Antraštė gal kiek ir nesąžininga šio gražaus miestelio atžvilgiu, bet jau kas užstrigo, tas. Ir vis tik nuo pradžių.
Hoi An, kaip ir beveik visas Vietnamas, man buvo nespėta pažinti teritorija. Tai yra toks atvejis, kai dėl laiko stokos net nežinai, ko tikėtis bei, kas tavęs laukia, nes tiesiog nespėjai pavartyti kelionių gidų. Tai, kad man čia reikia būti buvau pasižymėjęs dar prieš išvažiuojant iš Lietuvos – UNESCO paveldo objektas, kaip ne kaip.
Dar autobuse apsibrėžiau porą pigių hostelių, kurie buvo protingose ribose nuo senamiesčio, nes turiu pripažinti, kad keliaudamas vienas, nakvynės paieškos ekspromtu raumens neužsiauginau – būdavo šioks toks stresas. Jeigu turi kokį bendrakeleivį, tada visai kita istorija.
Išlipęs sėdaus ant šaligatvio apsiauti batus (labai dažnai tarpmiestiniai autobusai Vietname būna miegamojo tipo, kur su batais būti neleidžiama), kai prisistatė vienas pilietis ir pradėjo brukti savo hostelio paslaugas. O vat šitam reikalui raumenį po Mianmaro užsiauginęs buvau ir stengiaus nebedaryti jokių skubotų sprendimų vos išlipęs iš autobuso. Bendrakeleiviai irgi neskubėjo ir galiausiai nurūko gilyn – kuo arčiau senamiesčio. Aš gi atradau, jog tai vienas tų apibrėžtų hostelių, tad… Akivaizdu, kad hostelis populiarumu nepasižymėjo, nes buvo ne už minutės nuo senamiesčio, bet kokių dešimties (pėsčiomis, nors galėjai nemokamai gauti dviratį). Gal ir gerai, kai nesi išrankus – už $10 gauni didelį kambarį su dviem lovom, rašomuoju stalu, šaldytuvu, oro kondicionieriumi ir… vonia (antra per visą kelionę)!
Vėliau tai kels juoką, bet pasijungęs GPS, vakarop pajudu link senamiesčio. Einant tiesiai, kairėn, dešinėn ir vėl tiesiai, pats sau susikuri kažką įdomesnio, bet realiai tai tėra penkios minutės tiesiai ir paskui dar trys į kairę. O tada jau šviesa arba pirmoji, vakarinė Hoi An versija. Gatvelės pasipuošia žibintais į jas pasipila žibintų prekeiviai, apšviečiamas žymusis japonų tiltas. Būtent čia aš prisimenu draugus iš Ho Chi Minh oro uosto, kurie konfiskavo fotoaparato štatyvą ir tuo pačiu tai pirmas miestas, kuriame jo iš tiesų reikėjo, ypač vakarinei fotografijai.
Dar yra saulėtekio bei saulėlydžio Hoi An, kai komercinis senamiestis neskubom keliasi, o greta jo esantis turgus ūžia. Kai nuotraukos atrodo, kaip atvirukai ir tu galvoji, kad reikia padaryti dar, dar ir dar vieną, nors visur tie patys geltoni namai ir mediniai, gražiai nudažyti laivai.
Ir vis tik juokingiausia bei įsimintiniausia dalis man pasirodė siuvėjų Hoi An.
Siuvėjų gausa gali pasigirti tiek Bangkokas, tiek Singapūras, tiek… Tačiau tik čia aš mačiau tokią jų koncentraciją, kai jie užima visą kvartalą, jau nekalbant apie tuos, kurie išsimėtę visame mieste. Nereikia stebėtis, kaip jiems visiems užtenka darbo, nes akivaizdžiai neužtenka. Aš pats turėjau minčių čia įvaldyti dvispalvius marškinius (tamsiai/šviesiai mėlyną jų versiją galima matyti jau publikuotose nuotraukose iš Filipinų, etc.), bet nežinau ar būčiau prisivertęs, jeigu ne pirmą rytą, einant miesto link, prie manęs prisiplakusi motorolerininkų porelė. Pakalbėjom, sakau jo, reikia, bet dabar einu paieškoti bankomato, kur skaniai pavalgyti, o tada galvosiu. Tai šita kalba baigėsi tuo, kad vienas jų nulipo nuo motorolerio užleidęs vietą man, o pats buvau iš pradžių nuvežtas prie bankomato, o vėliau į savo mylimo stiliaus vegetariškų apgaulių restoranėlį, kur greta daržovių bei ryžių, duoda sojos, kuri apsimeta tai vištiena, tai kiauliena, tai dar kuo nors. Fantastiška vieta, kurioje beveik niekas nekalbėjo angliškai ir kurios nebuvo jokiuose giduose. Taip pat, tai ir viena pigiausių vietų, kur už nepilnus du dolerius gali gauti ir bliūdą maisto, ir dar gėrimui lieka. Kitą dieną vėl užsukau pas juos, nes jau užteko pirštais parodyti, ko noriu ir net nuspėti viso to kainą.
Siuvimo procesas nebuvo kažkuo ypatingas, nes nebuvau išrankus pirkėjas – norėjau tik pažiūrėti, kaip atrodo galvoje gimęs dizainas. Bet siuvyklėlės labai panašaus tipo – kiekvienoje gali rasti n madų katalogų, kuriuose tereikia durti pirštų į patikusį modelį, leisti būti išmatuojamam ir po dienos-dviejų atsiimti gatavą rūbelį. Ultimate variantas man buvo tiesmuka aukščiau įmesta nuotrauka su James Bond ir pasiūlymu įvaldyti kostiumą, kokiu jis buvo filme “Skyfall”.
Greta rūbų siuvėjų, puikiai dera ir batų meistrai. Jie irgi žada pagaminti bet ką. Kadangi mano Jim Rickey bateliuose skylė rijo skylę, užkalbintas susidomėjau ir aš. Parodžiau modelį internete ir kokių 23-jų apsukri vietnamietė prisiekinėjo, kad padarys tokius pačius. Kodėl gi ne, galvoju, juoba, kad naujų tikrai reikėjo. Vis tik, kai jau pradedi gilintis, aiškėja, kad jie neturi tokio pado, kaip tavųjų batų. Ne tai, kad ant jo nėra logotipo, bet jie tiesiog nėra tokie lankstūs, kaip Jim Rickey. Man gi, dabar tai pagrindinis dalykas renkantis batus keliavimui, kad jie lankstytusi, kaip jogai. Tad, kurį laiką džiuginęs merginą, kaip pirmasis jos klientas tądien, ilgainiui nuviliu. Tiesa, nusiperku iš jos naują vidpadį, nes buvęs jau “vdriebiazgi” kiauras. Ir čia, beje, vienas tų dalykų, ko aš kelionės metu niekur negalėjau rasti – jeigu pas mus bet kuriame prekybos centre gali rasti odinių, silikoninių, medžiaginių, kamštinių, anglies pluošto ir panašių vidpadžių, tai ten man jų pasirinkimo nebuvo. Kitą kart reiks vežtis porą iš namų.
Dar yra paveldo Hoi An. Taip, visas Hoi An senamiestis yra UNESCO paveldo sąraše, bet kai kurios vietos ypatingesnės už kitas ir ten patekti galima tik sumokėjus $6. Bet manęs nei tų vietų aprašai nei išvaizdos per daug nesužavėjo, tad būčiau ir visai praleidęs pro akis, tik tiek, jog toje vienintelėje į kurią norėjau patekti, nuo pat ryto (dar prieš atidarant) vyko tvarkymosi darbai. Bilietų pardavėjai dar miegojo, o tvarkdariams aš mažiausiai rūpėjau, tai ir apvaikščiojau nemokamai. Tiesa, nuotraukų iš ten turiu ne tiek ir daug, o Hoi An grožio gausybėje prisiverčiau “išryškinti” vos vieną.
Galiausiai yra jūros Hoi An. Kad pasiektum jūrą, nereikia nė motorolerio – dešimt minučių dviračiu tiesu keliu ir tu jau vietoje. Turistų mieste ne tiek jau mažai, bet prie jūros gerokai daugiau matyti besiilsinčių vietnamiečių. Na, nebent žiūrėtume į restoranėlių prie kranto lankytojus. Nežinau, gal jie iš Floridos, bet aš balandžio mėnesį gavęs natūraliai šiltus vandens plotus, kurie temperatūra lenkia “Impuls” baseinus, nenorėjau nieko kito. Prisidėjo prie to ir tai, kad tai buvo pirmasis vizitas prie jūros per jau pusantro mėnesio trunkančią kelionę.
Dar yra maisto Hoi An, nes tai viena žavesnių vietų, kur vakare gali ir nori nueiti pavakarieniauti ar papietauti. Gražių namų ir interjerai nesugadinti. Maistas, kaip kur. Čia pirmą kartą ragavau “White Rose”, kas yra, kaip koldūnai tik iš kone permatomos tešlos ir pagrinde su krevečių įdarų. 10/10. Beje, bent jau arčiau kranto esančiuose restoranėliuose žvilgtelkit į sienas – tikėtina, jog vienur ar kitur bus pažymėta kurio nors potvynio pasiekimo vieta. Ir ne, žiūrėti reikia ne ties kojomis, bet maždaug stovinčio žmogaus lygyje – norėčiau pamatyti, kaip šis miestelis gali atrodyti tokio potvynio metu, nors atsidurti jame ir nelabai.
Na, ir dar kelios foto iš už Hoi An:
