Prieš rašydamas specialiai patikrinau – pirmas mano check in Chiang Mai buvo gruodžio 19 d. Tiesa, nuo tada būta šiokių tokių nukrypimų į apylinkes, bet reziumuojant – per tris savaites nebuvo jokių pirkinių išskyrus maistą ir gėrimus. Ir čia reikia turėti omeny, kad Chian Mai turi du puikius turgus – Sunday Walking Street ir kiek mažesnį – Saturday Walking Street (praleidžiant kitus, man mažiau patikusius). Įrašo apie savo šių metų kuprinės dydį bei turinį dar nepadariau, bet užbėgant įvykiams už akių, išduosiu, kad nelabai galiu ką pirkti, nes nelabai turiu į ką dėti. Kelionė nusimato ilga ir tikrai neįsivaizduoju, kad galėčiau ant kupros turėti kažką daugiau nei tai, ko reikia keliaujant. Ir vis tik tai… Tiek išgirti Chiang Mai turgų ir nieko iš jo neįvaldyti, būtų nesusipratimas, tad paskutinę viešnagės dieną, sekmadienį, suteikiau sau paskutinį šansą.
Kai vos atvykęs, kartu su laikinu bendrakeleiviu užsukau į Saturday Walking Street, tegalėjau stebėti, kaip jis akimis šluoja kas antrą prekystalį. Prisipirko sočiai, bet ne tiek daug, kad nebūtų iš ko “dasimušti” sekmadienio turguje. Vis tik man užkliuvo, kad jis niekur nesiderėjo. Atrodo, kad Azijos šalyse, tai kone taisyklė, bet tikrai ne visi jos paiso ir aš pats neturiu tvirtos nuomonės šiuo klausimu.
Pavyzdžiui šiandien, jau Bangkoke, užmačiau savo mylimą desertą – Mango sticky rice. Klausiu kainos, sako 80 thb (± 6Lt). Klausiu “are you crazy?” ir rodau 40, nes su visa derama pagarba didmiesčiui, beveik mėnesį už tokią sumą kapojau šį reikalą Chiang Mai. Jis kažką jau nori aiškinti, bet prisiplaka porelė iš kokios tai kapitalizmo subjaurotos valstybės ir išgirdę, kad 80 thb, “nusideri” iki 60. Suprantu, kad jiems 20 thb reiškia mažiau nei man, bet šiuo atveju nieko nelaukiu ir nueinu, nes, na, principo reikalas.
Bet, kita vertus, kai matai, kad ne kurkiančias medines varles Khaosan Road pardavinėjančios, bet tikros kaimo senolės turguje po 2 thb (15 ct) pardavinėja pintas juosteles (apyrankes), ne tai, kad nesinori derėtis, bet stačiai tampa liūdna ir graudu. Neįsivaizduoju, kad kainą pakėlus iki 5 thb, pardavimai kristų (prieš pat palikdamas turgelį nusipirkau tris juosteles ir padaviau 10 thb, nors senolė jau besiruošdama namo, man už 20 siūlė pasiimti visą kuokštą likusį jos rankoje). Kartais žmonės užklausia kainos, o išgirdę iš karto muša kainą per pusę, net nesileisdami į gilesnes derybas – tiek, arba aš išeinu. Šiandien Bangkoke viename šūdturgelyje spėjau užmatyti būtent tokią sceną, kuri jau man už nugaros rutuliojosi prekiautojo šūktelėjimu “stop, stop, stop” ir “show me your price” (duoda skaičiuotuvą, kad įrašytų skaičius). Tikiu, kad esama tokių dalykų ir Chiang Mai, bet man tokiais šantažo atvejais teko matyti tik pardavėjo nusiprunkštimą. Bet taip jau yra – lyginti Bangkoko turgus su Chiang Mai, tai tas pats, kas lyginti bomžą su intelektualu. Gal todėl aš lieku prie filosofijos, kad jeigu perleidus per save, pagalvojus ar tokia kaina būtų pigu mano šalyje bei atsakius sau “taip” – nesideru. Problema iškyla tik tada, kai nė velnio nesuvokiu, kiek toks daiktas galėtų kainuoti Lietuvoje.
Taip ir nutiko šį kartą. Dar prieš savaitę užmačiau ir įsiminiau mažą staliuką su keliolika rankų darbo sidabro / vaškuotos juostelės apyrankių bei pakabukų. Neįdėsiu nuotraukos, nes kaskart prisėdus, ką rašyti, būna jau vėlus metas ir ne laikas fotografijai. Tai štai, paklausiu kainos ir gaunu 400 thb (±30 Lt). Nueinu pavalgyti, paieškoti atvirlaiškių, bet galvoje sukasi čiupinėta apyrankė ir kiek niežti kišenė pagalvojus, kad tai gal kiek daugiau nei trokštamas pigu. Ir vis tik daiktas gražus, o ir suvenyro iš šio krašto, net šalies (nes žinau, kad Bangkoke nieko sau mielo nesu radęs ir greičiausiai, jog nerasiu) norisi. Nu c’mon, Pauliau, 30 litų už rankų darbo, sidabrinėm detalėm papuoštą apyrankę, argi čia daug? Begrįžinėdamas dar paskaičiuoju, kiek čia būtų, jeigu prašyčiau 10% nuolaidos (galvoje sukasi ne tiek nuolaida, kiek noras gauti šiek tiek grąžos iš 400, nes noriu tų kelių apyrankių po 2 thb, o visa kas beliko kišenėje – stambios kupiūros), bet galiausiai spjaunu į šį sumanymą. Prie prekystalio vėl apima abejonės ir aš geras dešimt minučių matuojuosi tai pirma išsirinktą, tai naujai atrastą apyrankę ir yra ko – antrosios kaina man įvardinama, kaip 150 thb, dėl ko pirmoji galvoje tik dar pabrangsta. Ai, galiausiai vis tik ištiesiu pardavėjai pirminį pasirinkimą bei 1000 thb banknotą, rankoje turėdamas ir kelias šimtines. Mergina įdeda apyrankę į vokelį ir sako “for you it’s 250”, nors dar prieš valandą sakė, jog 400. Apsidžiaugia, kad gauna smulkesnes kupiūras (nes už tokią kainą užtenka ir mano turimų šimtinių), kad pardavė, o aš – kad nusipirkau. Ką ten nusipirkau. Jaučiuos lyg dovanotu bilietų laimėjęs loterijoje.
Bet songthaew vairuotojai pižoniški ir Chiang Mai. Šiandien ryte labai skubėjau į autobusų stotį, tad buvau pasiruošęs net ir griebti prabangųjį tuktuką, bet prie turgaus buvo toks didelis šitų songthaew pasirinkimas, jog pradėjau nuo jų. 80 sako man. Nelabai derybiškai nukertu, kad 40, į ką vairuotojas sureaguoja mostu “lipk vidun”. Krimsdamas aliejuje skrudintus bananus džiaugiuosi taip greitai ir pigiai susisukęs, bet tuo pačiu žinau ir, kad buvo galima už 30 suvažinėti. Gal net už 20. Kartais kelionių etapų pabaigoje, prieš išvykdamas iš šalies, paskaičiuoju išleistus pinigus ir pasijuntu toks skriaga. Na, bet, kelionė dar nesibaigia.
Pabaigai dar specialiai patikrinu ir kada pirmą kartą šios kelionės metu įsichekinau Azijoje. Tai buvo gruodžio 11 d. Singapūre. Ką gi, mėnesio, kaip nebūta. Gal reiktų restartuoti kelionės pradžią?