Rytų fronte nieko nauja… Išlipu Don Muang oro uoste, ir kadangi jau po vidurnakčio bei jokios kitos transporto priemonės nevažiuoja, maunu tiesiai prie taksi stendo. Žmonių prie jo pilna, pildo kažkokius lapus, o greta stovi didžiulis užrašas, kad viskas čia labai legalu, taksi mokama tik pagal taksometro parodymus (atrodo juokinga tai pabrėžti, bet kartą nuo vieno prekybos centro teko nukulniuoti gerą puskilometrį, kol susistabdžiau taksistą vežantį iki Khao San apylinkių ne už fiksuotą kainą; įdomumo dėlei galiu pasakyti, kad šių dviejų versijų kainų skirtumas – daugiau nei dvigubas).
O tada juokingoji dalis +50 baht (±4 Lt) yra už vairuotoją. Nebūtų toks vėlyvas metas, atstovėčiau eilę ir paprašyčiau taksi be vairuotojo. Su GPS, po vidurnakčio… Kodėl gi ne? Na, ir dar užrašas, kad keleivis turi pats sumokėti už važiavimą greitkeliu. Nu taip, galvoju, laba diena – po vidurnakčio, kai nėra kamščių, važiuosiu aš jums greitkeliu… Nors, kas gali paneigti tikimybę, kad taksistai vis tiek būtent taip ir daro – juk vis kažkoks navaras šaliai ir miestui. Vienžo, spjoviau į viską, paėjau dešimt minučių iki pagrindinio kelio, susistabdžiau eilinį angliškai nešnekantį taksistą (jeigu žinot, kad važiuosit taksi ir žinot kur, visada yra gera idėja paprašyti, kad kas nors jums thai kalba užrašytų, kur norite važiuoti) ir už nepatogiai menkus 183 baht buvau prie hostelio. Net palikau arbatai, ką ten.