Vietnamas

Tingios dienos Hanojuje (Vietnamas).

„Tos“ vietos

Kai manęs klausia ar neatsibosdavo, tai atsakymas yra ne. Tik kartais pavargsti. Ir taip jau nutinka, kad dažniausiai tokios dienos išpuola, kurios nors šalies paskutiniame taške. Taip nutiko Yangonui Mianmare, taip pasikartojo ir Hanojuj Vietname. Keturios-penkios dienos, iki išskrendant į Filipinus, skambėjo, kaip trileris, kai prie progos dar planavau aplankyti Ha Long Bay, tačiau tapo lėtu lietuvišku kinu, šio plano atsisakius. Tokiu atveju, atrodytų, turi galimybę aplankyti visas miesto įžymybes, tačiau būtent tokiais atvejais to ir nepadarai, o tik slampinėji gatvėmis, valgai. Net fotoaparatas tokiomis dienomis ilsisi, tad norėdamas atgaivinti įspūdžius vien nuotraukomis nebegaliu pasitikėti. Daugiau

Hoi An gali pasiūti ir James Bond kostiumą (Vietnamas).


Antraštė gal kiek ir nesąžininga šio gražaus miestelio atžvilgiu, bet jau kas užstrigo, tas. Ir vis tik nuo pradžių.

Hoi An, kaip ir beveik visas Vietnamas, man buvo nespėta pažinti teritorija. Tai yra toks atvejis, kai dėl laiko stokos net nežinai, ko tikėtis bei, kas tavęs laukia, nes tiesiog nespėjai pavartyti kelionių gidų. Tai, kad man čia reikia būti buvau pasižymėjęs dar prieš išvažiuojant iš Lietuvos – UNESCO paveldo objektas, kaip ne kaip.

Dar autobuse apsibrėžiau porą pigių hostelių, kurie buvo protingose ribose nuo senamiesčio, nes turiu pripažinti, kad keliaudamas vienas, nakvynės paieškos ekspromtu raumens neužsiauginau – būdavo šioks toks stresas. Jeigu turi kokį bendrakeleivį, tada visai kita istorija.

Išlipęs sėdaus ant šaligatvio apsiauti batus (labai dažnai tarpmiestiniai autobusai Vietname būna miegamojo tipo, kur su batais būti neleidžiama), kai prisistatė vienas pilietis ir pradėjo brukti savo hostelio paslaugas. O vat šitam reikalui raumenį po Mianmaro užsiauginęs buvau ir stengiaus nebedaryti jokių skubotų sprendimų vos išlipęs iš autobuso. Bendrakeleiviai irgi neskubėjo ir galiausiai nurūko gilyn – kuo arčiau senamiesčio. Aš gi atradau, jog tai vienas tų apibrėžtų hostelių, tad… Akivaizdu, kad hostelis populiarumu nepasižymėjo, nes buvo ne už minutės nuo senamiesčio, bet kokių dešimties (pėsčiomis, nors galėjai nemokamai gauti dviratį). Gal ir gerai, kai nesi išrankus – už $10 gauni didelį kambarį su dviem lovom, rašomuoju stalu, šaldytuvu, oro kondicionieriumi ir… vonia (antra per visą kelionę)!

Vėliau tai kels juoką, bet pasijungęs GPS, vakarop pajudu link senamiesčio. Einant tiesiai, kairėn, dešinėn ir vėl tiesiai, pats sau susikuri kažką įdomesnio, bet realiai tai tėra penkios minutės tiesiai ir paskui dar trys į kairę. O tada jau šviesa arba pirmoji, vakarinė Hoi An versija. Gatvelės pasipuošia žibintais į jas pasipila žibintų prekeiviai, apšviečiamas žymusis japonų tiltas. Būtent čia aš prisimenu draugus iš Ho Chi Minh oro uosto, kurie konfiskavo fotoaparato štatyvą ir tuo pačiu tai pirmas miestas, kuriame jo iš tiesų reikėjo, ypač vakarinei fotografijai. Daugiau

Huế – kur melas virsta tiesa (Vietnamas).

Viena iš kelių foto padaryta miesto įžymybėje Citadel – milžiniško dydžio fantastiškoje nuobodybėje.

„Все было неестественно мирно, как в кино, когда ждет западня“.
– Аквариум, Капитан Воронин.

Nepamenu, kaip iš Ho Chi Minh City pasiekiau imperinį Hue miestą, bet archyvai primena – lėktuvu iki Danang, o vėliau fantastiškų vaizdų bei nešvarių langų traukiniu. Vietname, priminsiu, lėktuvu rankiniame bagaže štatyvo fotoaparatui neprasineši, o kadangi kitokio neturėjau, tai tiesiog palinkėjau gražių švenčių ir padovanojau šį instrumentą oro uosto darbuotojams. Daiktinis praradimas smagus nebuvo, bet jį kompensavo svorinis.

Įveikus pradinę paslaugių taksistų bangą, miestas pasitinka Ho Chi Minh City nebūdinga ramybe, bet budrumą po kiek laiko pažadina dvi mergičkos užkalbinančios pretekstu su kuo nors pasitobulinti anglų kalbos žinias. Va, galvoji, Lietuvoje pačiam reiktų pasitobulinti, o čia atvažiavęs su tuo pačiu žinių bagažu gali padėti kitiems. Susitariam, kad grįšiu į vietą, kur susitikom, nes pradžiai noriu susirasti savo hostelį ir papietauti. Na, ne paskutinėje vietoje ir nenoras užsirauti ant netikrų studentų, kuriems rūpi ne tiek anglų kalba, kiek nusitempti tave į kokį jiems draugišką restoraną, kuriame vakarop gausi poros šimtų dolerių sąskaitą. Tikiu, kad mano pašnekovės nuoširdžiai norėjo pasipraktikuoti, bet žinau ir tai, kad nereikia daryti rimtų sprendimų vos išlipus svetimame mieste, kur stresas paklūsta bet kokiam draugiškumui. Daugiau

Labas, aš – Saigonas (Ho Chi Minh City, Vietnamas).


Vienas iš dalykų, kuriuos pastebėjau grįžęs iš kelionės (nes keliaudamas spėji tik ryti tai, kas po akimis) buvo lengvas apmaudas dėl to, kad kelionė buvo „ne tokia“. Kokia netokia? Va, žinai, žiūri, kaip kiti keliavo, kiek pamatė, kiek žmonių sutiko, kaip smagiai laiką leido ir galvoji, va, jie tai išsiurbė kelionės galimybes iki dugno! Bet vėliau praeina… Nes nors ir supranti, kad kitą kartą keliaudamas elgtumeis kitaip (arba kaip sakė Samuel Beckett „Fail, fail again, fail better“), nuo savęs nepabėgsi. Supranti, kad kaip ekstravertas kelionėje nusibaigtų vienumoje, taip tu, intravertas, būtum sugniuždytas įvairių trali-vali tipo nuotykių. Dievai… jeigu to nedarai savo mieste, kodėl dabar turėtum tam prabusti užsienyje? Nors, tikiu, būna, kad kai kurie miestai atskleidžia tavyje tai, kas kurį laiką snūduriavo.

Tai tiek to įvado po ilgos nerašymo pertraukos. O kalbant apie pirmą įspūdį iš Vietnamo, ir konkrečiai Ho Chi Minh City, tai būtų „beprotiški motoroleriai“. Daugiau

Apie darbo ir poilsio rėžimą (Hanoi, Vietnamas).

miegas
Galbūt jie neturi mėnesio ilgumo atostogų (jų sąskaitoje regis kažkas tarp 10-12 dienų), tačiau užtat niekas nedraudžia nusnūsti darbo metu. Pietų pertraukos daug kur poros valandų, o parkuose gali matyti, kaip pareigūnas tarp medžių kabinasi hamaką ir eina trumpalaikio užtarnauto poilsio. Mokslas jau seniai įrodė, kad pusvalandžio snūstelėjimas didina darbingumą apie 40%, tad bent jau šiuo klausimu mums iš vietnamiečių mokytis ir mokytis, kad ne darbo dienos ilgume esmė, bet kaip jį išnaudoji.
miegas-2

Pigiai, saugiai ar su vėjeliu (atvykimas ir išvykimas iš Hanojaus oro uosto, Vietnamas)?

ảnh
Man taip neišėjo, tačiau, jeigu kada planuosit prasinešti per visą Vietnamo ilgį, o paskui lėktuvu į kokią kitą šalį (kaip, kad aš į Filipinus), pradėkit nuo šiaurės ir baikit Ho Chi Minh City pietuose – lėktuvų bilietai viršuje bent 2-3 kartus brangesni.

Jeigu nepavyko, pataupykit bent jau ant taksi. Taksi nuo oro uosto iki centro (arba atvirkščiai) kainuoja 360 000 vietnamietiškų dongų arba $18. Kompanijai gal ir nieko, vienam – prabanga. Žinodamas tai, bandžiau ieškoti kitų būdų pasiekti oro uostą ir vienas iš kriterijų buvo – kiek įmanoma vėliau, nes „check out“ padariau vidurdienį, o skrydis į Manilą nusimatė tik po dvylikos valandų – pirmą valandą nakties.

Viena iš galimybių yra „Vietnam Airlines“ shuttle bus’as, kuris bet kuria kryptimi veža už 80 000 dongų, kas yra vos $4. Važiuoja jie kas pusvalandį, ne piko metu kas valandą, tad mane tas visai tenkino. Tik va, paaiškėjo, jog paskutinis jų iš centro pajudės septintą vakaro – tuo metu, kai mintyse aš jau nuo pat ryto valgiau savo pietus. O paskutinę dieną man visada susideda rūpestelio… Tai atvirlaiškių nupirkt, tai juos parašyt, tai kaip išleist visus pinigus. Vienžo, yra reikalų.

Iš ryto dar sulaksčiau į jų etnologijos muziejų (beje, prie jo yra labai puiki autentiškų suvenyrų parduotuvė „Craft link“ – kai kas sako, kad pakankamas taškas visiems suvenyrams prieš grįžtant namo), kur besišnekučiuodamas su vietiniu darbuotoju išsiaiškinau, kad beveik nuo centro iki oro uosto veža #7 ir #17 autobusai. Kaina 5000 dong, kas nei iki lito netraukia. Aišku, stoviniuoji, važiuoji ilgiau, bet, kad nelabai aš kur turėjau tą vakarą skubėti. Bendrai nutarėm, kad reiktų kažkada po aštuonių vakaro ir pajudėti, nes nevažiuoja čia tie autobusai labai ilgai, vienuoliktą vakaro jau būna užgęsus ir Vietnamo sostinė.

Desertui pasilikau „Quan An Ngon“ restoraną. Žinomas čia reikalas, kurį galima apibūdinti, kaip „visa Hanojaus gatvės virtuvė po vienu stogu“. Sako vos ne specialiai užsieniečiams, kurie nori pavalgyti vietinio maisto, bet pergyvena dėl higienos gatvės virtuvėse ir potencialios trydos hotelio tualetuose. Bet čia ne tas atvejis, kai kavinę uzurpavę vien baltieji – besilankant pirmą kartą, vietinių buvo didžioji dauguma. Tad pirmą kartą apsilankęs pagrindiniame Phung Hung gatvės poskyryje (kuriame tos atskiros virtuvės tiesiogine ta žodžio prasme yra po vienu stogu, tad gali arba rinktis maistą iš meniu arba vaikščiodamas tarp restorano pakraščiuose išsidėsčiusių virtuvėlių), išvažiuodamas pasirinkau artimesnį, nes lietsargiams daviau ignorą, tačiau lietus Hanojui ignoro nedavė.

Pirmą kartą, beje, nors ir skaniai, bet šaudžiau iš akies, tad antrą kartą pradžiai prišaudžiau porą nuotraukų iš interneto, kur kažkas giria virtuvės patiekalus, o vietoj teliko parodyti jas ir firminis gėrimas su kokosų pienu bei įvairiais drebučiais bei pancake’as su krevetėmis, jau buvo įrašyti padavėjo knygelėje, kai prie manęs priėjęs vyriškis paklausė: „are you australian?“. Žinoma, kad tai nustebino, nes iki tol kokį tuziną kartų girdėjau tik „are you american?“. Matyt, kad Vietname užsienietis = amerikietis (kas nėra toli nuo tiesos). Bet, aišku, kam tas klausimas rūpėjo – žmogus tiesiog pakvietė prisijungti prie jo stalo, kur dar buvo ir vietnamietė. Nebeatgaminu, koks ten jų santykis – man regis buvo kolegė, nes jis čia sukiojosi tik verslo konsultavimo reikalais ir netrukus irgi planavo grįžti namo.

Tik tiek, kad vietnamietė buvo pristatyta, kaip maisto specialistė, tai ji mus abu kaip vaikus maitino – rodė, kur ką mirkyti, dalino sraiges į kairę bei dešinę ir suko springrolls’us. Užsipliurpėm taip, kad net užmiršau, kad man jau valanda, kaip neatneša pancake’o, tačiau kai prisiminiau, buvau jau per pilnas, kad to reikalaučiau.

Išlėkiau iki hostelio, pasiėmiau kuprinę ir išlėkiau iki stoties. Nėra sunku rasti – leki į senamiesčio (Old Quarter) rytus iki plataus, dvigubo kelio (Tran Hat Nuat), o tada į viršų (šiaurę), kol anksčiau ar vėliau pamatai stotį.

Buvo jau šiek tiek po devynių, tad kirbėjo mintis, kad šaukštai po pietų. Bandžiau klausti budinčio, bet anas labiau, kaip ožys mekeno bei kratė galvą nei man realiai padėjo. O jūs galit įsivaizduoti, kaip labai man bandė padėti vietiniai taksi bei motorolerių vairuotojai – tie patys, kurie jums dar oro uoste pasakys, kad jūsų rezervuotas, prieš tris mėnesius atsidaręs penkių žvaigždučių viešbutis jau uždarytas, bet jie žino geresnę vietelę (arba tiksliau – skylelę). Aišku, kuo toliau, tuo labiau įtikėjau, kad teks imti taksi, tad visa tebuvo laiko ir pinigų klausimas.

Taksistai kažkaip buvo ramūs, bet motorolerių šeimynėlė trynėsi, kad ir kur benueičiau. Ištraukia 200 000 dongų. Ok, ok, – sakau, – jeigu matysiu, jog autobusai nebevažiuoja, važiuosiu su jumis. Bet gi anie nieko nesupranta, išskyrus „Airport“. Tai aš jiems žmonių kalba, lėtai bandau aiškinti, kad važiuosiu, kai įsitikinsiu, kad nėra autobuso. O jie toliau zyzia. Galiausiai ir situacija, ir jie man ima atsibosti, tad sakau, jog jeigu per dešimt minučių autobusas neatvažiuos, važiuosiu su jais. Nesupranta. Rodau dešimt pirštų ir sakau: jeigu-už-de-šimt-minučių-there-is-now-bus-i’m-going-with you. Krato galvą anas ir vėl traukia piniginę – rodo 170 000. Ok, ok, sakau, tiesiog dar dešimt minučių ir važiuojam. Nepatenkintas anas, bet lyg ir dingsta pasitarimui su draugais. Grįžta ir rodo 150 000. Aš jam vėl tą patį, jog už dešimties minučių, o jis primygtinai rodo tuos 150 000, lyg tai būtų paskutinis jo žodis. Tik tada suprantu, kad jis tuos mano dešimt pirštų visą laiką derybine 100 000 kaina laikė. Šį kartą „Lost in translation“ suveikė mano naudai.

O visa kita man priminė kelionę į naktį Mianmare. Gal tik tiek, kad ten buvo labiau mistinė kelionės versija, o čia trileris – nėra Hanojaus vairuotojai tokie patyrę ir pakalę, kaip Ho Chi Minh City, bet vis tiek – tik sėdėdamas už jų nugaros gali bent šiek tiek prisiliesti prie išprotėjusio motoroleristo proto.

Kaip ir žadėjo, kelionė truko 40 minučių, per tą laiką joks taksi neaplenkė, o mes patys jokio autobuso nepasivijom. Gal ir tiesa, ką jis man rašydamas telefono ekrane bandė pasakyti – paskutinis autobusas išvyksta 20.30.

# # #

Neįtikėtina, kaip tekstą „jog pigiausia iš/į oro uosto vykti yra su „Vietnam airlines shuttle bus“ (80 000 dong) arba #7 bei #17 autobusu (5000 dong) iš Tran Hat Nuat stoties senamiesčio rytinėje dalyje“, galima ištempti iki dviejų A4.