See, the sad thing about a guy like you is in 50 years you’re gonna staht doin some thinkin on your own and you’re gonna come up with the fact that there are two certaintees in life. One, don’t do that. And Two, you dropped a hundred and fifty grand on a fuckin education you coulda got for a dollah fifty in late chahges at the public library
– Will, Good Will Hunting
Prisipažinsiu – mokykloje mokiausi so so. Bakalaurą pabaigiau antru bandymu. Magistrą mečiau, kai buvo likęs tik magistrinis darbas. Bet mano lentynos pilnos knygų, kurių pora dabar ant lovos krašto, dar dvi po ja ir dar pora – ant darbo stalo. Rytoj eisiu į paštą atsiimti naujos knygos (nežinau kurios dar – ne viena pakeliui), o Linkedin’e nemeluodamas prie išsilavinimo rašau Amazon.com. Nes, iš tiesų, visa, ko man reikia, aš išmokau iš paties atrastų knygų. Gal todėl manęs nereikia versti skaityti, o knygoms lentynoje dažnai tenka varžytis, kuri bus pirma. Ir aš nesakau, kad universitetai yra šūdas (nors dažnai taip ir yra) ar, kad mokytis nereikia, bet faktas, kad nėra nieko geriau už darymą. Darymą ir matymą, ko tu iš tiesų nežinai, ko tau tikrai trūksta. Taip kiekviena tavo rankose atsirandanti knyga yra į temą, o laikas praleistas su ja – vertingas. Kartais universitetai, kaip ir filmų bei serialų žiūrėjimas, man atrodo lyg bėgimas nuo savęs. Tai lyg deklaracija “aš nežinau, ko noriu gyvenime, todėl biški pastudijuosiu ir gal sužinosiu”. Nes po mokyklos iš karto “reikia” kažkur stoti – nėra laiko galvoti, kas tu esi ir kuo tu iš tiesų nori būti. O po studijų “reikia” kažkur pradėti dirbti, o ne nors ir pavėluotai, bet susimąstyti ar tu savo kelyje. Ar tikrai reikia?
kita istorija. nuo tos akimirkos, kai išmokau skaityti ir į rankas pakliuvo Levitano Jefremo “Apie žvaigždes ir planetas” visad žinojau, kad būsiu mokslininkė. astronomė, fizikė, chemikė, biochemikė, imunologė ar kažkaip panašiai.
ir dar tas vidinis drebulys kiekvieną rugpjūčio pabaigą, kai bibliotekininkė duodavo naujus vadovėlius, kuriuos per naktį vartydavau, kad akies krašteliu pažiūrėčiau, o kas laukia per ateinančius metus.
Man vaikystėje vienas draugų buvo Tarybinės Lietuviškokios enciklopedijos rinktinė. Atsiverti ir nebenuobodu. Dabar tas pats, tik su wikipedia. O knygas man gaudavo knygyne dirbęs tėtis. Tai, būdavo, grįžti iš vasaros atostogų paskutinėmis rugpjūčio dienomis ir sulendi į tą dėžę, kurioje visos būsimų mokslo metų knygos. Nepamenu, kad brolis būtų lindęs į savąją :)))
Bent jau man, kažkur po 25-ojo gimtadienio grįžo noras mokytis, nes jau žinojau kokia kryptimi noriu gilinti savo žinias. Tad godžiai siurbiau ir tebesiurbiu žinias seminaruose, kursuose, studijose, knygose ir pan., kurie veda vis giliau į mišką ir norisi kaskart leisti šaknis vis giliau, plačiau ir t.t.. Išleidžiu tam trūvas pinigų ir laiko, nes neatradau dar kitos naudingesnės ir pelningesnės investicijos, nei į save :))
Aš tik visai neseniai pastebėjau tokį dalyką, kad labai dažnai žmonės iš inercijos varinėja po visokius mokymus, tobulinimusis, bet realiai nespėja pasisavinti tų žinių, nespėja koja kojon eit su jomis, perprasti jas, įprasminti bent mažą dalį jų savo veikloje ar gyvenime. Maniau, kad tavo šis postas ir bus “apie tai” :) Kažkada net kilo mintis parašyti tokį satyrinį straipsnį apie tai, kaip jaunas į “prestižo nelaisvę” papuolęs žmogus, bando nepasiklysti tarp vis naujų, kas pusmetį atsirandančių marketingo madų, gyvenimo būdo guru, tobulinimosi kursų, technikų įvairiose srityse tiek versle, tiek kitose srityse.. Kai mano viena darbuotoja, po dviejų (per šį pusmetį) mokymų užsiminė dar apie trečius, nes kažkoks dar vienas stebuklingas GURU atvažiuoja, supratau, kad ji jau “serga tuo”.. nes nelabai pajutau kas pasikeitė jos darbe, kasdieniniame elgesyje po anų dviejų “stebuklingų” panašaus pobūdžio seminarų. Gal dėl to, kad nespėja savo technikų keisti kas kelis mėnesius pagal naujo guru patarimus..? Tai vat jai ir buvo mano atsakymas – “gal jau laikas kažko išmokti, ne tik vien amžinai mokytis” :)
Tikrai ir apie tai, Jurga. Man net pačiam dėl savęs gėda, kai pagalvoju, kiek aš į kai kuriuos dalykus gilinuosi ir kiek tas žinias pritaikau. Atrodo, kad ne, dar ne laikas, dar ne, dar nežinau to ano, trečio, ketvirto, jau nekalbant apie tai, kad dar nežinau, kas nežinau, jog egiztuoja :) Taip, tobulumui ribų nėra, bet taip galvojant, tai visą gyvenimą gali knygose bei seminaruose ir praleisti. FIX AS YOU GO sakė mano mylimas Paul Arden ir aš pats sau pasiplanavau artimiausius metus koncentruotis į tai.
Aš ir manau, kad žinias reikia nuolat atnaujinti, bet kur kas daugiau laiko reikia skirti jų praktiniam pritaikymui bei išsigryninimui, pajautimui – ko man reikia toliau ir ar tikrai to reikia būtent dabar..? Kartais žiūrėk pralauki tą “užsidegimo” momentą, o jis ima ir praeina.. Pasirodo ne toks ir būtinas tas noras ar idėja buvo. O dažniausia aišku, kad reklamos/mados mums padiktuoja “ko tau reikia toliau”, bet ne realus poreikis.. Todėl man vis dažniau norisi gyvent pagal kitą Ardeno mintį ““Be unfashionable. Take risks.” ;) Todėl aš nebuvau Bransono seminare, nevakarieniavau “sky diner”, iki šiol nesu skaičiusi “Da vinčio kodo” ir “Pilkųjų atspalvių”, nejaučiu jokios silpnybės ar sentimentams apple produkcijai, nesikerpu pas Rimdžių, nesitreniruoju pas “žvaigždžių trenerį” Jeane Claude, neapsipirkinėju Niujorke, neslidinėju žiemą Alpėse, nesimokinu valdyt jėgos aitvarų ir t.t.. :) Ne todėl, kad negaliu sau to leisti ir ne todėl, kad “protestuoju” prieš madingus dalykus. Nadarau to tik todėl, kad nejaučiu jiems jokio vidinio poreikio.. Man kur kas smagiau turėti savo pačios atrastus hobius ir guru, mylimus rašytojus, režisierius ir butikus, kur galiu rasti vienetine, o ne vardine /etiketine suknele ar papuosala.
Norejau pasakyti – ar ne per daug mes šiais laikais vadovaujamės visokiais madingais Guru? (mados, gyvenimo, stiliaus, reklamos, kulinarijos, dvasiniai guru ir t.t..) Aš suprantu, kad žmonėms reikia vedlių, mokytojų autoritetų, bet dažnai tai tampa fetišu, priklausomybe. Žmonėms paprasta, nes kažkas pateikia jau sukramtytas tiesas, suderintus receptus, kažkas nustato kas šį sezona bus madinga ir pan. Mes be Oliverio ar Beatos knygų jau nebegebam pasigaminti sau vakarienes. Ar tai nėra kelias į atbukimą? ar tai nėra antikūrybiškumo skatinimas? Kur visama tame yra mano gyvenimo pažinimo kelias, mano skonio ugdymas? Kada aš pradėsiu cituoti pats save..? Ir ar atpažinsiu, kad tai tikrai esu Aš :)
Pala, Jurga, tai ko gamini pagal Beatą? :) “Dinner In The Sky” daug kam buvo mados reikalas ir didžioji dauguma svarstė ar verta už tokią sumą kilti pietauti į tokį aukštį. Čia jau net ne snobizmas, bet idiotizmas. Aš kilau tik todėl, kad mėgstu maistą ir žinau, kad “ant dūros” taip lengvai pas Michelin šefus nepateksi. Patekau, patiko, iki šiol atsimenu. Tas pats su Bransonu. Perskaičiau kadais jo “Screw It, Let’s Do It”, kas vien iš pavadinimo yra veik tas pats, kas mano šis įrašas. Po jo, skaityti kitus jo romanus būtų nesusipratimas, kaip ir eiti į jo seminarą. Bet gi visko pats neatrasi – čia apgaulingas įsitikinimas, kad kažką atrandi pats. Pats gali atrasti grybą miške, visa kita mums kažkas pakiša. Jeigu tu žinai, kas esi, vis tiek visada pasiimsi tik tai, ko tau reikia. Jeigu nežinai, kas esi, imsi tai, ką kiti sako, jog reikia imti. “Have less to enjoy more” sako mokslas, nes įrodyta, kad kai vartaisi pertekliuje, imi nebevertinti kasdienių gyvenimo malonumų iš kurių didžia dalimi ir susideda gyvenimas. Tai man labiau patinka ši kryptis, stengtis turėti (visa ko) mažiau, kad džiaugčiaus (visa kuo) labiau. Beje, kalbant apie kirpėjus. Gal manasis tiek per teliką bei spaudą ir nesirodo, kiek tavo minėtas, bet Statkevičiaus modelius ruošia jis ir jo salonas. Tai ką man dabar daryti, jeigu man prieš n metų paskambinus į vieną kirpyklą, paskyrė būtent jį? :))) Bet Ardenas vis tiek maladiec :)
Matai, yra skirtumas kai tu atradai, pamėgai tą kirpėją nes jis geriausiai iš visų tave apkirpo, net nežinant kas jis toks. Ir kitas atvejis, kai tu nueini būtent pas šį kirpėją todėl, kad jis Statkevičiaus :)) Aš ir daug dalykų pati atradau iki kol apie juos pradėjo skalambinti gurmanai, guru, žiniasklaida ir t.t.. ir tikrai jie vien dėl to nesuprastėjo. Kaip ir nemečiau plaukiojimo vien dėl to, kad Meilutytė užvežė naują “plaukimo maniją” Lietuvoje. Na gal tik kiek knisa, kad plaukimo takeliuose sunkiau tapo prasilenkti :))
Tai čia klausimas ir yra tame – kas pirmiau atsirado? Ar poreikis, kuris padiktavo apple atsiradimą ar apple, kuris padiktavo poreikį :)? Čia matyt tokio pat lygio klausimas kaip apie vištą ir kiaušinį :))
Ir tikrai visiškai sutinku dėl “Have less to enjoy more”.. Visai neseniai, išgirdau vieną fainą istoriją apie sūrininkų namų Varėnoje atsiradimą, kuri iš galvos neišeina jau kelinta savaitė. Kaip bičiukas, kuris važinėjo po pasaulį, gyveno labai aktyvų, labai fashionable ir kartu labai pilną streso gyvenimą, vieną dieną grįžęs į savo gimtą Dargužių kaimą pradėjo mąstyti, kad nebenori gyventi taip, kaip gyveno iki šiol. Šnd jis nuo pavasario iki vėlyvo rudens gyvena atsiskyręs gamtoje, gano lankose besišypsančias :)) švediškas karves (nes lietuviškos sakė labai “deprestuotos” :)) ir avis, gyvena jurtoje be jokios elektros ir jaučiasi pagaliau atradęs gyvenimo pilnatvę. Jo šeima, iš tų “laimingų” karvių pieno gamina skaniausius Lietuvoje sūrius :). Galima sakyti – “Alchemiko” gyva ekranizacija :))) Tokios istorijos mane kaskart įkvepia ir priverčia žiūrėti į gyvenimą kur kas paprasčiau.. Dideli poreikiai visada keliauja kartu su dideliu stresu, įtampa, iš to sekančiais blogėjančiais santykiais su artimaisiais, nemigomis, ligomis, nesibaigiančiu nepasitenkinimu savimi ir t.t.. Todėl ne visada didelės ambicijos duoda adekvatų rezultatą. Bent jau aš, šiuo metu noriu kurti tokią aplinką sau, savo darbuotojams, savo šeimai, kurioje būtų kuo mažiau įtampos, streso ir noriu išmokti tik tų dalykų, kurie man leistų pasiekti šią palaimingą būseną :). Tai, kad jau beveik visai nebežinau kas yra galvos skausmas, nemigos, rodo jog einu teisinga kryptimi. Prieš kokius septynis metus, mano mokymai deja buvo nukreipti visai kita linkme.. :)) Reiškias, reikia kiekvienam nueiti savo kelią, kad išgirstum ko tau konkrečiai reikia ir, kad išmoktum tik sau skirtas pamokas.