Mount Inasa – Nagasaki, Kyushu. Geriausias naktinis vaizdas Japonijoje. Juokas juokais, bet Japonai iš tiesų turi kone oficialius įvairių vietų topus, tai ši tikrai patenka į oficialų top4.

Spaudžiant gyvenimui šis įrašas nebus toks ilgas, kaip, kad dažniausiai čia būna. Man Japonija šiaip fenomenali kiekviename savo centimetre, tad jeigu imčiau nuoširdžiai aprašinėti (kai tai nėra mano darbas), neliktų laiko kitiems dalykams.

Pirmą kartą atvykus į Japoniją, aišku, norisi apžioti kuo daugiau – tą dariau ir aš. Žmonės mėgsta sakyti: „O gal tai pirmas ir vienintelis kartas, kai atvažiuoji čia, todėl reikia pamatyti, kuo daugiau“. Ilgainiui vis tik savo keliones pradėjau statyti ant vieno dalyko, kurį noriu truks–plyš pamatyti, o kitką jau dėliotis pagal atstumus, reikalingą laiką, biudžetą. Visko vis tiek niekur nepamatysi ir juo labiau nepatirsi, o istorija rodo, kad jeigu vieta patinka, atrodo verta, tai atvažiuosi į ją dar ne kartą. Tai, kad Japonijoje buvau penkis kartus ir mintyse tikrai planuoju ten dar ne kartą sugrįžti yra puikus to įrodymas. Ir kai yra toks nusiteikimas, Japoniją geriausia yra lankyti regionais. Aš net sakyčiau, kad jeigu važiuoji į Japoniją pirmą kartą – imk Kyoto ir aplinkui. Kadangi mano atskridimo/išskridimo oro uostas dažniausiai būna Osaka, kuri yra netoli Kyoto, tai faktiškai kiekviena mano kelionė yra Kyoto, plius dar kažkas. Šio įrašo rėmuose tas „dar kažkas“ yra Kyushu. Šiame, kaip ir bet kuriame kitame, Japonijos regione galima įsigyti vietinį tiek autobusų, tiek traukinių pass’ą ir numatytą dienų skaičių maltis traukiniais neskaičiuojant jenų. Todėl imti Japoniją regionais apsimoka – pamatyti/patirti ką bus bet kuriame iš jų, o kainuos nepalyginamai pigiau nei nacionalinis traukinių pass’as, kuris leidžia jų greičiausiais traukiniais, shinkansenais, praskrosti visą šalį.

Karatsu-kunchi festivalis, Karatsu.

Tuo metu, kai kelionė Vilnius–Kinija, Japonija–Vilnius jau įpusinėjo (o maršrutą padiktavo iš dangaus nukritę pigūs bilietai už 205€), Kyushu persikėlimui į Japoniją buvo pasirinktas dėl dviejų priežasčių – tuo pat metu ir kone tomis pačiomis dienomis ten vyko vienas didžiausių pasaulyje Saga oro balionų čempionatas/festivalis, plius vietinis, Karatsu–kunchi festivalis. Atrodė, kad bus bomba, o ne patirtis, ypač turint omenyje, kad visoje Saga prefektūroje (kurioje vyko abu renginiai) gyvena apie 800 000 gyventojų, o festivalius tom dienom aplanko iki 500 000. Patyrusiems, ką reiškia Japonijoje atvykti į turistiškiausias vietas per sakūrų žydėjimą ar skleidžiantis rudeninių lapų spalvoms, nereikia nė sakyti, kad atvykti čia iš Kinijos nusprendus likus porai mėnesių, ėmėm nakvynes kur galėjom ir į konkretesnius objektus kasdien važinėjom traukiniais. Mėgstantiems važinėti traukiniais ir žinantiems, kaip tai smagu daryti Japonijoje, nereikia nė sakyti, kad tai kelionei pridėjo tik papildomų teigiamų balų.

Su Oro balionų švente Sagoje daug pasakojimo ir nuotraukų nebus. Aišku, veiksmas ten tikrai vyko, šoko naktiniai balionai pagal muziką ant žemės, bet realiai… renginys neįvyko. Visas dienas oras buvo netinkamas. Žmonėms oras buvo puikus, neturiu kuo skųstis, tačiau oro balionams, matyt, nelabai… Tai mačiau daug gražių balionų ant žemės, bet nė vieno danguje. Man tai ką – aš moviau į gretą esantį Rumšiškių tipo muziejų. Ten buvo galima sutikti ir daugybės oro balionų komandų narius bei šeimų narius, tačiau jiems čia buvo labiau „nu tai, o ką?“ nei „man tai ką?“ – nevyksti gi per pusę pasaulio, kad nueiti į vietines Rumšiškes vis laukdamas, kad, nu, o gal tuoj pagerės oras?

Karatsu–kunchi festivalis

Karatsu–kunchi festivalis, kita vertus, buvo puikus. Mačiusiems/patyrusiems nors vieną rimtesnį festivalį Japonijoje nereikia nė sakyti… O nemačiusiems tikrai rekomenduoju pasiieškoti ar jų kelionės metu kur nevyks koks festivalis, o gal net kelionę pritraukti prie kokio festivalio datos, nes tikrai visada bus verta. Aišku, labai daug jų geriausių festivalių vyksta ganėtinai karštą vasarą, festivalių metu sunkiau su nakvynėmis, bet patys matote – viskas įmanoma. Karatsu–kunchi ir naktinės eitynės buvo prikaustančios – ir dieninės, ir paskutinės dienos, kai šituos 2-5 tonas sveriančius agregatus bandoma „priparkuoti“ smėlio aikštelėje – vienas kita dešimtis Žydrūnų Savickų ten tikrai nepamaišytų.