Vienas iš dalykų, kuriuos pastebėjau grįžęs iš kelionės (nes keliaudamas spėji tik ryti tai, kas po akimis) buvo lengvas apmaudas dėl to, kad kelionė buvo “ne tokia”. Kokia netokia? Va, žinai, žiūri, kaip kiti keliavo, kiek pamatė, kiek žmonių sutiko, kaip smagiai laiką leido ir galvoji, va, jie tai išsiurbė kelionės galimybes iki dugno! Bet vėliau praeina… Nes nors ir supranti, kad kitą kartą keliaudamas elgtumeis kitaip (arba kaip sakė Samuel Beckett “Fail, fail again, fail better”), nuo savęs nepabėgsi. Supranti, kad kaip ekstravertas kelionėje nusibaigtų vienumoje, taip tu, intravertas, būtum sugniuždytas įvairių trali-vali tipo nuotykių. Dievai… jeigu to nedarai savo mieste, kodėl dabar turėtum tam prabusti užsienyje? Nors, tikiu, būna, kad kai kurie miestai atskleidžia tavyje tai, kas kurį laiką snūduriavo.
Tai tiek to įvado po ilgos nerašymo pertraukos. O kalbant apie pirmą įspūdį iš Vietnamo, ir konkrečiai Ho Chi Minh City, tai būtų “beprotiški motoroleriai”. Tiek apie juos, tiek šiaip apie miestą galima susidaryti įspūdį iš šio klipo
Po Ho Chi Minh City, bet kurio kito miesto gatvėse jautiesi, kaip sulėtintam kine. Ėjimas per gatvę čia remiasi tuo pačiu principu, kaip ir visuose motoroleriais pilnuose miestuose – nedaryk staigių judesių ir po truputį judėk į priekį. Realybėje man gaudavosi kiek kitaip – lyg šokio žingsniu: viens-du-trys, viens-du-trys. Ir kartais tai būdavo viens-du-viens. Kartais, būdavo, žiūri į tau (taip, tau – žalios spalvos žmogeliukas) užsidegusį šviesoforo signalą ir bandai atspėti, kaip tai prisideda prie tavo galimybių pereiti gatvę? Į vizito mieste pabaigą, pamenu, jau eini per gatvę nuo turgaus, kas žingsnį įsimeti burnon jackfruit arba mango gabaliuką ir jau net šiek tiek su ironija žiūri į greta einančius pirmadienius turistus. Atbunki žmogus tiems žaviems dalykams.
Kas dar nustebino, tai, jog Vietnamas, kaip jokia kita aplankyta šalis paliko labai vientisą įspūdį. Na taip, Ho Chi Minh City ir Hanoi, tai jie man ir bendrai galvoje po kiek laiko jau ima maišytis, bet net ir Hoi An bei Hue puikiai įsipaišo į tą patį paveikslą. Tikėtina, kad prie to nemaža dalimi prisideda puikus maistas – po miesto-valstybės Singapūro, Vietnamas man liko antra skaniausia vieta. Ir, būtent, ne ten arba ten gerai, bet visur.
Dabar galvoju ar tik ne dėl nuolat apsiniaukusio Hanoi man ir Ho Chi Minh atmintyje išliko apsiniaukęs? Nes, žiūriu, yra kolekcijoje ir nuotraukų su giedru dangumi, bet galvoje kažkaip pilka. Beje, kalbant apie Hanoi… Mane žiauriai spaudė laikas ir tai buvo tik viena iš priežasčių likti porą dienų ilgiau pačiame mieste ir nesitrenkti į UNESCO paveldo sąraše esantį Ha Long Bay. Tai šio grožio atžvilgiu mane galutinai atšaldė pora sutiktų turistų (ar jau reiktų sakyti gyventojų) iš JAV, kurie sakė, jog negali prisiminti, jog ten besilankant dienos metu būtų matę turizmo nuotraukose dominuojantį giedrą dangų. Galit pažiūrėti kaip kai kas šia tema pajuokavo Hongkonge
http://www.dailymail.co.uk/news/article-2404850/Hong-Kong-phooey-Regions-smog-bad-desperate-tourism-chiefs-set-posters-sunny-skyline-holidaymakers-nice-photos.html
Bet šiaip tai žiauriai tingiu ką nors rašyti po tiek laiko – tiesiog bandžiau pereiti per senas foto, tai prie progos ;)
p.s. Beje, jeigu būsit Ho Chi Minh City, a must yra aplankyti “The Lunch Lady”. Repertuaras jos, galima sakyti, toks pats, kaip ir dažno gatvės prekeivio – vienas autentiškas patiekalas. Tik jos atveju, tai vis kitoks autentiškas patiekalas kiekvieną dieną. Išgarsėjo ji, žinoma, pasirodžiusi gurmano Anthony Bourdain laidoje, tačiau bent jau eilinę darbo dieną, iš ryto, eilių prie jos kioskelio nebuvo. Vieta ne pačiame miesto centre, tačiau labai norint, pasiekiama net savomis kojomis. Mano dieną tai turėjo būti sriuba su krabais, tačiau kažkas meniu buvo apsikeitę vietomis, tad gavau su jautiena. Tai su visa pagarba jautienai, ją teko palikti lėkštės paraštėse, tačiau visa kita buvo puiku. Turėkit omeny, kad aplink ją jau veikia visa industrija, tad vos prisėdus gausit springrolsų lėkštę, tad jeigu nenorit, taip aiškiai ir pasakykit. Man tai buvo pirmas dienos maistas, tad aš, aišku, nesakiau. O štai su manim kartu prie vieno stalo pietavęs hongkongietis atsisakė, nes… Atvyko čia skaniai pavalgyti ir “The Lunch Lady” buvo viena būtinų aplankyti vietų jo žemėlapyje. Kaip supratau, tai buvo jau trečias jo maistas šioje vietoje ir planuose laukė dar keturi. Daugiau apie The Lunch Lady…