Tarp milijono patarimų, kaip tapti, jeigu ne laimingu, tai bent laimingesniu, du man nuneša visus kitus – nustok galvot, ką apie tave mano kiti ir nustok lyginti. Pirmasis verčia pirkti dalykus, kurių tau nereikia (nes būsi lochas, jeigu neturėsi to, ką visi turi), mokytis bei dirbti tai, ko tu nenori (nes reikia, nes, kaip teko girdėti, “filosofijos ant duonos neužsitepsi”) ir ištekėti už pirmo pasitaikiusio (nes jau laikas). Problema tik, kad su visu šitu šūdu pats ir gyvensi, o ne tie, kurie privertė tave juo apsirūpinti.
Lyginimasis gi yra nesibaigianti žmogaus tragedija. Jeigu uždirbi tūkstantį, lygini save su tuo, kuris uždirba dešimt. Uždirbi dešimt, galvoji, kaip uždirbti dvidešimt, nes dešimt jau išeina ant naujo namo bei automobilio paskolos. Jeigu uždirbi dešimt, bet tenka keisti darbą ir uždirbi tik penkis – tai jau smūgis žemiau ego, nors dar prieš kurį laiką puikiai išgyvenai ir už tūkstantį. Galiausiai, pavydi idealios draugų poros sąntykių, nes pas juos viskas super, o tavo gyvenime ne taip jau ir labai, nors tie draugai nenešdami savo nešvarių triusikų iš už santykių ribų, mato tik šviesiąją pusę tavųjų santykių ir pavydi jų.
Paradoksalu, tačiau vienintelis laimės šaltinis yra nemokamas ir jis yra kiekvieno galvoje. Vienam, žiūrėk, ir Mis Visata greta laimės nesuteikia, kitas gi valgo ryžius iš saujos ir juokiasi.
“We buy things we don’t need with money we don’t have to impress people we don’t like.”
― Dave Ramsey
Kažkur skaičiau apie panašia tema darytą tyrimą – apklausą. Mintis tokia, kad apklausos dalyviai, kurie gyveno kokiam vargingesniam rajone, tarp mažiau už juos turtingų kaimynų, jaučiausi kur kas laimingesni nei tie, kurie gyvena tarp turtingesnių nei jie patys. Tai čia manau labai panašiai ir su viskuo kitu šiame gyvenime.. :) Šiaip, tai man visada buvo keistas ir nesuprantamas tas žmonių pavydas kitiems. Kaip gali būti toks bukas, kad nesuprastum, jog tu kažko neturi tik dėl to, kad pats tingi ar nelabai nori TO turėti.. Ir kaip gali būti toks bukas, kad nesuprastum jog laimė apskritai neturi nieko bendro su kažko turėjimu ar neturėjimu.
Matai, kad ką nors (bet ką) suprastum, turi apie tai galvoti. O pasaulis sukasi ant vartojimo, kas yra visiškai priešinga galvojimui. Ir, matyt, dar svarbiau yra tai, kad žmogus yra tingi būtybė ir, kaip aš mėgstu sakyti, padarys bet ką, kad nieko nereiktų daryti. Laikoma, kad susidūręs su sudėtingu klausimu, žmogus mėgsta atsakyti į kitą, panašų klausimą. Tai taip ir gaunasi, kad jeigu susimąstai apie, ko reikia, jog būtum laimingas, neužsiimi filosofijom bei psichologijom, tačiau pagalvoji, kad dabar būtum laimingas, jeigu gautum naują kompaktą arba automobilį. Ką irgi galima suvesti į pinigus. Taip, tai laikina, tačiau klausimą kuriam laikui numalšina. Na ir šiaip, kaip sakiau, skubantis pasaulis negalvoja. Jeigu bėgi į troleibusą, retai galvoji, ką rytoj valgysi pusryčiams. Bėgi, nes bėgi.
Na mokslininkai ir psichologai šiuo metu yra sudėlioję tokią statistiką, kad žmogaus laimingumą lemia trys faktoriai: 40% genai, 10% aplinkybės ir 50% pačio požiūris, mintys ir pan. Reiškias, net jei gimei nelabai laimingas :)) turi šansų tai pakeisti, pakeitęs savo požiūrį :) Bet taip, tiems kuriems labiausia naudinga būtų keisti tą požiūrį, deja jie neturi tam laiko arba tingi :)