Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje.
Ir čia būtina paminėti kitą miestelį, kurį daugelis asocijuoja su Tokijumi, tačiau tai yra tiek pat Tokijas, kiek Bergamo yra Milanas – Naritą. Narita, kaip ir Bergamo Italijoje, yra du žavūs miesteliai prie kurių įsikūrę didmiesčius aptarnaujantys oro uostai. Ir būtent šios dalies, tai yra jų žavumo, keliautojai dažniausiai nežino – atvyksta ir mauna kuo greičiau tolyn. Mane bendrai sužavėjo važiavimas traukiniu nuo Tokijo iki Naritos (beveik valanda kelio), kai matai, kaip pilką betoną ir gatves ima keisti žaliuojantys laukai bei trobelės ir nors tai nebūtinai yra pagrindas išlipti iš traukinio, pasitaikius progai tą tikrai verta padaryti. Man tokia proga pasitaikė, nes lėktuvas iš Madrido (ir čia intarpas visai ne į temą, tačiau labai smagus ir žinau daug ką suerzinsiantis – bilietas Briuselis-Madridas-Tokijas ir Tokijas-Madridas man kainavo 175€) leidosi 10 valandą ryte, o skrydis tolyn (nes, kaip ir minėjau, kartą pabuvus Tokijuj, be reikalo ten važiuoti nėra reikalo) į Takamatsu buvo tik po 5-6 valandų. Turint omenyje, kad kelionė iki Naritos miestelio trunka ne daugiau 10 minučių, nebuvo sunku apsispręsti, ką veikti tas kelias valandas.
Į Naritos miestelį, tiesa, aš savu laiku jau buvau užsukęs, nors realiai, tai buvo nelabai koks laikas, nes tąkart į trasą įsiveržiau per klaidą išlipęs ne Naritos oro uosto, bet miestelio stotelėje (ne visi traukiniai važiuoja iki pat oro uosto, tad kartais reikia perlipti į kitą traukinį, tačiau ne visi gluši dieną mato, tad…). Tada tik spėjau užmatyti žmonių srautus, kurie iš piko meto traukinio nėrė namo. Šį kartą, pirmoje dienos pusėje, žmonių buvo nepalyginamai mažiau, tačiau vis tiek – abi kelio pusės pilnos parduotuvių, kepyklėlių ir restoranų, vingiuojančių iki pat miesto įžymybės – Naritasan Shinshō-ji šventyklos. Šventykla, kad ir viena labiausiai lankomų Japonijoje, nėra verta atskiro dėmesio, tačiau parkelis greta jos – net labai. Galima sakyti, tai buvo pirmasis mano toks matytas parkas Japonijoje, kuriame kažkaip susilieja ir europietiško, ir japoniško parko idėja, ir dar įsiterpia kažkas panašaus į japoniškas kapinaites, kurios dėl aplink esančios tankios augmenijos ir krintančių šešėlių, panašėjo į Koyasan kapines, kurios man yra numeris vienas vieta šioje šalyje.
Parke buvo galima praleisti ir daugiau laiko nei pavyko, tačiau įspūdžiais sotus nebūsi, o ir matydamas batono fiestoje bujojančius monstriškus karpius pats norom-nenorom išalksti.
Esu tikras, kad Japonijoje beveik neįmanoma užsirauti ant prasto maisto. Visai kita kalba apie tai ar užsirausi ant vietos, kurioje kas nors supras, ko tu nori – šis įrašas nei laikas nei vieta apie tai išsiplėsti, tačiau japonai yra prasčiausiai angliškai kalbantys žmonės iš visų mano kur nors sutiktų. O dar pridėkim prie to poreikį vegetariškam ar švelnesniam maistui… Ir nors Naritai šios baimės galioja mažiau, nes tai yra (ir) įvairių aviakompanijų darbuotojų miestelis, dėl visa ko iš anksto išsirinkau ramen’o vietą, kurioje, žinojau, lauks ir meniu anglų kalba.
Ramen… Čia tenka nusileisti iki Lietuvos realybės. Tikriausiai girdėjote, kad Vilniuje atsidarė baras „Ramenas ir pagaliukai“ (dar galėtų pridėti „ir seilinukai“, kuriuos jie ten įkyriai kiša, nors niekas jų Japonijoje nenaudoja)? Pamenu, kai pamačiau jų puslapį facebooke, tai kone žagtelėjau – fanų skaičius ten jau buvo kelių tūkstančių ribose, nors iki restorano atidarymo dar buvo likęs mėnuo ar du. Galvojau, kad fenomenas, bet paskui paaiškėjo, kad ne – tiesiog, kai esi šefas, kuris valdo „Meat Steak House“, tai nuo ten nukreipti srautą į rameną, tikriausiai taip pat paprasta, kaip automobilį į keltą Klaipėdos prieplaukoje.
Ir čia reikia pripažinti, jog, kad ir koks pesketaras (vegetaras, bet valgo jūros gėrybes) bebūčiau, kelionėse dažnai tampu višketaru (pesketaru, kuris valgo ir vištieną), o vištienos ramenas, kuriam nusilenkiu kaskart atvykęs į Kyoto, yra viena priežasčių dėl kurios, tikriausiai, niekada nebūsiu vegetaru. Dabar aš jau gudrus, žinau, kur ko ieškoti, tačiau pirmas mano ramenas Japonijoje buvo kiek labiau tradicinis – ant kiaulienos sultinio ir su kiaulienos riekutėmis ant viršaus. Atrodė, kad gal geriau nereikia, bet suvalgiau su begaliniu malonumu ir tik kitą dieną paaiškėjo, kad vis tik geriau nereikėjo. Nuo tada teko ieškotis lengvesnių šio patiekalo versijų, tačiau net ir tada, susirietęs lovoje rašiau, kad tai yra tobulas patiekalas – 10 iš 10.
Skonis, tiek muzikoje, tiek kine, tiek maiste yra subjektyvus dalykas, susijęs su šimtais priežasčių, skonio išlavinimas, kurių yra tik viena. Ir nebandydamas parodyti, jog esu maisto žinovas, čia noriu pasakyti principinį dalyką – turint „basic“ „išsilavinimą“ kažką vertinti, gali pasakyti, jog „x“ ar „y“ yra gerai, blogai ar net tobula, neturėdamas su kuo palyginti. Ypač tai galioja tokiems ne šiaip sau pasaulyje išpopuliarėjusiems dalykams, kaip pica, risotto, paella, pad-thai, paneer masala ar… ramen. Pavyzdžiui, Indijoje kiekviena pica yra vienodo skonio – indiškos picos. Nes visi naudoja tokias pačias „krosnis“, tešlą, kuri skirta jų nanams ar riočiams ir pan. – ragauji ir supranti, kad šitame patiekale yra kažko iš čia, kažko iš ten, kad yra visko, bet unikalumo ir balanso nėra (ne tai, kad lietuviams tokia nesueitų, turint omenyje, kad yra dievinančių ir „čili“ ir „jurgio“ nesusipratimus). O kartais būna atvirkščiai – paragauji ir supranti, kad wow, ką tik atsidūrei kitame pasaulyje ir tavo žodžiai čia yra nieko verti, nes tam, ką matai prieš savo akis apibūdinti, žodžiai dar nesukurti. Tu dar kartą kartoji „wow“, nes sakyti „aštru“, „šalta“ ar „saldu“ gali tik tada, kai kažkas iškrenta iš konteksto arba po paros, kai tave kažkas verčia kažką pasakyti. Ragavimo akimirką tai būna nenusakomas wow, kuriame susilieja šimtus metų derinti prieskoniai ir ingredientai – lyg tai būtų ne patiekalas iš daugybės dalių, bet ant medžio augantis vaisius. Va toks yra ir ramen.
Todėl sužinojęs apie rameną Vilniuje nudžiugau. Vėliau pristabdžiau lūkesčius paskaitęs pirmuosius ne Jurgio „geriausias ramen ever!“ (užmiršus pridėti, kad ir pirmas ever“) įspūdžius, bet žmonių, kurie rašo, kur Japonijoje ragavo ir kuo užkliuvo lietuviškoji versija (beje, perėjau visus komentarus dabar – vienas užmatytas žinovo komentaras „kažkur“ dingo). Supratau, kad ir su aptarnavimu dar ne kas, tad… Leidau užeigėlei įsivažiuoti ir, galiausiai, nuėjau tik likus savaitei iki kelionės į Japoniją, kas iš dalies sutapo ir Užkalnio recenzija. Užkalnis, kad ir koks visuomenės nuodas bebūtų, kad ir kaip jo nemėgčiau, turi aštrų liežuvį, kuris dažnai apakina žmones ir jie tiesiog aklai seka jo rekomendacijomis (nes nemažai daliai žmonių rekomendacijos yra geresnis argumentas už jų pačių liežuvį). Aš vis dar atsimenu vieną kultinę jo frazę „ryžiai buvo nei per kieti, nei per minkšti – tokie, kokie ir turi būti ryžiai“. Oh wow… Tokia išmintimi aš galėčiau rašyti ir apie beisbolą, ir apie atominę energetiką – „smūgis buvo nei per stiprus, nei per silpnas – toks, koks ir turi būti smūgis“. „Ramenas ir pagaliukai“ jis atidavė visas žąsis iš visų galimų, tačiau tiek dėl ankstesnės patirties, tiek dėl to, kad planavau ragauti ramenus ne su žąsim, lūkesčius turėjau rezervuotus.
Ir lūkesčiai pasiteisino – tai buvo prasčiausias mano kada ragautas ramenas. Šioje kelionėje Japonijoje vienoje skylėje net teko ragauti marmalo, kuriam ruošti tikrai nereikia 8 valandų ir, kur chebra tau prie akių deda MSG, bet net jeigu reikėtų rinktis tarp šitų dviejų ramenų, vis tiek pasirinkčiau japonišką versiją. Vardan objektyvumo Vilniuje ragavau rameną su vištieną, nes suprantu, kad išgauti visus tuos unami ir sotumą iš žolyčių bei grybukų nėra taip lengva, bet prie progos paragavau ir kiauliškesnę bičiulio versiją. Na, rūke, rūke ta kiaulė. „Ramenas ir pagaliukai“ šefas viename interviu gyrėsi, jog dviem litram sultinio yra sunaudojamas kilogramas mėsos, bet gal čia ir problema – vienintelė vieta Japonijoje, kur giriamasi kažkuo iki patiekiant patiekalą, gyrėsi, kad vienai lėkštei (1!) sriubos jie sunaudoja cielą viščiuką (!). Nes, na, be skonių ubagyno lėkštėje, kitas labiausiai strigęs dalykas pagaliukuose buvo jo vandeningumas – tai, ką valgai Japonijoje yra 3-4 kartus stipriau. Makaronai ok, kiaušinis sriuboje yra vienintelis geras dalykas ten, bet sultinys, kuris ir yra šio patiekalo esmė – vanduo. Draugo lėkšteje plūduriavę nutukę kiaulienos gabaliukai (kuriems iki elegantiškų japoniškų riekučių trūksta ketverių metų estetinio išsilavinimo) poroje su automobilį sudaužiusia ir vaikino palikta padavėja (nors kitus staliukus, lyg ir human being aptarnavo) jau iš esmės nelabai, ką pakeitė prastame įspūdyje. Ir dar kainos… 7-9€. Brangiausia, ką man teko mokėti Japonijoje buvo 850 jenų, kas yra 7.35€. Ir tai vienoje brangiausių šalių pasaulyje (net ne value for money prasme, bet iš esmės maitintis ne namuose Japonijoje galima pigiau ir jau tikrai daug geriau nei Lietuvoje).
O dabar ir vėl galim grįžti į Japoniją, Naritą. Ir, kai skaitysit komentarus iš serijos „tokio gero dar ir Japonijoje reiktų paieškoti“, tai turėkit omenyje, kad ieškoti net nelabai reikia – sėdat į traukinuką ir po dešimties minučių galit ragauti tai, ko „Ramen ir pagaliukai“ niekas jums niekada nepatieks. Maža to, mano ir bendrakeleivės nuomone, iš visų Japonijoje ragautų ramen’ų, į Lietuvą norėtume importuoti būtent šią vietą, nes, kad ir koks skanus vištienos ramen’as Kyote, mėsiškos nuodėmės geriau yra retai – taip, Naritoje ragautas ramen’as buvo dar ir vegetariškas („with wild edible plants“, jeigu būti konkrečiu).
Bet ir vėl… Nereikia važiuoti į Japoniją, kad įvertintum lietuvišką ramen’ą. Blogai yra blogai ir, deja, „Ramenas ir pagaliukai“ nei kainomis, nei skoniu, nei aptarnavimu neužsitarnavo mano noro užsukti ten dar kada. 5 gaidukai iš 10. Turint omenyje, kad mano bilietas iš Europos į Japoniją kainavo, kaip 20 rameno porcijų „Ramen ir pagaliukai“…
