Rašyti apie Japonijos virtuvę ir net neužsiminti apie suši, būtų keista. Iš kitos pusės, keista ir užsiminti – ką čia beprirašysi apie tai, kas pakankamai populiaru ir Lietuvoje. Kokybė čia geresnė, bet čia visa ko kokybė geresnė – neatsitiktinai būten Japonijoje yra daugiausiai Michelin žvaigždėmis įvertintų restoranų. Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad iki prabangių restoranų dar neprisikasiau (pavyzdžiui, dokumentinio filmo “Jiro Dreams of Sushi” herojaus restoranas jau prieš porą savaičių buvo užbookintas iki liepos; kainomis net nespėjau pasidomėti), nors ir vėl – visos nebrangios vietos, kuriose teko lankytis yra ir lankomos, ir mėgiamos, ir rekomenduojamos vietinių. Mano atveju visas jas vienija tik viena – tai ne įprastiniai restoranai, bet tokie, kuriuose sušiai lėkštutėmis, kaip traukinukai, keliauja aplink stalą, o tu renkiesi, kas patinka, kiek patinka ir kada patinka.
Visose kavinėse greta važiuojančių traukinukų, yra ir įprastiniai (arba neįprastiniai) meniu tiems, kurie neranda, ko nori. Tokiu atveju užsisakai per aptarnaujantį personalą arba tokio kompiuteriuko pagalba. Tenka šiek tiek palaukti, bet bent jau žinai, kad šis suši buvo pagamintas specialiai tau ir iki patekdamas į tavo burną neapsuko šimto garbės ratų restorano apylinkėse. Šios kompiuterizuotos kavinės atveju, užsakymas ateina atskira, ekspreso linija – padėklas atvažiuoja prie tavęs ir sustoja.Mokėtina suma apskaičiuojama pagal lėkštutes. Vienos, kurioje dažniausiai būna 2 sušiai (rečiau vienas eksliuzyvinis arba keturi mažiukai, piguminiai), kaina apie 100-140 japonijos jenų ($1-1.4).Kompiuterinėje kavinėje, jeigu ką, irgi gali suskaičiuoti lėkštutes, bet paprastesnis būdas yra tuščias lėkštutes įstumti į kiaurymę, kurią matote nuotraukos dešinėje. Paskui darant check out’ą, kompiuteris paskaičiuos, kiek buvo suvalgyta. Kiek žinau, kompiuteriai čia gudrūs ir lėkštučių nepaslėpsi – jeigu išlupai vieną iš konvejerio, sistema tai pasižymi. Dar šiose pigiose užeigose duoda karštos žalios arbatos. Būna arba milteliai, arba pakeliai, kuriuos pats užsipili karštu vandeniu (kranelis – virš/greta) lėkštučių juodosios skylės.Mano lankytose vietose dominuoja nigirizushi – sušiai, kurie nesuvynioti, neįvynioti ir neapvynioti, o tiesiog ant ryžių uždėtas kažko, dažniausiai žuvies, gabaliukas. Paskutinėje aplankytoje vietoje buvo tiek negirdėtų jūros gėrybių pavadinimų, kad net praradau viltį viską išragauti.Kartais tarp lėkštučių važiuoja tokie skelbimukai, kurie arba reklamuoja kokias įstaigos naujienas arba tiesiog pristato, kas yra už jų. Tas yra gerai – nereikia žvilgčioti į meniu, nes, kol sužiūrėsi, traukinys gali jau būti nuvažiavęs.
