About Paulius Rymeikis

http://paulius.rymeikis.lt

Posts by Paulius Rymeikis:

(before you go to sleep:) Julie Byrne – Not Even Hapiness, 2017

Kažkam ji Joni Mitchell, kažkam Beth Gibbons, dar kam, kad ir Cat Power, bet galiausiai po šiais vardų patalais guli folk tradicija ant kurios dažnai atgula Enya ramybė. Sako, kad Julie Byrne Niujorko centriniame parke dirba reindžere (tas chuchnoriškas „ranger“ skamba geriau už bet kokius girininkus ar eigulius), o dainas rašo tarp pamainų. Būt gerai kažkas panašaus ir Vingio parke.

A Monster Calls (Rež. J.A. Bayona, 2016)

Because humans are complicated beasts. You believe comforting
lies, while knowing full well the painful truth that makes
those lies necessary. In the end, Conor, it is not important what you think.
It is only important what you do.

Jautriai, skaudžiai ir efektingai. Džiaugsmas akims ir sielai daugybės gerų, bet taip ir nesugebėjusių įtikinti pasilikti iki galo filmų sąraše.

Setouchi Triennale – nuo menų net salos dreba (Japonija, Kagawa)


Šiandien negavęs sviesto su nuolaida, eilinį kartą pagalvojau, jog Japonija nėra brangi šalis. Na, išskyrus vaisius, žinoma. Bet ten finansiškai prigauna kitas dalykas – kai viskas taip gražiai išdėliota, sujungta bei sureguliuota, tu pasineri į tą komfortą bei egzotiką ir vakare belieka tik skėsčioti rankomis matant, kokį svorį tavo piniginei permetė šis dienos lengvumas. Vis dar manau, kad value for money prasme, Japonija yra viena geriausių šalių pasaulyje, bet tik tuo atveju, jeigu gebi tą value pamatyti ir įvertinti.

Todėl, kai japonai tau sako, kad verta nusipirkti kokį pass’ą (traukinių, parodų, keltų), tai beveik garantija, kad verta, tiesiog reikia protingai jį išnaudoti. Ir visas šis intro, kaip paradoksalu bebūtų, veda ne link traukinių pass’o (apie kurį, tikiuos, rašiau jau senų senovėje), bet būtent kitų dviejų – menų bei keltų. Daugiau

Takamatsu ir Udoniukai (Japonija)

Artėja laikas į dienos šviesą kelti metų senumo įvykius Meksikoje, bet jau vien grįždamas tris mėnesius atgal matau, kad atmintis yra selektyvus dalykas. Štai dar pirmos kelionės metu Japonijoje ragauti udon noodlai, mano atmintyje buvo likę su skylute viduje. Na, ne tokio dydžio, kaip tuose „Tarybiniuose“ makaronuose, bet vis tiek. Būtų gerai, jeigu būčiau juos valgęs tik kartą, bet ne, šį comfort food’ą kirtau ir kelis kartus Japonijoje, ir bent kartą vėliau Pietų Korėjoje. Taip ir būna, kai bandai viską apžioti vienu metu. Šį kartą, žinojau, taip nebus, nes vos atvykęs į Tokyo Naritą oro uostą, pasivaikščiojęs po Naritą ir sukirtęs vieną geriausių vegetariškų ramen’ų, sėdau į kitą lėktuvą, kuris nunešė į Udonų karalystę – Udoniją Takamatsu. Ir karalystę čia ne ta prasme, kaip, kad ekstravertai viską mėgsta įvertinti aukščiausiais laipsniais – jeigu jau hamburgeris, tai geriausias ever, jeigu bangos, tai didžiausios in my life, o jeigu atostogos, tai super mega wow. Udonų karalyste šį miestą, o gal ir visa Shikoku salą įvardina patys japonai, tad dar prieš išlipdamas iš lėktuvo žinojau, kad nieko kito artimiausiu metu nevalgysiu. Daugiau

Little Men (Rež. Ira Sachs, 2016)

9:1 – toks yra mano filmų žiūrėjimo santykis arba, jeigu tiksliau, devyniems pradėtiems ir nebaigtiems filmams tenka vienas pažiūrėtas iki galo. Paradoksalu, tačiau nors įdomių istorijų kine tik daugėja, jos yra neįdomios. Nes įdomumas yra neįdomus, kai jis neaktualus. Tokiais laikais imi ieškoti paprastų istorijų, tokių, kaip iš vakar vakaro, kai su drauge gėrėt arbatą ar ėjote slidinėti. Tokių, kurias norisi ir išgyventi, ir pakartoti. Aš neklausiu savęs apie ką buvo įsimintinas vakaras, pažintis, įvykis, koks jo moralas, tai kodėl turėčiau to klausti po filmo, filmo? Gera istorija yra ta, kuri paliečia, išjudina, priverčia pajudėti, suprasti, kad esi. Gyvas.

(Welcome to) Narita ir pagaliukai (Japonija, Narita)

japan2016-narita-20-of-47-2
Viena klaidų, mano nuomone, kurią daro žmonės pirmą kartą vykdami į Japoniją, tai per didelis dėmesys Tokijui (ir aš ją padariau, bet gi manęs niekas neperspėjo). Ne tai, kad Tokijas nevertas dėmesio, kiek vertas mažiau – dvi dienos pasivaikščiojimų po visus Akihabara, Tsukiji žuvų turgų (kol neuždarė), Shibuya, Shinjuku ir Harajuku yra daugiau nei per akis, kad atsižiūrėtumėt šviesų ir iki žemės graibymo nusikalusios ar nusilakusios kostiumuotojų armijos. Maistas Japonijoje geras visur, kaip didmiestis daug jaukesnis yra Osaka, o jeigu norit pasisemti kultūros, tai ieškoti jos reikia tikrai ne iki pamatų degusiame ir bombarduotame mieste. Mano Japonijos žemėlapis yra gan nemažas, bet, tikriausiai, bet kurią kitą vėliavėlę jame aplankyčiau mieliau nei įsmeigtą sostinėje. Daugiau

3 idiots (rež. Rajkumar Hirani, 2009, Indija)

„Follow your talent. If Michael Jackson’s dad forced
him to be a boxer… and Mohammad Ali’s dad pushed him
to be a singer… imagine the disaster.“

Kai buvau mažas ir už distancinį pultelį dažniau buvo atsakingas mano brolis, pamenu, kaip jis kiekvieną kartą perjungdavo muzikinį kanalą, vos jame pasigirsdavo pirmieji „Dire Straits“ dainos „Brothers in Arms“ garsai, palydimi žodžiais „šita nuobodybė…“. Praėjo dešimtmetis, gal net daugiau, kai pats nustojau tą daryti iš inercijos, perklausiau ir… dabar „Brothers in Arms“ yra mano mylimiausių dainų top50 (gal net ir top20).

Su indiškais filmais man irgi gaunasi panašiai. Po nepriklausomybės atgavimo, į Lietuvą atėjus „Cinemark“ (?), o vėliau ir kitiems kino platintojams, visi tie Holivudiniai „Batman’ai“, „Švilpiko diena“, „Tobula šalis“ ir panašūs buvo tiesioginis šios laisvės atspindys kine, žymėjęs ne tik laisvą kitokio kino prieinamumą, bet ir įprastinio, o tai dažnai buvo indiškas, dingimą. Indų kinematografas atmintin nugrimzdo, kaip dainos-šokiai ir paviršutiniškumas visuose filmo lygmenyse pradedant, bet nebaigiant vaidyba.

Bet pastebiu, kad po kelių juostų nufilmuotų Indijoje ir poros gerų iš ten, vis dažniau į šią šalį norisi grįžti ne tik traukiniais, bet ir kinu iš ten. Palengva beatodairišką novatyvumo alkį šiuolaikiniame kine permuša noras paprastumui, nuoširdumui bei naivumui ar tiesiog žmogiškumui, pažeidžiamumui iki kurio pasaulinio pripažinimo sulaukiantis kinematografas nusileidžia taip pat retai, kaip, kad aš prisiverčiu nueiti į kino teatrą. Žinoma, tas „kitaip, naujaip, unikaliai, aštriai“ tėra atspindys šiuolaikinio žmogaus lūkesčių, kai paprasti dalykai jau nei stebina, nei džiugina, kai visa turi trenkti per galvą, išmužti iš vėžių, kad tas šūdas, kuriuo apsitaškom per darbo savaitę, pradėtų po truputį byrėti. Jeigu ne nuo galvos ar širdies, tai bent pečių ir akių. Ir gal todėl tame įsivaizduojamame interviu su manimi, kaip scenarijaus autoriumi, kurio nėra ir dar ilgai nebus, paklaustas, koks filmas yra geras, aš atsakau, kad ne tas, kuris susirenka daugybę apdovanojimų, bet tas po kurio brangiam žmogui nori pasakyti tai, ką, galbūt, ilgai nutylėjai, o priešui jeigu ne garsiai, tai bent tyliai, širdyje, atleisti.

Ir čia aš baigiu intro apie indišką kiną su eiline scena iš filmo „3 idiots“, kurio didžiausi idiotiškumai yra plakatas bei treileris po kurių gali pagalvoti, kad tavęs laukia indiška „Amerikietiško pyrago“ versija, kai iš tiesų, tai panašiau į „Good Will Hunting“ pagal japoniškų reklamų tradiciją. Sunku įsivaizduoti, bet dar sunkiau pamiršti – vienas geriausių šiemet matytų filmų. Kad ir vėluojant 7 metus. Ir jau šioks toks pavydas tiems, kurių šių istorija dar tik laukia.