(Tęsinys…) Girdėjot apie tokį Kinijos miestą, kaip Tianjin? Na, aš iki kelionės irgi negirdėjau, nors tai yra šeštas pagal dydį Kinijos miestas. Ankstesniuose įrašuose minėjau, kad po šalį keliavau ne „peak“ metu, dėl ko su vietiniais kelionės bilietais labai skubėti nereikėjo. Bet gal aš kiek per lengvabūdiškai priėmiau tą leidimą neskubėti, nes kai jau reikėjo pirkti bilietus iš Pekino į Pingyao, tų bilietų nebuvo. Vardan skaidrumo reiktų pripažinti, kad aš jau nebepamenu ar tikrai nebuvo jokių bilietų, ar man tiesiog pasirodė per brangūs bilietai greituoju traukiniu, bet įvertinus visą turimą situaciją buvo priimtas sprendimas vykti iki Tianjin, o jau iš ten, kur yra daugiau traukinių į provinciją, važiuoti į Pingyao. Kaip matyti nuotrauko viršuje, stotis (čia tik požeminis praėjimas) – kosminio dydžio, bet ir šalis bei miestas yra kosminio dydžio, tad įspūdis tiesiog pasako, kad kažkelintą kelionės dieną dar nebuvau apsipratęs su šalies masteliais.
Traukinių iš šio miesto, pasirodė, tikrai daug, bet tuo pačiu paaiškėjo ir tai, kad bilietų į juos nėra :) Kas tikrai pasisekė, tai, kad tarp daugybės kasų buvo ir viena skirta užsieniečiams, tad totali desperacija nespėjo pramušti elementarios nevilties. Aš jau net nepamenu, kaip mes gavom tuos kelis aukso vertės bilietus, bet žinau, kaip jaučiausi pirmą kartą išgirdęs, kad bilietų nėra ir mes strigom šitoj šiknos skylėj – taip, kaip dviem parom Indijoj strigęs kitoj šiknos skylėj, kurioje ko gero buvau vienintelis turistas ne tik vizito metu, bet gal ir visą tą mėnesį. Vieša paslaptis, kad aš Indijoj po tragiško peršalimo prabudau su visiška vietinio maisto atmetimo reakcija. Tai nebuvo apsinuodijimas, nes vos tik išvykęs iš Indijos į Japoniją, jau pirmą dieną ėjau pro indišką restoraną ir jaučiau, kaip teka seilės. Bet nesvarbu, kaip tai įvardinsiu, faktas buvo, jog per du mėnesius Indijoj, pusantro galėjau sau leisti valgyti tik tokiuose tarptautiniuose tinkluose, kaip „Pizza Hut“, „McDonalds“, etc. Tai yra vietos, kuriose aš valgau maždaug kartą per metus, bet Indijoj aš jose lankydavausi kone kasdien. Tai tame mieste, kur aš irgi strigau dėl sup^$£^£os jų traukinių sistemos ne tik, kad nebuvo nė vieno tinklinio restorano (miestas milžiniškas, tiesiog ne turistinis – tik su didžiule iš įvairių kampelių sueinančia geležinkelio sistema), bet net ir be bananų!!! Žinau, kad antrą dieną iš bado ėjau į vieną chamūrkę ir paėmiau chicken tikka – vištienos gabaliukus, kurie nors ir apdoroti vietiniais prieskoniais, bet dėl paruošimo būdo artimesni mūsiškam šašlykui nei kokiam idiškam patiekalui riebiame, tirštame padaže. Matyt, tie prisiminimai privertė dar ir dar kartą eiti Tianjine prie kasų ir klausti, o gal galima „per ten?“ arba „o tas ne?“ Galiausiai kasininkė žiūrėjo, žiūrėjo ir rado porą bilietų.
Vos keturios nuotraukos iš Pingyao labiau atspindi fotografo nuotaiką ir nusiteikimą tomis dienomis, nei tai, ką miestas gali pasiūlyti. Labai keista, kad miestas visada būnantis tarp topinių „Lonely Planet“ patirčių, retai papuola užsieniečių akiratin. Tiesa, galbūt jis papuola, tačiau šioje milžiniškoje šalyje reikia gan kategoriškai rinktis, kas tau svarbiau, ką labiau nori pamatyti, nes viskam, matyt, nepakaktų ir dviejų mėnesių, ką ten bekalbėt apie daugumos turimas dvi savaites. Ir Pingyao, savo kategorijoje „walled city“ (siena apsuptas miestas), neatlaikiusi krenta prieš Xi’An, nes Xi’An tai ne tik siena apsuptas miestas, bet dar ir žymioji Terakotinė armija. Bet mano subjektyvia nuomone, tai labai skirtingi pasirinkimai. Pingyao vis tik yra žavus miestukas, kuris, taip, pritaikytas turistams (mažos parduotuvytės, restoraniukai, suvenyrai, etc.), bet visa tai yra labai gerai išlaikytame puikios architektūros mieste, kur viskas pasiekiama akimi. Xi’An miesto siena yra tokio dydžio, kad ji faktiškai gyvena atskirą gyvenimą nuo miesto. Vieną galima būtų prilyginti gyva gyvatvore aptvertai pavyzdingai tvarkomai sodybai, kitą – stadionui. Vėl gi, dėl skaidrumo turiu pripažinti, kad Terakotinės armijos (kuri smarkiai tolėliau nuo miesto) nemačiau, bet man tas UNESCO objektas kėlė abejonių iš esmės, kiek tame bus patirties malonumo ir kelių ten buvusių žmonių skeptiškai nuomonė atbaidė galutinai – tai itin turistinis objektas, kuriame ramiai nepraeisi pro suvenyrų siūlytojus ir kuris nepasirodo kažkuo įspūdingesnis negu nuotraukos internete.
Būnant Pingyao galima gyventi ir „užmiestyje“, bet kainos nėra tokios, kad nepasinaudotum galimybe pagyventi aptvertame senamiestyje. Jis lengvai apeinamas pėsčiomis, tad nėra taip labai svarbu, kur jame apsistosi, vis tiek, tikėtina, tai bus netoli įvykių centro. Kur kas didesnė problema Kinijoje yra ne susirasti, kur pigiau pernakvoti, bet kur pernakvoti be tualeto stiklinėmis sienomis. Kai keliauji vienas, tai tualetas gali būti ir išvis be sienų, bet čia nebuvo tas atvejis… Statistikos nevedžiau, bet man pasirodė, kad bent kokios 9 iš 10 potencialių nakvynės vietų būdavo su stikliniais tualetais. Aišku, kartais ten su žaliuzėm būna, kartais toks alia apšerkšnijęs stiklas, bet vis tiek… Ir tai visoje šalyje be išimties. Ir, kai tavo vietinis turizmas yra tokiame aukštame lygyje, tai užsieniečių „problemos“ dėl to, kad jiems būnant tualete nebūtina socializuotis su kitais šalia esančiais (tai, kiek pavyko išsiaiškinti, yra pagrindinė priežastis, kodėl jie tokie betarpiški kitų atžvilgiu) nėra prioritetas.
O nuo tualeto – prie maisto. Nuotraukoje viršuje dvi „vegetariškos“ sriubos. Atvykom gan vėlai, tai kol susikuitėm, nelabai, kas buvo likę, išskyrus turgelį miesto pakraštyje. Pamenu turėjom gražaus laiko pabendrauti su šefu, kurį užsieniečiai, matyt, aplanko irgi ne taip dažnai, kad vargintųsi išmokti angliškai, bet įtikino, kad gali padaryti ir vegetarišką sultinį. Ir tikrai padarė. Išsirenki ingridientus ir jis juos į katilą, apverda ir gauni su makarais. O kol mėgaujiesi savo „vegetarišku“ sultiniu, matai, kaip jis į tą patį katilą meta kitų miasas ir pagamina nevegetarišką sultinį. Skanaus.
Už 40 kilometrų nuo Pingyao yra Mianshan (Mian Shan) kalnas. Atstumą reikia pabrėžti, nes yra ir kitas kalnas tuo pačiu pavadinimu už kelių tūkstančių kilometrų. Gal net ir dar daugiau (kalnų). Prisipažinsiu, aš tos vietos taip ir neperkandau. Ten toks… Biški nacionalinis parkas, biški Onos bažnyčia ir truputis Palangos atrakcionų parko. Iš pradžių neatrodė keista, kad mažai žmonių, nes dievaži – kažkoks tai kičas. Vėliau pasivaikščiojimai giliau miško takeliais, tai lyg ir atsvėrė, bet tada atsivėrė tai, kas matyti nuotraukose (kai kurių dalykų nematyti – pavyzdžiui, pasivaikščiojimų kone tarpekliais, kur reikia nuolat prasilenkinėti su vietiniais turistais ir laikytis šakų, šokinėti nuo akmens ant akmens, etc.) ir buvo sunku nefotografuoti (deja, būtent po šio vizito mano ištikimas ir puikias nuotraukas darantis foto aparatas pradėjo striginėti ir aš neatmetu galimybės, jog tai susiję su dideliu užterštumu Kinijoje – galėjo patekti dulkių į vidurius): haikinimas, šventyklos, mistika ir religija.
Vieta nėra per stotelę nuo Pingyao, bet pasiekti nėra sunku. Tai didžiulė teritorija/ parkas, tad iš pradžių tenka nusipirkti bilietus ir tik tada sėdi į parko autobusiuką, kuris per kelioliką minučių tave pristato į vietą. Jeigu buvo galima kuo skųstis po visos dienos kelionės (realiai pabaigoje jau skubinausi fotografuoti ir viską išsinešti), tai… kad diena galėjo būti ir ilgesnė ir nuostabu, jog net tokiu atstumu nuo pagrindinių didmiesčių ore akivaizdžiai tvyro toks užterštumas, kad matosi net plika akimi (berods vieną didžiausių užterštumų pagal appso duomenis (o taip, jie tam turi appsą ir ne vieną) patyrėme Tianjin’e, bet mes ten lauke buvom nepilną valandą ir ten to užterštumo akivaizdžiai nesimatė).
Pingyao prieš išvažiuodami turėjom dar nusimatę paskutinius pietus, kurie vos nevirto ir paskutine vakariene. Taip užsižaidėm ir užsimėgavom, jog paskui teko bėgte bėgti (pats tas po pietų!) iki autobuso, kuris veža į traukinių stotį (pasimokę bilietą į kitą paskirties punktą nusipirkome vos atvykę). Na, ir, aišku, mes ne vietiniai, nevažinėjam į stotį kiekvieną dieną, tad tik pasikliaudami savo naivumu patikėjom vietinių žodžiais į kurį autobusą reikia lipti. Vis tik „davieriai no pravieriai“ aš išsitraukiau offline veikiantį appsą (žinia, kad visokie Gmail, Google maps ir pan. Kinijoje neveikia) ir vis tikrinau ar vykstam ten, kur reikia ir… pasirodė, kad važiuojam ne ten – tolyn nuo geležinkelio stoties. Pradėjom rautis link vairuotojo, bandyt išsiaiškinti į kokį mišką mus veža ir, kas svarbiausia, nesupranti, ar čia geriau kuo greičiau išlipti (o tada kur/kada?) ar… ar… Bet tada pasitaikė išminčius, kuris pažiūrėjo į mūsų bilietus, rodomuoju pirštu palietė savo nosį ir ištarė: „follow me“. Kur mes jį galėjom followinti yra klausimas, nes jis tiesiog sėdėjo, o mes tiesiog paniškai stovėjom, bet autobusas pavažiavęs tolyn nuo stoties galiausiai apsisuko ir pajudėjo atgal – ten, kur reikia. Atvykus iki stoties išminčiaus patirties mums jau nebereikėjo – buvom šioje stotyje buvę, tad movėm kuo greičiau, nes Kinijoje stotyse dar laukia ir patikrinimas. Niekada negali būti tikras, kiek jis truks. Įsitaisėm greitąjame traukinyje ir išvykom į Xi’An. Po šios kelionės aš du kart pagalvoju ar pirkti prekę ant kurios puikuojasi užrašas „Made in China“.
(bus daugiau…)