Jeigu prieš mėnesį nuoširdžiai atrodė, kad Bangkoke viskas normaliai, tai šiuo metu situacija smarkiai pasikeitusi. Kadangi po naujųjų nebeskaitau delfi.lt (ir į jį panašių), tai nežinau, kas dedasi Ukrainoje, tačiau, kas dedasi čia – akivaizdu. Ta prasme, kad prieš akis. Vakar atvykęs aptikau, kad užblokuotas visas kampas ties populiariuoju Lumphini parku. Šiandien einu link Siam (kvartalas, kuriame visi pagrindiniai shoppingo centrai) – užimta visa gatvė nuo MBK centro iki pat Central World. Siam Discovery ir Siam Center užsidaro 18h (vietoj 22), o Central ir visai neveikia. Viskas dėsninga, nes 2014 01 13, kai Lietuva gedėjo, thai žmonės pradėjo akciją SHUT DOWN BANGKOK. Kažkokio realaus pavojaus nesijaučia, bet akivaizdu, kad žmonės nusiteikę ryžtingai. Jau užtvertos septynios pagrindinės sankryžos ir yra planų, kad bus uždaryta ir dar daugiau, jau nekalbant apie ministerijų uždarymus ir net grąsinimą, kai kurioms institucijoms atjungti vandenį bei elektrą. Kai kurių valstybių užsienio reikalų ministerijos skelbia, kokių papildomų apsaugos priemonių imtis, nes maža ką, bet protestuotojai supranta, kad jie sprendžia savo vidinius reikalus, tad yra paskelbę, kad kelių link oro uostų bei pačių oro uostų neblokuos. More
Tailandas
thai paimioš arba kaip nereikia derėtis (Chiang Mai)
Prieš rašydamas specialiai patikrinau – pirmas mano check in Chiang Mai buvo gruodžio 19 d. Tiesa, nuo tada būta šiokių tokių nukrypimų į apylinkes, bet reziumuojant – per tris savaites nebuvo jokių pirkinių išskyrus maistą ir gėrimus. Ir čia reikia turėti omeny, kad Chian Mai turi du puikius turgus – Sunday Walking Street ir kiek mažesnį – Saturday Walking Street (praleidžiant kitus, man mažiau patikusius). Įrašo apie savo šių metų kuprinės dydį bei turinį dar nepadariau, bet užbėgant įvykiams už akių, išduosiu, kad nelabai galiu ką pirkti, nes nelabai turiu į ką dėti. Kelionė nusimato ilga ir tikrai neįsivaizduoju, kad galėčiau ant kupros turėti kažką daugiau nei tai, ko reikia keliaujant. Ir vis tik tai… Tiek išgirti Chiang Mai turgų ir nieko iš jo neįvaldyti, būtų nesusipratimas, tad paskutinę viešnagės dieną, sekmadienį, suteikiau sau paskutinį šansą.
Kai vos atvykęs, kartu su laikinu bendrakeleiviu užsukau į Saturday Walking Street, tegalėjau stebėti, kaip jis akimis šluoja kas antrą prekystalį. Prisipirko sočiai, bet ne tiek daug, kad nebūtų iš ko “dasimušti” sekmadienio turguje. Vis tik man užkliuvo, kad jis niekur nesiderėjo. Atrodo, kad Azijos šalyse, tai kone taisyklė, bet tikrai ne visi jos paiso ir aš pats neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.
Pavyzdžiui šiandien, jau Bangkoke, užmačiau savo mylimą desertą – Mango sticky rice. Klausiu kainos, sako 80 thb (± 6Lt). Klausiu “are you crazy?” ir rodau 40, nes su visa derama pagarba didmiesčiui, beveik mėnesį už tokią sumą kapojau šį reikalą Chiang Mai. Jis kažką jau nori aiškinti, bet prisiplaka porelė iš kokios tai kapitalizmo subjaurotos valstybės ir išgirdę, kad 80 thb, “nusideri” iki 60. Suprantu, kad jiems 20 thb reiškia mažiau nei man, bet šiuo atveju nieko nelaukiu ir nueinu, nes, na, principo reikalas.
Bet, kita vertus, kai matai, kad ne kurkiančias medines varles Khaosan Road pardavinėjančios, bet tikros kaimo senolės turguje po 2 thb (15 ct) pardavinėja pintas juosteles (apyrankes), ne tai, kad nesinori derėtis, bet stačiai tampa liūdna ir graudu. Neįsivaizduoju, kad kainą pakėlus iki 5 thb, pardavimai kristų (prieš pat palikdamas turgelį nusipirkau tris juosteles ir padaviau 10 thb, nors senolė jau besiruošdama namo, man už 20 siūlė pasiimti visą kuokštą likusį jos rankoje). Kartais žmonės užklausia kainos, o išgirdę iš karto muša kainą per pusę, net nesileisdami į gilesnes derybas – tiek, arba aš išeinu. Šiandien Bangkoke viename šūdturgelyje spėjau užmatyti būtent tokią sceną, kuri jau man už nugaros rutuliojosi prekiautojo šūktelėjimu “stop, stop, stop” ir “show me your price” (duoda skaičiuotuvą, kad įrašytų skaičius). Tikiu, kad esama tokių dalykų ir Chiang Mai, bet man tokiais šantažo atvejais teko matyti tik pardavėjo nusiprunkštimą. Bet taip jau yra – lyginti Bangkoko turgus su Chiang Mai, tai tas pats, kas lyginti bomžą su intelektualu. Gal todėl aš lieku prie filosofijos, kad jeigu perleidus per save, pagalvojus ar tokia kaina būtų pigu mano šalyje bei atsakius sau “taip” – nesideru. Problema iškyla tik tada, kai nė velnio nesuvokiu, kiek toks daiktas galėtų kainuoti Lietuvoje.
Taip ir nutiko šį kartą. Dar prieš savaitę užmačiau ir įsiminiau mažą staliuką su keliolika rankų darbo sidabro / vaškuotos juostelės apyrankių bei pakabukų. Neįdėsiu nuotraukos, nes kaskart prisėdus, ką rašyti, būna jau vėlus metas ir ne laikas fotografijai. Tai štai, paklausiu kainos ir gaunu 400 thb (±30 Lt). Nueinu More
Pjaustom-kepam-troškinam-degustuojam (Chiang Mai, Tailandas).
Sunku išskirti pagrindinę Chiang Mai žvaigždę. Vieniem tai diena su drambliais, kitiems – su liūtais. Tretiems ilgakaklių ir kitų genčių lankymas. Ketvirti pasineria į šventyklas, penkti, šešti, septinti… Toks jausmas, kad miestas tiesiog sukurtas tam, kad tau atvažiavus nebūtų nuobodu. Maistas bei maisto gamybos kursai, jeigu ir nėra pagrindinis miesto arkliukas (drambliukas), tai bent jau vienas iš kelių svarbiausių – tikrai.
Pamenu pirmą kartą iškėlęs koją Bangkoke, turėjau nemenkus lūkesčius maisto atžvilgiu, bet jie labai pasimetė didelio miesto labirintuose ir prastai kalbančių gatvės prekiautojų lūpose. Lyg ir jauti, kad kažkur yra gero maisto, bet kur jis – nesimato. Kažką atrandi, atrodo gražiai, bet niekas negeba tau paaiškinti ar šiame tirštame buljone, kur neplaukioja veršio šlaunelės likučiai (keliaudamas Azijoje seniai atsikračiau minties, kad esu vegetaras, bet vis tiek – bent jau stengiuosi nepirkti mėsos). Chiang Mai visą šį nusivylima nubraukia jau pirmąją dieną ir kelia kitą klausimą – kaip aplankyti kiekvieną kiek įdomesnę vietą? Kol kas maisto prasme Chiang Mai drąsiai ima antrą vietą, nes, na, Singapūrą perspjauti yra labai ir labai sunku.
Ir, kai jau tiek gerai, kad per gerai, imi norėti ne tik valgyti, bet ir išmokti visą šį gėrį pasigaminti. O pasirinkti čia yra iš ko. More
Kasdienybės atspindžiai ir maistas plastike. (Chiang Mai, Tailandas)
Dažnai būna neprisiverčiu parašyti, nes nėra apie ką. Bet ne todėl, kad iš tiesų nėra apie ką, bet todėl, kad pačiam (jau) taip atrodo: dar vienas Buda, dar viena šventykla, dar vienas išbandytas patiekalas, dar vienas egzotinis vaisius. Ne tai, kad nesugebi to įvertinti – tiesiog tai atrodo pernelyg įprastai. Čia lyg gyventum Vilniuje ir vakare brūkšteltum, jog pastebėjai, kad šaligatviai mieste yra pilkos spalvos. Jau nekalbant apie tai, kad po varginančios dienos, kažkas tavęs rimtu veidu užklausia kokios spalvos šaligatviai buvo šiandien? Sunku suprasti: romantikas, filosofas ar tiesiog tyčiojasi iš tavęs?
Šiandien vienoje kulinarinėje mokykloje (apie tai daugiau artimiausiu metu) tiek prisigaminom, kad teko visiems dalyviams maisto likučius neštis namo. Tas “teko” šiuo atveju yra labiau šviesus nei pesimistinis, kad ir kaip beskambėtų. Viršuje kaip tik matote mano lauknešėlį. Svarbiausia jo, kaip ir šio įrašo dalis – plastikiniai maišeliai. Jie čia visur. Nusipirkai sojų pieno 7-11 parduotuveje – supakuos į maišelį. Nusipirkai jau ir taip į plastikinę pakuotę sumestus kelis gabaliukus vaisių – gauni dar vieną plastiką. Vakar vakare vienoje vietelėje valgau (vau, kiek daug žodžių iš “v” raidės paeiliui gavosi) Pad Thai. Per penkioliką minučių, kol užsisakau, gaunu, pavalgau ir išeinu, į vietelę užsuka viena pora (dvi porcijos). Tuo pačiu, pro šalį praeina arba pravažiuoja bent keturi piliečiai, kurie gauna plastikinius maišelius su patiekalu. Bet patiekalas yra viena, o prie jo dar reik paskaninimų pridėti, nes tau gi gal norisi aštriau ar kažką. Tai atitinkamai gauni dar -nioliką paketėliu su čili, cukrumi, sojų daigais, svogūnų laiškais ir žemės riešutais.
Tikriausiai teko girdėti apie budistų vienuolių rytines išmaldos prašymo keliones? Iš vienuolynų jie išeina apie šeštą valandą ryte ir prisirenka išmaldų, kurios būna ir pinigais, bet dažniausiai tais juokingais mažais plastikiniais maišeliais su maistu. Pačiam teko matyti, kaip bendrų su pasauliečiais pusryčių metu jie valgo beveik tą patį, kaip visi, bet vėliau lyg kokie meškinai iš Mikės Pūkuotuko atsidaro savo terbas ir ima iš ten traukti įvairius gardėsius. Niom, niom.
Patogu, žinoma. Pasigriebi į darbą ir turi – kartais net laukti nereikia. Bet kartais ir užknisa. Eini kokiam naktiniame turgelyje, nusiperki ką, o tau tik šast-šast suvynioja į devynis patalus iš kurių išsivynioti ne tik, kad užtrunka, bet tai bedarydamas dar ir apsitaškyti gali (nes anksčiau už maišelius su visokiais padažais, trūksta kantrybė). Pasidedi ant žemės pagrindinį patiekalą, tada išvynioji padažus, prieskonius ir atgal į turgelį. Ir matai eina žmonės prieš tave, vis pačiupinėja medžiagas, domisi. O kaip gi nesidomėsi, kai rankos purvinos ir riebaluotos?
Mergaitė at 7-Eleven®.
Pamačiau gulinčią netoli Warorot Market (Chiang Mai, Tailandas) esančioje 7-Eleven®. Visai tikėtina, kad užmušinėja laiką, kol tėveliai prekiauja. Kita versija – įdomių žurnaliukų ir knygučių apstu, tačiau ne visi čia sau gali tai leisti. Bandau įsivaizduoti mūsų mažąsias lietuvaites prie “Maxima” kasų – ne žliumbiančias, bet skaitančias. Sunku suvokti vertę daiktų, kuriems įsigyti tau nereikia pastangų.
Sunday walking street (Chiang Mai, Thailand).
Tarp eilučių tikrai esu tai sakęs ne vieną kartą, bet… Aš nemėgstu keliauti. Aš mėgstu būti. Kai atmintyje perverčiu aplankytas vietas, kiek gailiuosi, kad vienoms skyriau per daug dėmesio, o kitoms – per mažai. Kaskart užsukęs į Singapūrą, kuriame atrodytų nėra ką veikti, nespėju padaryti nė pusės to, ką planavau. Iš kitur, gi, norisi dingti jau po dienos, net jeigu nakvynę esu užsitikrinęs bent dviems. Chiang Mai, šia prasme, man arčiau Singapūro, kur norisi pabūti dar truputį, pamatyti dar kažką, paragauti dar kažko. Kol kas nepanašu, kad artimiausiu metu prabudęs pasakysiu sau, jog viską, ką norėjau, aš čia jau pamačiau. O tai puiki proga pabūti čia dar šiek tiek. Gal net ir visą Tailandui planuotą laiką. Žemiau trumpas video iš naktinio turgelio, pavadinimu Sunday Walking Street. Pavadinimas lyg ir sufleruoja, kad veiksmas vyksta vienoje gatvėje, bet nutylima, kiek dar yra nuo jos išsišakojimų. Net nesistengdamas kažką pamatyti (iškyrus įdomesnius maisto pavyzdžius) užtrukau jame virš 3 valandų. Jeigu užsimanytumėt čia ieškoti suvenyrų – neužtektų laiko nuo atidarymo iki uždarymo. Būnant tokiose vietose pasidaro kiek liūdna (ar džiugu), jog nesu moteris ir, kad man nieko nereikia. Kiek teko lankytis Pietryčių Azijos turguose, šis pats įdomiausias, originaliausias ir skaniausias vienoje vietoje. Antroje vietoje būtų dieną anksčiau vykstantis Saturday Walking Street :)
httpvh://www.youtube.com/watch?v=527kUUKKv9M
Bangkoke viskas normaliai.
Nors nei Loreta, nei Petras į Bangkoką nevažiuoja, čia dedasi panašūs dalykai, kaip, kad ir Ukrainoje. Bet tokie jau tie gyvenimo paradoksai, kad 52 žmonių žūtis Latvijoje sulaukia daugiau antraščių negu -6000 gyvybių Filipinuose. ‘skant per toli nuo lietuvio panosio šie reikalai.
Kaip ten bebūtų, mistinės tarnybos paskaičiavo, kad dėl lapkričio mėnesio neramumų, planų vyktį į Tailandą atsisakė apie 300 000 turistų. Nuo kelionės į šią šalį kviečia susilaikyti JAV, UK, Kanados ir net Rusijos užsienio reikalų ministerijos. Tai galima pajusti vien žiūrint į kambarių pasiūlymus internete, kur prie aprašų atsiranda prierašai, jog gruodį-sausį į kambario kainą įeina ir pusryčiai. Kuo gi tas gruodis-sausis tokie ypatingi, jeigu ne faktu, kad tai ir taip turistiškiausi mėnesiai?
O kaip yra iš tiesų? More
1 2