Kiek galima apie maistą? Na, bent du kartus per dieną, tai tikrai. Atrodo, kad prasto maisto čia tiesiog nėra. Ir man jau ima atrodyti, kad ne tiek meistrystėje slypi paslaptis, kiek ingridientuose – gali pataupyti, o gali gerai padaryti. Šiandien gauta soba, bent jau tame vienetiniame pavidale, į mano topą nepateks, bet prikišti irgi nėra ką.
Gryname pavidale, soba yra tiesiog grikių makaronai. Jie, kaip ir patys grikiai, plėšo antivegetarų knygas apie mitybą, nes taip jau atsitiko, kad grikiuose yra visos žmogui reikalingos amino rūgštys. O tada, kaip ir su udon, galimi tiek šalti, tiek karšti variantai, kurių variacijos, taip pat, begalinės. Šalti gali būti su tiesiog sojos padažu – pamerki ir sušliurpi.
Mano versijoje dubenėlių popuri galima rasti: soba makaronus sultinyje, sojos sultinį, daržovių dubenėlį, kepintų sezamo sėklų dubenėlį, tempuros dubenėlį. Valgymo kryžiažodis sprendžiamas makaronus panardinant sojon prieš sušliurpiant, o daržoves pamerkiant sojon-sezaman-sojon-tempūron. Veiksmas kartojamas iki dubenėliai ištuštėja.
Maisto įvairovei išragauti Japonijoje, tikriausiai, neužtektų ir metų, tad kol kas apsiriboju esminiais reikalais, kuriuos galima rasti faktiškai bet kur.