Reklama. Pingyao

(Tęsinys…) Kaip yra pasakęs mano mylimas autorius Dan Ariely: „In the future we’re all wonderful people“. Ir nereikia ieškoti geresnio šios frazės įrodymo negu pirma mano diena Kinijoje. Skrydis Vilnius–Helsinkis–Pekinas baigiasi apie šeštą valandą ryto ir po ilgų svarstymų ar verta pasiimti nakvynę iš vakaro, jog iš karto būtų galima vyktį nusnausti, nusprendėm, kad ai, kam čia – atskrisim, nueisim kur papusryčiauti, o tada tiesiai per Tiananmenio aikštę į Uždraustąjį miestą, kuriame, pasak kelionių gidų, galima praleisti, kad ir visą dieną. Tai, ačiū Dievui, kad aš jau buvau aplankęs „National Palace Museum“ Taipėjuje, kuriame 8000 metų Kinijos meno istorijos yra eksponuojama tokiais pačiais ar net didesniais kiekiais, nei „Palace Museum“ Uždraustąjame mieste, nes… nieko nebūčiau atsiminęs, net jeigu būčiau ėjęs tų grožių žiūrėti (just for the record – kad ir koks didelis bei didingas, „National Palace Museum“ Taipėjuje man nepaliko kiek didesnio įspūdžio). Mylimiausi mano objektai čia buvo suoliukai ir kitos vietos ant kurių galima prisėsti, nusnūsti. Ir taip, tai yra keliautojo dienoraštis. Tiesa, kaliautojo, kuris mokosi iš savo klaidų ir kuo toliau, tuo labiau vengia kopimų naktimis į ugnikalnius, jog sutiktų ten saulėtekį ar saulės pasveikinimų miestui rytais, po ko draugams belieka rodyti nuotraukas iš vietų, kuriuose niekaip nepameni, jog esi buvęs. Vietas dažniausiai vis tik pameni, bet jausmo nėra.

Realiai Pekinui mes turėjom tris dienas, bet viena iš jų išėjo iš rikiuotės dėl nuovargio, viena buvo skirta kelionei prie Kinų sienos, tad visus pasivaikščiojimus po objektus teko sukišti į vieną dieną, o aš nesu iš tų, kurie, kad jeigu jau tik viena diena, tai ant 120. Ne, man reikia išsimiegoti, pusryčių – realiai, kad išsikrapštyčiau į miestą anksčiau 11 ar 12 yra labai retas atvejis, nebent reikia keliauti į užmiestį. Taip lėtai ta diena ir praėjo vaikštinėjant, net neišsitraukiant fotoaparato, nebent tik Tiananmenio aikštei įamžinti.

Tiananmenio aikštė, Pekinas. Nežinau ar čia daug žmonių ar ne – reiktų klausti tų, kurie Pekine yra buvę daugybę kartų. Mums pasirodė, kad Pekinas gan ramus miestas, nors gal policijos buvo kiek ir daugoka – įskaitant ir automatais ginkluotus pareigūnus bei karinius automobilius prie geležinkelio stoties, metro. Tik vėliau, jau užsiregistravę hostelyje sužinojom, kad „ant dienų“ Pekine vyks jubiliejinis valdančiosios komunistų partijos suvažiavimas, tad visi vaikšto ant pirštų galiukų ir nereikia stebėtis, jeigu būsim paprašyti parodyti dokumentus ar pareigūnai pasirodys hostelyje. Galiausiai Pekiną pridėjau prie kitų mega didmiesčių (į kurių tarpą man nepapuola nebent tik Tokijas), kurių nei pažinau, nei supratau.

Visai kitaip buvo su Kinų siena, nors gal suveikė ir išsimiegojimas, atsijetlaginimas. Didžiausia problema su Kinų siena yra ne nusigavimas iki jos (aišku, viskam reikia planavimo), bet išsirinkimas į kurią jos vietą norėtum nuvykti. Didžiosios Kinijos Sienos yra nei daug, nei mažai – 21,196 kilometrai, tad tikrai yra iš ko rinktis: restauruotos ar autentiškos, didingos ir populiarios ar apleistos ir vienišos bei pan. Bet su Kinija, panašiai, kaip ir su Japonija dažnai svarbi dalis yra ne tik „kur?“, o ir „kada?“, ką žmonės dažnai ignoruoja labiau taikydami į savo vasaros atostogas, žiemos, ar vaikų atostogas mokykloje. Bet reikia turėti omenyje, kad nemaža dalimi tos pačios atostogos yra ir kitose šalyse ir neduok dievuli tu užtaikysi ant tokių šalių, kaip Kinija ar Japonija, kur vietinis turizmas yra big thing. Kainos didesnės, žmonių srautai beprotiški ir kas blogiausia, kad kartais net negali įsigyti kelionės bilietų ar nerasti vietų viešbučiuose. Tai man, tikriausiai, pasisekė, nes keliavau antroje spalio pusėje, kai spalio 1-7 jau buvo praūžusi „Auksinė savaitė“ (Japonijoje tokia pati linksmybė vyksta pirmąją gegužės savaitę). Nutrypta žolė jau buvo ataugusi, rudeniniai labai sukabinti atgal, o man būtent to ir tereikėjo, nes Kinų sienos atkarpą rinkausi pagal tai, kiek jos flora prisideda prie rudeninių vaizdų įamžinimo. Pasirinkta atkarpa nebuvo iš „paslėptų perlų“ kategorijos, bet kažkiek didesnis judėjimas joje buvo tik pirmoje, lengviausioje atkarpoje, kurią pereiti reikia 15-20 minučių. Toliau žengti drįsta tik vienetai, o ir tie puškuoja taip, kad nesi tikras ar beištrauks iki namų, kai regeneracijai užsisakys Pekino antį, kurią skrandyje paplukdys Tsingtao alaus upėje.

Mitas, kad Didžioji Kinų siena yra matoma net iš kosmoso ir tam tikra prasme nesijaučia tų 20 000 km istorijos vaikštant po tuos kelis tau išskirtus kilometrus (anksčiau ar vėliau prieini uždarytą atkarpą – priėjau ir aš). Atrodytų, na, tai tik siena, plytų–akmenų krūva ir vis tik ne. Įspūdingas statinys vertas kelionės, bet aš dar prieš kelionę buvau užsikodavęs, kad mano mylimiausias objektas šioje šalyje bus kitas.

(Bus daugiau…)