„…I loved writing more than I hated failing at writing, which is to say
that I loved writing more than I loved my own ego“.
– Elizabeth Gilbert
Prisipažinsiu – kai paėmiau į rankas „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ buvau skeptiškas knygos atžvilgiu. Multimilijoninis autorės bestselleris „Eat, Pray, Love“ niekada nebuvo mano literatūros sąraše, o nesugebėjęs įveikti filmo tuo pačiu pavadinimu, supratau, kad niekada ir nebus. Tūkstančiai apžvalgų amazon.com šiuo atveju irgi suveikė priešingai – lyg patvirtinimas, kad opiumas liaudžiai suėjo su daina, nes puikiai žinau, kad daugybė kitų gerų knygų apie kūrybiškumą nusipelno, duok Dieve, vos keliolikos įvertinimų. Ar ji gali duoti ką, ko nedavė Michael Michalko ar Mihaly Csikszentmihalyi? Pasirodo, gali.
Jeigu nekalbėti apie enciklopedinius žinynus, knygos apie kūrybiškumą dažniausiai patenka į vieną iš dviejų kategorijų: 1) Jūs tai galite, kiekvienas esame kūrybiškas, išlaisvinkite savo kūrybiškumą; ir 2) Yra būdų išlaisvinti savo kūrybiškumą ir mes jums turime vieną kitą šimtą, tūkstantį pratimų bei patarimų. Visos šios knygos tuo pačiu dar ir suteikia jums viltį, kad kūrybiškume nėra nieko magiško – jeigu tik nusipirksite mūsų knygą, tuo įsitikinsite ir to išmoksite (kitu atveju, koks tikslas pirkti?).
Ir štai, šioje vietoje išstoja Elizabeth Gilbert su „Big Magic“ – knyga apie kūrybiškumą, kurios priešakyje raktažodis „magija“ (magic). Ar tai jau viskas? Ar galima ja nusiplakti po dviejų nesėkmingų romanų? Ar galima ją paleisti kokiam dramaturgui į galvą, kad jis atsitokėtų ir eitų rašyti horoskopus pagal pareikalavimą? Paradoksalu, tačiau Elizabeth Gilbert deracionalizuodama kūrybiškumą taip suteikdama jam laisvę, sparnus. Pavyzdžiui, senovės graikai ir romėnai, sako ji, genijumi laikydavo ne žmogų, bet dvasią (kaip namų dvasią), todėl laikydavo ne, kad žmogus padaręs kažką genialaus, yra genijus, tačiau, kad jis turi genijų. Tai pasikeitė tik renesanso laikais, kai įvairūs reiškiniai buvo pradėti aiškinti kiek racionalesniais argumentais. Tuo pačiu atsakomybė buvo užkrauta ant žmogaus pečių taip, kad jis ėmė jos vengti. Juk jeigu susimauni, tai susimauni tu. Jeigu tavo romanas šūdas, tai ir tu šūdas. Tą patvirtina ir tyrimai švietimo sistemoje, vaikų auklėjime – užtenka pagyrų iš serijos „tu labai protingas, kad padarei …“ ir vaikai ima vengti sunkesnių užduočių, nes bijo nuvilti ir nusivilti. Visai kas kita yra vertinti patį procesą, tai yra, kiek žmogus jam atsidavęs, kiek investuoja jėgų.
Vieno žymiausio XX amžiau romano „To Kill A Mockingbird“ autorė Harper Lee, palikusį šį pasaulį tik šių metų vasarį, taip ir neparašė nieko kito. Žinoma, priežastys gali būti įvairios, ne tik baimė nepateisinti lūkesčių, tačiau tokių pavyzdžių kūrybinėse industrijose apstu – net produktyviai dirbę kūrėjai, po prasilaužimo, būna, sustoja, palūžta.
Elizabeth Gilbert turi ką pasakyti apie baimes kūryboje. Visų pirma, todėl, kad pati šešerius pirmuosius karjeros metus sulaukdavo tik šimtų laiškų su „ne, ačiū“, kurie buvo pakankamas pagrindas palūžti. Vėliau buvo fenomenali „Eat, Pray, Love“ sėkmė po kurios buvo baisu imtis ko nors naujo, nes šansai, kad tai prilygs ankstesniam darbui buvo minimalūs. Ir tokios baimės galioja ne tik kūryboje, bet ir versle, sporte, etc. O ką, jeigu aš susimausiu?
Atsakymas – niekam tai nerūpi ir svarbiausia, jog pačiam būtų smagu. Kažkas parašys delfi, kitą dieną pakomentuos fb ir viskas tuo užsimirš. O jeigu darei tai, ką myli daryti, tai tas ir visai nesvarbu. Elizabeth Gilbert uždaram ratui žmonių išsiuntė po „Eat, Pray, Love“ parašyto romano išankstinę kopiją, jog išgirstų jų įvertinimus. Daug kam užkliuvo viena herojų, kurios personažas, pasak skaitytojų, nebuvo pilnai išvystytas, jam trūko gelmės. Elizabeth Gilbert pati sutikdama, jog pastaba dėl personažo buvo teisinga, vis tik nusprendė, kad knygos taisymas būtų tarytum jos perrašymas ir išleido ją į eterį nieko nekeitusi. Rezultatas? Vieni knygą dievino, kiti keikė, keliems kritikams užkliuvo tas nepilnai išvystytas personažas, bet ir viskas – pasaulis neapsivertė. Aš tokiame kontekste dažnai mėgstu naudoti kitą pavyzdį. Pagalvokite apie patį geriausią jūsų matytą filmą. Būtų dar geriau, jeigu tai būtų filmas, kuris, jūsų nuomone, patinka visiems. „Titanikas“? „Avataras“? „Pabėgimas iš Šoušenko kelėjimo“? Gerai, o dabar nueikite į imdb.com, įveskite filmo pavadinimą ir prie filmo įvertinimo balais, paspauskite skaičių, kuris reiškia balsavusiųjų kiekį. Garantuoju, kad bent pora procentų balsavusiųjų, kas kartais yra net keliasdešimt tūkstančių žmonių, jį įvertino žemiausiu balu. Durniai? Būtent. Ber kam jie rūpi?
Žinomas vokiečių režisierius Mike Nichols, kuris geriausiai yra žinomas dėl filmo „The Graduate“ su Dustin Hoffman, yra pasakęs, kad kaskart, kai per TV rodo kokį nepavykusį jo filmą, jis sėda į krėslą ir žiūri, bandydamas sau atsakyti, ką ir kurioje vietoje jis padarė ne taip. Su pasisekusiais filmais jis to tiesiog nedarydavo.
O jeigu aš nebūsiu originalus, ką jeigu paaiškės, kad kažkas tai jau padarė? Kalbama, kad Picasso aplankęs senovines olas ir pamatęs piešinius jose pasakė: „Panašu, kad per 12 000 metų mes taip nieko naujo ir neišmokome“. Bet tai netrukdė jam kurti toliau, o mums žavėtis jo darbais. Originalumas dažnai yra pervertinamas ir, kaip sako Elizabeth Gilbert, aš visada balsuoju ne už originalumą, bet autentiškumą ir užikrinu, kad jeigu savo darbu būsi autentiškas, rasi savo balsą, būsi ir originalus.
Viena įsimintiniausių istorijų knygoje man buvo apie autorės draugę muzikantę, kurios sesuo vieną dieną jos paklausė: „O ką, jeigu nieko iš viso šito nesigaus? Ką, jeigu tu sieksi savo tikslo amžinai, bet sėkmė taip ir neaplankys tavęs? Kaip tu jausiesi tada, supratusi, kad išvaistei visą savo gyvenimą niekam?“. Į tai muzikantė atsakė: „Jeigu nematai, ką aš jau gaunu iš viso to, tai abejoju ar kada galėsiu tau tai paaiškinti“. Jeigu darai tai, ką myli, tu vis tiek tai darysi.
Mes dažnai akcentuojame svajonės siekimą, ignoruodami sunkiausius šio kelio momentus, o pasak autorės, svarbiausia yra ne dėl ko mes esame užsidegę, tačiau dėl ko esame užsidegę tiek, kad ištvertume pačias nemaloniausias kliūtis, kurias sutiksime kelyje? Jeigu esi nepasiruošęs gauti dešimtis tave spausdinti atsisakančių laiškų kiekvieną savaitę kelerius metus iš eilės, neprasidėk su knygų rašymu. Jeigu nesi pasiruošęs keisti sauskelnes n kartų per dieną ir antrą tiek kartų keltis naktį, negalvok apie vaikus.
Ką darytum, jeigu žinotum, kad negali susimauti? Ką darytum, jog gali susimauti? Ką daryti yra taip malonu, kad žodžiai „nesėkmė“ ir „sėkmė“ tampa nereikšmingi?
Paskutinė istorija iš „Big Magic“ yra apie jaunąjį menininką, kuris spjovė į viską ir išvyko į Paryžių. Ten jis vaikščiojo po muziejus, tapė, siurbė miesto gyvenimą, kol vieną dieną kavinėje nesutiko žavingos aristokratų porelės. Pastarieji jį pakvietė į šeštadienį Loire Valley pilyje vyksiantį vakarėlį, kuris, jie sakė, bus metų vinis, kuriame bus ir žymūs, ir turtingi, ir net karališkojo sosto atstovai iš kelių Europos šalių. Svarbiausia, pridūrė jie, tai bus maskaradas, tad neignoruok šio momento – pasipuošk ir prisijunk prie mūsų. Žmogus visą savaitę vertėsi per galvą: kirpo, siuvo, klijavo. Galiausiai net išsinuomavo automobilį ir atvyko į pilį. Prie įėjimo jis pasakė savo pavardę, kuri buvo svečių sąraše, tad jis aukštai iškelta galva įžengė į pokylių salę. Čia jis akimirksniu suprato, kad papuolė į bėdą. Jį pavedė ribota prancūzų kalba. Taip, tai iš tiesų buvo kostiuminis vakarėlis, tačiau teminis – viduramžių karaliaus rūmai. Problema buvo ta, kad mūsu herojus buvo apsirėdęs, kaip… omaras. Ir, kai aplinkui visi skendėjo blizgučiuose, papuošaluose, perukuose, jaunuolis stovėjo su raudonu triko, raudonais baleto bateliais, ant rankų užsimaukšlinęs iš jūros putos pagamintas žnyples ir išsidažęs visą veidą raudonai. Vis tik jis nusprendė, kad per daug investavo į visą šį reikalą, tad susiėmė ir žengė pirmyn. Aristokratų armija išvydus jį akimirksniu nuščiuvo. Šokiai baigėsi, orkestas nustojo groti. Po pirminio šoko vis tik kažkas galiausiai paklausė: „O kas tu po velnių toks?“. Jaunuolis žemai visiems nusilenkė ir išdidžiai pareiškė: „Aš esu karališkųjų rūmų omaras“. Po to sekė juoko banga. Dar sakoma, kad jis buvo to vakaro žvaigždė ir buvo pastebėtas šokantis su Belgijos karaliene.
Knyga „Big Magic“ turi prierašą – „Creative Living Beyond Fear“. Ir tas „creative living“ nors dėl autorės patirties gali atrodyti, kaip taikytinas kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms, o ypač rašytojams, yra ne tiek arba nebūtinai tik kuriantiems žmonėms ta tradicine prasme, kaip mes suprantame kūrybiškumą. Tai kūrybiškumas kasdienybėje – kūrimas kažko naujo, gyvenimas naujai, įdomiai. Pati save apibūdinusi, kaip labai bailų žmogų nuo vaikystės, Elizabeth Gilbert teigia vieną dieną supratusi tiesą apie baimę – ji yra nuobodi. Ji yra tokia pati, kaip ir visų kitų. Žmonės gyvenantys baimėje gyvena identiškus gyvenimus ir tik gyvenimas už baimės ribų atveria visai kitokį, originalų, autentišką pasaulį.
Big Magic: Creative Living Beyond Fear (bookdepository.com)
Elizabeth Gilbert: Success, failure and the drive to keep creating (Ted.com)
Elizabeth Gilbert: Your elusive creative genius (Ted.com)