Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu.
Mano planuose Takamatsu atsirado dėl Seto Inland jūroje tuo metu vykusios Setouchi meno trienalės (apie kurią kitą kartą), kurią atrasti pavyko eilinį kartą ieškant, kaip nusigauti iki unikalios meno salos – Naoshimos. O tada, kas būdinga Japonijai, atrandi, kad netoliese dar ir ten, ir ten faina būtų, tad kelionė taip ir apsilipdo bandant nors šiek tiek detaliau panarstyti regioną.
Bet grįžkim prie pagrindinių dalykų. Pirmas mano udonas buvo kitos dienos pusryčiams, o pusryčiai, pietūs yra būtent tas laikas, kai visas miestas šliurpia. Galima udonų rasti ir saulei nusileidus, tačiau pasirinkimas, kuo vėlesnis laikas, tuo mažesnis. Štai ši neišvaizdi, tarp daugiabučių pasislėpusi, tačiau puikiai vietinių žinoma ir vertinama vieta.
Į šią vietą dar sugrįžom ir paskutinę dieną. Paprašėm vietinio nuvežti iki ten, tai jam užteko pavadinimo – sakė, kad puikus pasirinkimas. Žinoma, kad puikus, nes prieš tai buvo iš peties pavargta, kol suradau vietą, kurioje, buvo vilčių, bus įmanoma susišnekėti angliškai, nes jeigu kas skaitot mano įrašus iš Japonijos pirmą kartą, tai tiesiog turėkite omenyje, kad tai yra šalis, kurioje ši kalba (tiesą sakant, matyt, kad bet kuri kalba išskyrus kinų), menkai tepadės. O kuo giliau į provinciją, tuo ir ši problema gilesnė. Tai… angliškai ten, aišku (nu, nes visada prisiskaitęs tikiesi, bet paskui realybė stukteli makaronais per galvą), nieko nebuvo, bet personalas žinojo žodžius „big“ and „small“, ko ir užteko pusryčių mašinai užsukti. Paskui sistema visur panaši (ir internete plačiai aprašyta): pakrauna tau udonų į krepšelį, kuriuos tu pats pasikaitini karštame vandenyje, tada susivarai į bliūdą, tada dar gali papildomai nusipirkti tempūros ar sojos šmotą, susimoki ir galiausiai iš didžiulio alia termoso užsipili ant viršaus sultinio, užsibarstai svogūnų laiškų, tempūros trupinių, sezamo, smulkinto imbiero. Tai čia yra „true thing“. Kitur pačiam vargti nereikia – ką užsisakai (o ką užsisakai dažniausiai nežinai), tą ir atneša. Pavieniai prieskoniai, soja yra ant kiekvieno stalo. Udono rūšių yra n. Pavadinimai skiriasi vien dėl to ar jie pateikiami šalti/karšti, sriuboje ar sausi, su kiaušiniu ar su soja/tofu ant viršaus ir panašiai. Čia keletas iš mano ragautų (tikrai ne visi ir čia tikrai nėra to, kurį išskrisdamas iš Tokyo lapūcinau oro uoste ir vos eilinį kartą nepražiopsojau lėktuvo):
Paskutinis – piene. Ir, patikėkit, nėra didelio skirtumo sojos ar ne. Kažkaip ypatingai aš jo nenorėjau, tačiau viena yra norai, kita yra darbiniai ragavimo reikalai – šis buvo Nara specialty, tad turėjau paragauti. Fotografuodamas tokius niekada nepamirštu sau ir aplinkiniams priminti, jog tai darau tam, kad, jeigu ką, artimieji žinotų nuo ko užsilenkiau.
Udonas, realiai, yra du dalykai – sultinys ir patys noodlai. Jeigu su šiais dviem dalykais viskas gerai, tai priedai tik pagerina situaciją, jeigu ne, tai tik pablogina tiek, kiek papildomai kainavo priedai. Visiškas basic udon kainuoja nuo 3-4€, daugiau 7€ mokėti neteko net už prabangiausią. Šiaip jau visi populiariausi maistai Japonijoje yra nebrangūs ar net pigūs, kai pagalvoji, kad tai yra Japonija, o Lietuvoje už kažką panašaus mokėtum brangiau ir geriausiu atveju gautum hipsterišką šūdą (mat jį pagaliukai). Čia galėčiau apsimesti žinovu ir lyginti skirtingus udonus, tačiau tam dar reikia įsivesti vertinimo sistemą, o tam kartui patiekalas būdavo geras tiek, kiek pavykdavo su pilnu komplektu. Žinot, kartais kažko ne to įdeda, kartais pats kažko padaugini… Faktas tik tas, kad udonai yra šiek tiek tąsūs, guminiai, dėl ko, nebent juos pradėsiu gaminti pats, Lietuvoje šį patiekalą atgaminti būtų sunku – prekybcentriuose, net ne šaldytuvuose, parduodami „fresh“ udonai puikiai tinka keptiems patiekalams, tačiau negadinkite jais sultinio. Sultinys (kakejiru), beje, gan paprastas, jeigu turi tinkamus ingridientus: sultinys (žuvies, daržovių pagrindu), kombu, tuno drožlės, mirinas, soja, plius paslaptys ir improvizacijos. Na ir, žinoma, šliurpti, šliurpti, šliurpti. Japonai valgydami į burną įsivilioja tiek makaronų galiukų, kiek sugeba ir tada šliurpteli taip, kad maža nepasirodo. Ir jų nestabdo nei kiekis, nei tai, kad jie karšti. Apie vieną vietą teko skaityti, jog „japonai čia dažniausiai pavalgo per 5 minutes, bet mums prireikė bent pusvalandžio“. So true, so true ir iškart atgamina epizodą iš „Spirited Away“, kai mergaitės tėvai rydami maistą pavirsta kiaulėmis.
(Idėja „eisiu pietauti tik aprašęs Takamatsu“ gal ir nebuvo geriausias dienos sprendimas…).
Nors Takamatsu turi savo pilaitę, muziejus, etc., jau ir su kitom šalim, bet ypač su Japonija esu susitaręs, kad mane domina vienas-du svarbiausi dalykai bei neskubus trankymasis aplink juos, nes nu vis tiek čia viskas faina (taip, kartais net ir super mega wow). Tai be to, kad kitą dieną laukė trijų dienų trankymasis po vidaus jūros salas, po pusryčių tai dienai buvo numatytas vienintelis „a must“ – Ritsurin parkas. Parkų Japonijoje buvau matęs ne vieną ir šis net šioje kelionėje nebuvo paskutinis. Nepatenka jis ir tarp trijų pagrindinių, gražiausių Japonijos parkų, bet… Japonai yra turistai. Dievaži, ar tai dėl to, kad jiems prastai su užsienio kalbom ir jie mažai keliauja (tiksliau – neturi tam laiko), ar dėl to, kad jie taip labai myli savo šalį, bet čia yra ta valstybė, kur užtenka restoraną išgirti viename laikraštyje ir kitą dieną prie jo nutys kilometrinės eilės. Tai belieka įsivaizduoti, kas būna, kai parką, kuris turėtų alsuoti grožiu ir ramybe, užtvindo šimtai ar net tūkstančiai turistų. Jau kelis kartus pastebėjau, kad daugiau pasitenkimo galima išspausti pavažiavus kelioliką kilometrų toliau, apsiribojus mažesniu parku, šimtu sakurų medelių vietoj tūkstančio ir pan. Tai iš dalies panašiai yra ir su Ritsurin parku, kurį daug kas siūlo įtraukti tarp pačių geriausių, tačiau kol kas, kol jis tame sąraše nefiguruoja, kol jis nėra taip lengvai pasiekiamas, juo iš tiesų galima pasimėgauti.
Žinoma, Kanazawa parkas puikus net ir su visais žmonėmis jame, tačiau Ritsurin statyčiau greta jo vien dėl to, kad čia esančiu grožiu dar galima pasimėgauti. Vos po kelių dienų teko lankytis viename iš top3 – Okayama Korakuen sode, tai net negali sulyginti. Jeigu čia kas kelioliką metrų akys sulaukia staigmenos, tai Korakuen panašesnis į stadioną – iš vieno kampo pamatai visą bendrą vaizdą ir tada jau belieka susidėti „check“, kas yra nesunku turint omenyje santykinai atvirą išplanavimą ir dėl to gan aštriai plieskiančią saulę.
Takamatsu Japonijos mastais yra provincija, todėl nenustebau, kai pietaudamas su vietine japone išgirdau, kaip ji džiaugiasi, kad išvažiuos dirbti į Tokiją (mano nuomone visai pakenčiamas miestas, bet tuo pačiu, paskutinė vieta Japonijoje į kurią norėčiau nuvažiuoti dar kartą). Ir aš tai girdžiu ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Dar bandau perklausti, o kur tu norėtum gyventi/dirbti, jeigu tai galėtum daryti bet kur (ir tikiuosi išgirsti „Kyoto“), bet ir vėl išgirstu: Tokijo.
Salos, kurias lankysiu artimiausias kelias dienas, yra beveik apleistos, dominuoja žemės ūkis. Atrodytų, kad visiškai ne ta Japonija, kurią matei ar kurios tikiesi, bet… Kelios dienos Takamatsu, gretimose salose ir galvoje vėl sukasi viename plakate matyta frazė „This is Japan“ su galvoje uždėtu akcentu ant „This“. Nepaisant provincijos ar didmiesčių skirtumų kažkas visa Japonijoje riša labiau negu skiria – unikali aura, kultūra, tradicija, žmonės. Jau grįžus teko pažiūrėti amerikiečių filmą „Memoirs of a Geisha“. Filmas, kaip toks, visai neblogai įvertintas, bet nepaisant to, jog matai istorinę Japoniją iki visų Hirošimų ar Nagasakių, nejauti jame nė trupučio Japonijos. Gali pasamdyti siauraakius aktorius, aprengti juos kimono, bet to neužtenka, kad atkurtum Japoniją. Kartais atrodo, kad apibrėžti Japoniją, tai tas pats, kas rašyti žodžius ant banguojančios jūros kranto – vos užrašius vieną žodį, kitas jau išnyksta užmaršty.
