Nuo Kinijos nepabėgsi. Visom prasmėm. Ir dėl viruso, ir dėl ekonomikos, ir dėl to, kad ten gaminami „Apple“, ir dėl to, kad vis tiek supranti, kad anksčiau ar vėliau teks sutvarkti nuotraukas ir aprašyti šią kelionę, ir galiausiai… nes nori–nenori, matau, kad rašau apie aplinkines keliones ir tai dėl vienų, tai dėl kitų priežasčių išlenda Kinija. Tai lyginant maistą, tai žmones, tai kultūrą. Tad pasirodė, kad jau laikas…
Ir atrodo, kad jeigu jau traukia Azija, tai pirmu numeriu kelionėje turėtų būti Kinija, Japonija, Tailandas, gal dar Indonezija (tiksliau – Balis). Mano atveju pirmiausia buvo Taivanas, kuriame gyveno–mokėsi–dirbo vienas mano kursiokas, o iš bent jau man stereotipinių „tai yra Azija“ smarkiai kitas aplenkė tik Tailandas – pirma stotelė trijų mėnesių kelionėje iš kurios, pasidaręs vizą, išvykau į Mianmarą. Japonija tais laikais atrodė, kaip graži svajonė, kuriai aš neturiu pinigų, o Kinija su kiekviena aplankyta šalimi (tiksliau, joje sutiktais kinų turistais) prašėsi būti išbraukiama iš bet kokios civilizuotos kelionės. Ne kartą esu apie tai rašęs, bet nesunku pakartoti – tokių chamylų, kaip kinų turistai nėra. Niekur. Neduok dieve tau teks su jais dalintis kambariu – grįš pirmą nakties ir pradės pakuotis daiktus. O daiktai niekada nėra jų daiktai – rūbai ar batai. Daiktai yra suvenyrai. Ir kažkodėl dažniausiai tie suvenyrai būna supakuoti į plastikinius maišelius. Net jeigu jie ir nebūna supakuoti į plastikinius maišelius, tai kinai juos patys į juos supakuos – ir nesvarbu, kad jau antra nakties. O tada, kai šie pakuotojai (o gal tie patys) jau leis užmigti, apie ketvirtą–penktą ryto kelsis kiti pakuotojai, kuriems labiau patinka pakuotis rytais. Ir taip, kaip ir naktiniai pakuotojai, jie labai mėgsta plastikinius maišelius. Ir kuo jie traškesni, tuo geriau – ir dar geriau, jeigu vieną maišelį gali supakuoti į kitą. Aišku, visada gali to išvengti gyvendamas savo kambaryje, o ne bendrame, tačiau nereiškia, kad dėl to pavyks kinų išvengti išsimiegojus. Ir čia mano „mylimiausias“ prisiminimas yra iš jau minėto Taivano, kurį kinai laiko savo šalim (dream, f… on) ir dėl to mielai jį lanko. Nu, nes tu gali būti paskutinis snarglys, bet jeigu tu ar tavo šeima susuko biznelį, kurį tempia minimalius atlyginimus gaunantys „Made in China“ rekrūtai, tai tu sėdi į lėktuvą ir varai į artimiausią šalį, kurioje užtenka mokėti kinų kalbą. Ir nebūtų toli nuo tiesos pasakyti, kad po savo mėgstamas vietas kinai varo ne „šniūrais“, bet jau ir „fūrom“. Jie yra, tarytum, turizmo skėriai – atvaro n autobusų, išlipa, išfotografuoja viską, sėda atgal į savo „autobusus“ ir lekia į kitą objektą. Ir čia aš prisimenu vizitą Taivano Alishan nacionaliniame parke, kurio puošmena – Raudonieji Taivano kiparisai (Chamaecyparis formosensis (Formosan cypress, Taiwan cypress)) – milžiniški istoriniai medžiai kuriantys Miyazakio animacijos vertą atmosferą. Tik ne kinų turistams, kurių penkiasdešimties ančiukų delegaciją išnyra tau prieš nosį ir kurie, atrodo, mokykloje išmoko tik vieną dalyką – kad triukšmauti galima tik miške. Tai ir eina sau tokia pem metrų ilgio vorelė, kurios pirmas narys su greta einančiu kalba lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir su besivelkančiu uodegoje. Aš pamatęs kažką panašaus jokio stebuklo nesitikiu – neriu kita, mažiau populiaria kryptimi ir „highlight’us“ apžiūrėti grįžtu tik į dienos pabaigą, kai objektai dar veikia, bet turistai jau skuba į autobusus, jog būtų pagal grafiką gražinti namo. Tai, beje, technika, kuri galioja visiems objektams, kurių pasiekimui reikalingas transportas ir kiek daugiau laiko – turistų juose nėra iš pat ryto (nes dar nėra) ir vakarop (nes jau nėra). Pavyzdžiui, Japonijos Miyajima salelė – joje yra ką veikti visą dieną ir turistų ten, lyg skruzdelyne (tik aš jokiu būdu nelyginų japonų turistų su kinų), bet… objektyviai ši vieta yra žinomiausia dėl vandenyje stovinčių torii vartų ir gražiausiai jie atrodo saulėlydžio metu, kai likusius salos lankytojus galėtum suskaičiuoti ant kelių rankų bei kojų pirštų.
Skiltį „kinų turistai“ galėčiau turėti bet kurios aprašomos šalies įraše, tad pasirodė, jog man nebūtina važiuoti į Kiniją, kad aš susipažinčiau su Kinija. Bet kadangi manau, jog pasaulis yra didis bei įdomus ir daugeliu atveju kur kas didesnis negu mano atlyginimas, dažnai važiuoju ten, kur „nuskyla“ pigiau. Ir vieną dieną mano radare pasirodė bilietas už porą šimtų eurų (jeigu tiksliai – 204 €) – skrydis iš Vilniaus per Helsinkį į Pekiną, o grįžimas iš Tokijo, per Helsinkį į Vilnių (skrydį tarp Kinijos–Japonijos reikėjo nusipirkti atskirai). Už tiek neskristi negalima. Tiesiog negalima. Ypač, jeigu laikas jau vis tiek sutampa su tavo tradiciniu keliavimo laikotarpiu. Jaučiau, kad Kinijoj lengva nebus, bet reikia pripažinti, kad norėjau aplankyti šią šalį, o kadangi keliavau ne vienas, tai jau iš patirties Indijoje žinojau – kai keliauji ne vienas, bet koks pragaras dažnai atrodo, lyg atrakcionų parkas.
(Bus daugiau…)