Dažnai būna neprisiverčiu parašyti, nes nėra apie ką. Bet ne todėl, kad iš tiesų nėra apie ką, bet todėl, kad pačiam (jau) taip atrodo: dar vienas Buda, dar viena šventykla, dar vienas išbandytas patiekalas, dar vienas egzotinis vaisius. Ne tai, kad nesugebi to įvertinti – tiesiog tai atrodo pernelyg įprastai. Čia lyg gyventum Vilniuje ir vakare brūkšteltum, jog pastebėjai, kad šaligatviai mieste yra pilkos spalvos. Jau nekalbant apie tai, kad po varginančios dienos, kažkas tavęs rimtu veidu užklausia kokios spalvos šaligatviai buvo šiandien? Sunku suprasti: romantikas, filosofas ar tiesiog tyčiojasi iš tavęs?
Šiandien vienoje kulinarinėje mokykloje (apie tai daugiau artimiausiu metu) tiek prisigaminom, kad teko visiems dalyviams maisto likučius neštis namo. Tas “teko” šiuo atveju yra labiau šviesus nei pesimistinis, kad ir kaip beskambėtų. Viršuje kaip tik matote mano lauknešėlį. Svarbiausia jo, kaip ir šio įrašo dalis – plastikiniai maišeliai. Jie čia visur. Nusipirkai sojų pieno 7-11 parduotuveje – supakuos į maišelį. Nusipirkai jau ir taip į plastikinę pakuotę sumestus kelis gabaliukus vaisių – gauni dar vieną plastiką. Vakar vakare vienoje vietelėje valgau (vau, kiek daug žodžių iš “v” raidės paeiliui gavosi) Pad Thai. Per penkioliką minučių, kol užsisakau, gaunu, pavalgau ir išeinu, į vietelę užsuka viena pora (dvi porcijos). Tuo pačiu, pro šalį praeina arba pravažiuoja bent keturi piliečiai, kurie gauna plastikinius maišelius su patiekalu. Bet patiekalas yra viena, o prie jo dar reik paskaninimų pridėti, nes tau gi gal norisi aštriau ar kažką. Tai atitinkamai gauni dar -nioliką paketėliu su čili, cukrumi, sojų daigais, svogūnų laiškais ir žemės riešutais.
Tikriausiai teko girdėti apie budistų vienuolių rytines išmaldos prašymo keliones? Iš vienuolynų jie išeina apie šeštą valandą ryte ir prisirenka išmaldų, kurios būna ir pinigais, bet dažniausiai tais juokingais mažais plastikiniais maišeliais su maistu. Pačiam teko matyti, kaip bendrų su pasauliečiais pusryčių metu jie valgo beveik tą patį, kaip visi, bet vėliau lyg kokie meškinai iš Mikės Pūkuotuko atsidaro savo terbas ir ima iš ten traukti įvairius gardėsius. Niom, niom.
Patogu, žinoma. Pasigriebi į darbą ir turi – kartais net laukti nereikia. Bet kartais ir užknisa. Eini kokiam naktiniame turgelyje, nusiperki ką, o tau tik šast-šast suvynioja į devynis patalus iš kurių išsivynioti ne tik, kad užtrunka, bet tai bedarydamas dar ir apsitaškyti gali (nes anksčiau už maišelius su visokiais padažais, trūksta kantrybė). Pasidedi ant žemės pagrindinį patiekalą, tada išvynioji padažus, prieskonius ir atgal į turgelį. Ir matai eina žmonės prieš tave, vis pačiupinėja medžiagas, domisi. O kaip gi nesidomėsi, kai rankos purvinos ir riebaluotos?
O kaip ten tie maišeliai draugauja su gamta?
Gamtos dėsniai visur tie paths, bet čia vis tiek ne Bangladešas – santykinai tvarkinga.