See, the sad thing about a guy like you is in 50 years you’re gonna staht doin some thinkin on your own and you’re gonna come up with the fact that there are two certaintees in life. One, don’t do that. And Two, you dropped a hundred and fifty grand on a fuckin education you coulda got for a dollah fifty in late chahges at the public library
– Will, Good Will Hunting

Prisipažinsiu – mokykloje mokiausi so so. Bakalaurą pabaigiau antru bandymu. Magistrą mečiau, kai buvo likęs tik magistrinis darbas. Bet mano lentynos pilnos knygų, kurių pora dabar ant lovos krašto, dar dvi po ja ir dar pora – ant darbo stalo. Rytoj eisiu į paštą atsiimti naujos knygos (nežinau kurios dar – ne viena pakeliui), o Linkedin’e nemeluodamas prie išsilavinimo rašau Amazon.com. Nes, iš tiesų, visa, ko man reikia, aš išmokau iš paties atrastų knygų. Gal todėl manęs nereikia versti skaityti, o knygoms lentynoje dažnai tenka varžytis, kuri bus pirma. Ir aš nesakau, kad universitetai yra šūdas (nors dažnai taip ir yra) ar, kad mokytis nereikia, bet faktas, kad nėra nieko geriau už darymą. Darymą ir matymą, ko tu iš tiesų nežinai, ko tau tikrai trūksta. Taip kiekviena tavo rankose atsirandanti knyga yra į temą, o laikas praleistas su ja – vertingas. Kartais universitetai, kaip ir filmų bei serialų žiūrėjimas, man atrodo lyg bėgimas nuo savęs. Tai lyg deklaracija “aš nežinau, ko noriu gyvenime, todėl biški pastudijuosiu ir gal sužinosiu”. Nes po mokyklos iš karto “reikia” kažkur stoti – nėra laiko galvoti, kas tu esi ir kuo tu iš tiesų nori būti. O po studijų “reikia” kažkur pradėti dirbti, o ne nors ir pavėluotai, bet susimąstyti ar tu savo kelyje. Ar tikrai reikia?