Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu. More
Maistas
(Welcome to) Narita ir pagaliukai (Japonija, Narita)
By Paulius Rymeikis in Japonija, Maistas Tags: japonija, kyoto, narita, ramen, ramenas ir pagaliukai
Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje. More
Šaukštai po pietų: Din Tai Fung arba per žingsnį nuo une très bonne table dans sa catégorie
By Paulius Rymeikis in Kelionės, Maistas, Taivanas
Kai prieš porą metų vieni svarstė ar jau tikrai čia buvo verta išleisti kelias šimtines, jog “ant vieno danties” krimsteltum, o ant kito pilsteltum, kol kranas tavo stalą laiko pakibusį keliasdešimt metrų virš Vilniaus senamiesčio, kiti nelabai turėjo laiko dairytis aplinkui, nes prieš akis vėrėsi patiekalai, kurių autoriaus restoranas buvo apdovanotas prestižiniu kulinariniu Michelin apdovanojimu. Buvo verta? Buvo. Nors mano dieną dėl techninių kliūčių originaliai recepte turėjusi būti žuvis buvo pakeista kita, bet desertas iki šiol kartais sugrįžta mintyse.
Normalu, tad, jeigu vertini maistą (ir tai yra puiki priežastis keliauti po Aziją, bet ne Pietų Ameriką), kur kelionėse beužsuktum, vis užmeti akį ar nėra kur netoliese kulinariniu Oskaru apdovanoto restorano. Tas žvalgymasis, tiesa, daugiau vardan bendro intereso, nes A) tos vietos dažniausiai būna velnioniškai brangios; B) jeigu pradedi jomis domėtis tik atvykęs į šalį, tai labadiena – dažniausiai staliuką reikia rezervuotis prieš mėnesį-tris arba daugiau. Bet būna ir išimčių arba pseudo išimčių. Viena tokių – Din Tai Fung restoranas Taipėjuje Taivane arba Ding Tai Fung restoranai visame pasaulyje.
Jie specializuojasi gamindami Xiaolongbao – garuose virtus “koldūnus” dar vadinamus sriubos koldūnais. Meniu platus, bet specializacija ir pripažinimas atėjo būtent už tai. Pirmasis (pripažinimas) buvo jau prieš kelis dešimtmečius, kai restoraną į top10 įtraukė, berods, New York Times. Nuo tada du tinkliniai restorano padaliniai Hongkonge gavo po Michelin žvaigždę. Bet standartai, sprendžiant iš komentarų žmonių buvusių tiek ten, tiek ten, tiek ten – visur panašūs. Ir tas yra gerai, nes suteikia galimybę aplankyti Din Tai Fung ir Taivane, ir Japonijoje, ir JAV, etc.
Aš užsukau į pirmąjį/originalų restoraną. Ėjau pro jį prieš ketverius metus, kai Taivane lankiau buvusį kursioką, bet tuomet turėjom kažkokį konkretų kelionės tikslą ir lauke stovėjusi eilė atbaidė. Ne šį kartą. More
Skaniausi keksiukai.
By Paulius Rymeikis in Maistas
Žinau, žinau… Valgiau aš ir vėjų ir fėjų keksiukus, su kuriais vis dar sieju daug gražių prisiminimų, ir pats esu kepęs (o uodega kepiniuose tikrai nevengiu sau pakelti), bet vis tiek skaniausi keksiukai yra “Prismoje”. Vadinasi “Zafyra” (taip rašo čekyje, bet man kažkaip buvo įstrigę, kad tai “Ananasiniai”) ir juos galima rasti sveriamų sausainių skyriuje (netoli duonos skyriaus). Jei dėl pavadinimo klystu, tai dėl svėrimo kodo tikrai ne – 69. Ir čia, aišku, labai norisi papošlinti, bet nenoriu sugadinti apetito. Galiausiai, perkantys šiuos keksiukus, ne žodžiais, bet darbais remia mūsų kaimynus – jie pagaminti Ukrainoje.
Po velnių, šiandien taip jų užsimaniau, kad lėkiau iš centro po visų koncertų, kad spėčiau iki 23, iki parduotuvės uždarymo.
Japonijos virtuvė: tempura paprastoji / tendon (tenpura-donburi)
By Paulius Rymeikis in Japonija, Kelionės, Maistas No Comments
Nors maistas Japonijoje buvo ir išlieka skaudžia tema, tuo pačiu, tai ir vienas šios šalies highligt’ų. Šiandien pietums turėjo būti kas kita, bet GPS pavedė, laiko nebuvo, tai per klaidą tiesiog įpuoliau į užeigėlę, kuri maisto repertuaru pasirodė panaši į ieškomą. Iš kart į akis krito, kad čia viskas per pus pigiau, bet rezultatas toks, kad vakare ten pat užsukau ir pavakarieniauti.
Tempura lengva pasidaryti namuose. Tai specialių miltų (būna pirkti supermarketuose) tešloje panardintos ir vėliau aliejaus baloje pačirškintos jūros gerybės bei daržovės. Čia jos patiekamos tiek greta udon/soba makaronų, tiek ant ryžių. Nors tiek makaroninė, tiek ryžių patiekimo versija mano gomuriui pasirodė verta dešimties balų, kitą syki imsiu su ryžiais – dėl ant viršaus užpilto tentsuyu padažo. Reiks pasidomėt ar jo yra Lietuvoje, bet iš pirmo žvilgsnio – labai vertingas meniu patiekalas, turint omeny į jį investuotiną laiką.
Japonijos virtuvė: sushi (traukinukai).
By Paulius Rymeikis in Japonija, Kelionės, Maistas No Comments

Rašyti apie Japonijos virtuvę ir net neužsiminti apie suši, būtų keista. Iš kitos pusės, keista ir užsiminti – ką čia beprirašysi apie tai, kas pakankamai populiaru ir Lietuvoje. Kokybė čia geresnė, bet čia visa ko kokybė geresnė – neatsitiktinai būten Japonijoje yra daugiausiai Michelin žvaigždėmis įvertintų restoranų. Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad iki prabangių restoranų dar neprisikasiau (pavyzdžiui, dokumentinio filmo “Jiro Dreams of Sushi” herojaus restoranas jau prieš porą savaičių buvo užbookintas iki liepos; kainomis net nespėjau pasidomėti), nors ir vėl – visos nebrangios vietos, kuriose teko lankytis yra ir lankomos, ir mėgiamos, ir rekomenduojamos vietinių. Mano atveju visas jas vienija tik viena – tai ne įprastiniai restoranai, bet tokie, kuriuose sušiai lėkštutėmis, kaip traukinukai, keliauja aplink stalą, o tu renkiesi, kas patinka, kiek patinka ir kada patinka. More
Japonijos virtuvė: Soba
By Paulius Rymeikis in Japonija, Kelionės, Maistas No Comments

Kiek galima apie maistą? Na, bent du kartus per dieną, tai tikrai. Atrodo, kad prasto maisto čia tiesiog nėra. Ir man jau ima atrodyti, kad ne tiek meistrystėje slypi paslaptis, kiek ingridientuose – gali pataupyti, o gali gerai padaryti. Šiandien gauta soba, bent jau tame vienetiniame pavidale, į mano topą nepateks, bet prikišti irgi nėra ką.
Gryname pavidale, soba yra tiesiog grikių makaronai. Jie, kaip ir patys grikiai, plėšo antivegetarų knygas apie mitybą, nes taip jau atsitiko, kad grikiuose yra visos žmogui reikalingos amino rūgštys. O tada, kaip ir su udon, galimi tiek šalti, tiek karšti variantai, kurių variacijos, taip pat, begalinės. Šalti gali būti su tiesiog sojos padažu – pamerki ir sušliurpi.
Mano versijoje dubenėlių popuri galima rasti: soba makaronus sultinyje, sojos sultinį, daržovių dubenėlį, kepintų sezamo sėklų dubenėlį, tempuros dubenėlį. Valgymo kryžiažodis sprendžiamas makaronus panardinant sojon prieš sušliurpiant, o daržoves pamerkiant sojon-sezaman-sojon-tempūron. Veiksmas kartojamas iki dubenėliai ištuštėja.
Maisto įvairovei išragauti Japonijoje, tikriausiai, neužtektų ir metų, tad kol kas apsiriboju esminiais reikalais, kuriuos galima rasti faktiškai bet kur.