nusipelno, duok Dieve, vos keliolikos įvertinimų. Ar ji gali duoti ką, ko nedavė Michael Michalko ar Mihaly Csikszentmihalyi? Pasirodo, gali. Daugiau

Peter Drucker apie produktyvumą, kūrybiškumą ir prioritetus.

Kai žymus psichologas Mihály Csíkszentmihályi kreipėsi į ne mažiau žymų vadovavimo konsultantą, rašytoją Peter Drucker dėl interviu savo tyrimui apie kūrybiškas asmenybes, jo atsakymas Csíkszentmihályi pasirodė tiek įdomus, kad jis jį pacitavo pažodžiui:

„Esu didžiai pagerbtas ir pamalonintas Jūsų vasario 14 dienos laiško, nes daugelį metų žavėjausi Jumis ir Jūsų darbais iš kurių tiek daug išmokau. Bet mano mielas profesoriau Csíkszentmihályi, bijau, kad turiu jus nuvilti. Aš negaliu atsakyti į jūsų klausimus. Žmonės sako, kad aš kūrybiškas, bet aš nežinau ką tai reiškia… Aš tiesiog plušu… Tikiuosi nepamanysite, jog esu per daug pasitikintis savimi ar šiurkštus, jei pasakysiu, kad viena iš produktyvumo (kuriuo aš tikiu, nors tuo tarpu netikiu kūrybiškumu) paslapčių yra turėjimas LABAI DIDELĖS šiukšliadėžės popieriui, kurion keliauja VISI kvietimai, tokie, kaip jūsų, nes iš patirties galiu pasakyti, kad produktyvumo pagrindas – NEDARYTI nieko, kas padėtų kitiems žmonėms atlikti jų darbą ir skirti visą laiką veiklai, kurią VIEŠPATS DIEVAS patikėjo tau atlikti ir atlikti ją gerai.“

– Iš Greg McKeown, Essentialism

Dream / Gyvenk savo gyvenimą.

Gražiai sudėtas motyvacinis video prasidedantis Martin Luther King ir besibaigiantis velnias žino kieno mintimis.

„You spent so much time with other people, you spent so much time trying to get people to like you, you know other people more than you know yourself. You studied them, you know about them, you want hang out like them, you want be just like them. And you know what? You’ve invested so much time on them, you don’t know who you are. I challenge you to spend time by yourself. It’s necessary, that you get the losers out of your life, if you want to live your dream“

Susipažinkite su BREAKING BAD, Dexter, Game of Thrones, American Horror Story, Parks and Recreation bei New Girl kūrėjais.

Sundance Channel tarpsezoniu pristato šešias dvidešimties minučių laidas su pavadinime minimų serialų bei sitcomų kūrėjais. Net ne pristato, o jau pristatė ir visas jas galima rasti arba torrent puslapiuose arba www.sundancechannel.com, jeigu mokate apeiti apribojimus žiūrėjimui už JAV ribų. Puiki proga susipažinti su rašymo/kūrimo TV ekranams specifika.

etc.

Genialumas slypi (ir) lėtume / Dolly Parton „Jolene“.


Aukščiau esantys du klipai yra puiki muzikinė iliustracija to, kiek nedaug kartais reikia, jog A virstų B, t.y. visiškai nauju dalyku. Ir nors galima sutikti, kad nemažai dainų koverių yra kūrybos rezultatas, tuo pačiu reikia pastebėti, kad jam pasiekti reikia įdėti nemažai darbo. Šis pavyzdys, akivaizdu, gimė ne dėl pirštų miklumo ar balso, bet dėl procesų kažkieno galvoje. Dolly Parton, kuriai priklauso aptariama daina, daug kam gali būti nežinoma, bet čia daugiau nežinančiųjų problema nei jos. Laikoma, kad per savo karjerą ji parašė per 3000 dainų, kurių bent Whitney Houston perdainuotą „I will always love you“ tikrai žinoma. „Jolene“ savo laiku buvo pasiekusi „Billboard“ country dainų topo pirmą vietą, o vėliau skambėjo Ellie Goulding, „The White Stripes“ ir daugelio kitų lūpomis. Kas įdomu šiuo atveju, tai antroji dainos versija, kuri viso labo yra… 33% sulėtinta pirmosios versija. Net žinantieji originalą, galvoja, jog tai yra koveris, net neįtardami, jog jų naujas mylimiausias kūrinys, yra gerai žinomos dainos sulėtinta versija. Genialumas paprastume.

Chindōgu – japoniškas beviltiškų išradimų menas (arba kaip išlaisvinti kūrybiškumą).

Maisto vėsintojas-pūtėjas.

– Ką čia nusišneki?
– Ačiū už komplimentą.

Seth Godin yra pastebėjęs, kad žmonės besiskundžiantys, jog neturi (nesugalvoja) gerų idėjų, dažniausiai yra tie, kurie išvis neturi idėjų. Ne ta prasme, kad jie negeba sugalvoti, bet ta, jog jie nieko nedaro, kad jos atsirastų. Tarytum tik kūrybininkai gali traukti idėjas, kaip healeriai plikom rankom auglius iš paciento kūno. Dažniausiai taip yra dėl baimės. Baimės suklysti. „Ai, dar sugalvosiu kokią nesąmonę, paskui visi juoksis“ – svarsto eilinis mirtingasis. Kūrybos žmonės gi į nesąmonęs žiūri, kaip į žaidimą, kaip į natūralią kūrybos proceso išdavą. Pamenu, su kolegomis kartais prieidavom idiotiškiausių problemos sprendimų ir kartais pusę susitikimo „sugaišdavom“ juoko ašaromis „tiunindami“ kokią realiai bevertę. Bet tai atpalaiduoja ir leidžia įžengti į teritoriją, kurioje vaikšto ne tiek jau daug žmonių.

Laikoma, kad kiekviena inovacija iš pradžių priverčia kilstelti antakius, kiekviena inovatyvi idėja iš pradžių daug kam atrodo nesąmonė. Prie tokių savu laiku buvo tiek automobilis, tiek telefonas – kas dabar galėtų taip pagalvoti?

Chindōgu, kuris apibrėžiamas, kaip beverčių, nenaudingų išradimų menas (išradimai išsprendžia vieną problemą, sukurdami kitą – arba nepatogumo, arba tiesiog socialinio nepriimtinumo), tuo pačiu galėtų būti ir Daugiau

Laikas ne mokytis, bet kažko išmokti.

See, the sad thing about a guy like you is in 50 years you’re gonna staht doin some thinkin on your own and you’re gonna come up with the fact that there are two certaintees in life. One, don’t do that. And Two, you dropped a hundred and fifty grand on a fuckin education you coulda got for a dollah fifty in late chahges at the public library
– Will, Good Will Hunting

Prisipažinsiu – mokykloje mokiausi so so. Bakalaurą pabaigiau antru bandymu. Magistrą mečiau, kai buvo likęs tik magistrinis darbas. Bet mano lentynos pilnos knygų, kurių pora dabar ant lovos krašto, dar dvi po ja ir dar pora – ant darbo stalo. Rytoj eisiu į paštą atsiimti naujos knygos (nežinau kurios dar – ne viena pakeliui), o Linkedin’e nemeluodamas prie išsilavinimo rašau Amazon.com. Nes, iš tiesų, visa, ko man reikia, aš išmokau iš paties atrastų knygų. Gal todėl manęs nereikia versti skaityti, o knygoms lentynoje dažnai tenka varžytis, kuri bus pirma. Ir aš nesakau, kad universitetai yra šūdas (nors dažnai taip ir yra) ar, kad mokytis nereikia, bet faktas, kad nėra nieko geriau už darymą. Darymą ir matymą, ko tu iš tiesų nežinai, ko tau tikrai trūksta. Taip kiekviena tavo rankose atsirandanti knyga yra į temą, o laikas praleistas su ja – vertingas. Kartais universitetai, kaip ir filmų bei serialų žiūrėjimas, man atrodo lyg bėgimas nuo savęs. Tai lyg deklaracija „aš nežinau, ko noriu gyvenime, todėl biški pastudijuosiu ir gal sužinosiu“. Nes po mokyklos iš karto „reikia“ kažkur stoti – nėra laiko galvoti, kas tu esi ir kuo tu iš tiesų nori būti. O po studijų „reikia“ kažkur pradėti dirbti, o ne nors ir pavėluotai, bet susimąstyti ar tu savo kelyje. Ar tikrai reikia?