(Tęsinys…) Manau, kad viena dažniausiai, kaip bajeris, Kinijoj minimų frazių buvo: „čia migla, rūkas“. Deja, bet tai buvo ne apie migla ar rūką, bet apie užterštumą. Ir nežinau kodėl, bet labiausiai patirtas užterštumas užstrigo traukinyje Pingyao–Xi’an. Kurį laiką važiavom tuo pačiu keliu, kaip ir link anksčiau aprašyto Mianshan kalno ir jau vijosi prisiminimai iš vakar, kai smoge skęstančius kalnus įsivardinom, kaip tvyrančius migloje, nes antraip tiek nuotraukos, tiek vaizdai, tiek prisiminimai būtų apsinešę pavojingomis dalelėmis. Bet tada pro traukinio langą pradedi matyti laukus, plantacijas, šiltnamius… Atrodytų, horizonte nematyti jokio didelio miesto, bet viskas skęsta toje migloje… Vaisiai, daržovės, grūdinės kultūros. Realiai viskas. Ir paskui žmonės tai valgo. Žmonės… Mes patys valgom. Nemačiau vietoje augančių Pomelo greipfrutų, bet kodėl turėčiau galvoti, kad jie auga kitokiomis sąlygomis?
Mes esam pratę kinus matyti, kaip žmonės iš ten (na, ne savus). Tai lygiai taip pat galima nurašyti ir užterštumą – jis ten. Bet realiai visi tie suodžiai nusėda ir ant mūsų rankų kiekvieną kartą, kai už prekes mokame grynaisiais ar atsiskaitome kortele. Jeigu ant gaminio nėra kokio „eco“ sertifikato, jis kainuoja kapeikas lyginant su alternatyvom, tai būkit tikri – daiktas pagamintas prasčiausiomis sąlygomis į ką įeina ir nesilaikymas aplinkosauginių reikalavimų. Ir nėra taip, kad kinai gamina tik šūdą, šūdinom sąlygom. Kinai gamina viską, įskaitant ir prabangią „Apple“ produkciją. Jie gamina tai, ką užsako kitos šalys. Norit šūduko už dolerį? – imkit šūduką už dolerį. Ir aš grįžęs iš Kinijos, jeigu tik ką perku ir turiu galimybę pačiupinėti daiktą, visada pažiūriu ar jis „Made in China“ ar ne. Ir jeigu taip, žiūriu ar alternatyvūs produktai, kurie, aišku, bus brangesni, yra pagaminti kažkur arčiau, gal net mano šalyje ar Europoje. Ir jeigu kainų skirtumas nėra kosminis, visad pasirenku ne kinišką prekę. Nes nenoriu būti viso to, ką mačiau dalimi. Ir čia galima būtų moralizuoti iki begalybės, bet žinau ir esu patyręs, kad sunku su žmonėmis kalbėti apie globalinio atšilimo įtaką povandeniniam pasauliui ir koralams, kai max, ką jie matė po kojomis vandenyje, tai plytelės vandens atrakcionų parke ar medūzos kur nors Turkijos paplūdymiuose.
Bet grįžtant prie kelionės… Viršuje yra mano poros savaičių kelionės brėžinys, kuris prasidėjo dviem neišvengiamom stotelėm – Pekinu atvykstant ir Šanchajumi išvykstant, nes iš ten buvo mano skrydis į Japoniją. Visa kita buvo laisva improvizacija, nors turint omenyje, kaip aš planuojuosi keliones, tai greičiau jau viskas buvo aukštoji matematika (į šį teiginį reiktų pažiūrėti ironiškai, nes aš net su žemąja matematika mokykloje susitvarkiau tik ant susifeilinimo ribos), o dar tiksliau – value for money, t.y. ką geriausio galima pamatyti nesugaištant kosmiškai laiko kelyje, neišleidžiant kosmiškai pinigų ir pamatant, ką labiausiai norisi pamatyti. Kaip bebūtų keista, vienos mano „mylimiausių“ vietų planuojant keliones yra tos į kurias suprantu, kad tikrai nevažiuosiu ir todėl galiu iškart atmesti ir pereiti prie kitų. Pavyzdžiui unikali Budos statula iškalta olos paviršiuje, kuri matosi penkiolikos minučių kelionėje valtimi ir esanti vietoje iki kurios reiktų skristi ir dar važiuoti traukiniu. Ačiū, bet ne ar bent ačiū, bet ne šį kartą. Arba koks unikalus kalnas su nuostabiais vaizdais, bet mano kelionės metu jo viršuje jau gali ir būti minusinė temperatūra, kai tu važiuoji pasidžiaugti auksiniu rudeniu (Japonijoj po kelių savaičių dar ir to nebuvo). Kiti ima lagaminus, dedasi ten alpinistų batus ir neperlyjamas–neperpučiamas striukes pašildytas žąsies pūkais, bet aš stengiuosi apsiriboti keliavimu viename sezone, atitinkamai pasiimdamas kuprinę, lyg eičiau dirbti į paplūdymį.
Tai Xi’an be to, kad tai miestas turintis savo žavesio ir jo naktinį muslim turgelį beveik pačiame miesto centre aš visiškai užskaitau, kaip užskaitau ir pasivaikščiojimą begaline miestą supančia siena (realiai ten galima važinėti ir dviračiais, o norint ir vienas kitas tankas galėtų prasilenkti), bet važiavau ten tikrai ne pažiūrėti Tarakotinės armijos (nes jau mačiau atvirukuose), o tam, kad iš ten išskrisčiau į Zhangjiajie apylinkes, kuriose yra Tianmenio kalnas, kuriame stikliniais tilteliais šliaužioja į kelnes pridėję kinai ir taip vadinami Avataro kalnai, neva tai įkvėpę James Cameron „Avataro“ pasaulį.
Kelionė iki Xi’an oro uosto nusimatė gan ilga, tai dar pabandėm prieš išvažiuodami nusipirkti kažko valgomo (tos apvalios duonelės nuotraukoje viršuje dar turės svarbų vaidmenį kitame įraše apie nuotykius kalnuose po poros dienų). Neturėjo būti problema, nes gyvenom to nuolatinio muslim turgelio paribiuose pro kuriuos reikėjo nueiti iki reikalingo autobuso.
Buvo prasta diena – kas reikėjo neveikė, tai kažkur paėmiau duonos ir tada pamatėm baozi (garuose virtos kiniškos bandelės) kioskelį. Kaip produktas jis mums tiko, bet tada turėjom linksmybių išsiaiškinti kainą ir, kad mums reikia tik vegetariškų. Aš jau ir nepamenu, kiek ten rodymo rankomis ir pirštais buvo, bet gerai atsimenu du dalykus: 1) mums ten tas keturias ar net 6 bandeles pardavė už tokią kainą (kokią, tiesa, irgi nepamenu), kad grąžos imti tiesiog nedrįsau (jie mums patys vietoje gražos norėjo duoti daugiau bandelių, bet nematėm šansų jas įveikti); 2) tokiose šalyse jokios kiniškos zagatofkės gali nesuveikti, jeigu nekalbi kiniškai, nes… nemaža dalis yra neišsilavinę ir net nemoka skaityti, ypač, kai bandai keliauti, kaip vietiniai ir valgyti, kaip vietiniai. Pamenu, kad kai rodžiau kažką telefone automatiškai išversto į kinų kalbą, babytei prie puodo teko šauktis baro pagalbos, bet atėjęs diedas irgi ne kažką galėjo padėti. Teko suktis visur padedančia rankų, pirštų ir veido išraiškų kalba. Boaziai buvo puikūs, beje. Lietuvoj už tris–keturis tokius (tokius…) paliktum 6 hipstereurus. Ten nesigavo nė euro ir tai dar gražos norėjo duoti… Prisimenant anksčiau išsakytą „šūdą moki – šūdą gauni“, tiesa, nežinau kokias ten daržoves ir sojų mėsą tose bandelėse gavom.
(Bus daugiau…)