Kai manęs klausia ar neatsibosdavo, tai atsakymas yra ne. Tik kartais pavargsti. Ir taip jau nutinka, kad dažniausiai tokios dienos išpuola, kurios nors šalies paskutiniame taške. Taip nutiko Yangonui Mianmare, taip pasikartojo ir Hanojuj Vietname. Keturios-penkios dienos, iki išskrendant į Filipinus, skambėjo, kaip trileris, kai prie progos dar planavau aplankyti Ha Long Bay, tačiau tapo lėtu lietuvišku kinu, šio plano atsisakius. Tokiu atveju, atrodytų, turi galimybę aplankyti visas miesto įžymybes, tačiau būtent tokiais atvejais to ir nepadarai, o tik slampinėji gatvėmis, valgai. Net fotoaparatas tokiomis dienomis ilsisi, tad norėdamas atgaivinti įspūdžius vien nuotraukomis nebegaliu pasitikėti.
Vietnamo avialinijų autobusiukas gan nebrangiai pristato nuo oro uosto iki miesto centro, o čia iškart pasitinka svetingi vietiniai. Vos išsitraukiu “Lonely planet” gidą, jog susigaudyčiau, kur mano pirmasis pietų taškas, kaip motoroleriu prilekia porelė, nušoka mergina ir prastai vaidindama, prisistato studente, kuri nori pramokti anglų kalbos. Tačiau, kaip staiga netikėtai atsiranda, lygiai taip pat greitai dingsta, man dar berezgant kažką iš serijos “Oh c’mon, give me somethin’ original”.
Išleidžia ne taip ir toli nuo miesto širdies – Hoan Kiem ežero. Vakarą-dieną aplink jį verda gyvenimas.
Ir tai buvo viena iš tų vietų, kur buvau nutaręs pabūti. Na, apeiti ežerą nereiktų nė pusvalandžio, o ir žiūrėti prie jo nėra labai ką, tačiau vietiniams čia miela vieta, o turistams pati ta, kurioje gali stebėti gyvenimą. Ir, žinoma, mokyti jo. Tiksliau anglų kalbos. Jeigu prisėsi ežero apylinkėse dienos metu, gali būti tikras, kad nepraeis nė valanda ir tave užkalbins koks jaunas vietnamietis, norintis tiesiog pabendrauti angliškai. Iš tiesų, o ne tam, kad išdurtų nuvedęs į vietinį kaboką. Šv. Pauliui pasisekė tiek, kad vienas užsienietis net paprašė leidimo nufotografuoti šį įvykį ir paskelbti savo interneto analuose.
Likimo ironija, kad aviakampanijos VIETJET priremtas į kampą dėl kuprinės svorio, galiausiai atsikračiau vienintelių ilgų kelnių. Realiai iki tol jas buvau užsidėjęs, tačiau tai niekada nebuvo būtina. O Hanojuje mauzoliejuje guli ponas Ho Chi Minh ir jį aplankyti su šortais nevalia. Gal todėl praleidau ir jo vardo parką ir, neabejotiną atrakciją prie kūnelio.
Užtat apsilankiau Vietnamo moterų muziejuje – viename geresnių šioje kelionėje. Ir tik dar kartą įsitikinau, jog koncentruoti, tematiški muziejai yra šimtą kartų įdomiau negu “iš visur apie viską”. Tas “sukoncentruota” vis tiek yra trys ar net keturi aukštai, bet kai jie tematiškai susiję, jauti, kad ir sugebėsi juos įveikti ir net kažką iš jų išsinešti. Man labiausiai įstrigo juodai dantis išsidažiusių moterų nuotraukos – ar tai kažkur, ar tai kažkada, pasirodo, tai buvo patrauklu. Po tokių vaizdų supranti, kad ne viską šiame pasaulyje galima racionalizuoti.
Paskutinę dieną apsilankiau Etnologijos muziejuje. Įdomu, bet daugoka. Ir išvis, ko aš čia meluoju – važiavau ten pagrinde todėl, kad greta muziejaus yra įsikūrusi Craft-Link parduotuvėle, kurioje galima įsigyti autentiškų suvenyrų (nuo apyrankių iki skulptūrų) iš įvairių Vietnamo regionų. Kainos ok, pasirinkimas irgi, tačiau mano tikslas tokiose vietose yra apyrankės, kurių pasirinkimas apsilankymo metu buvo menkas.
Craft-Link yra įsikūręs ir arčiau centro (iki Etnologijos muziejaus reikia gerokai pavažiuoti), prie Literatūros šventyklos. Ačiū dievui bent atvirlaiškių pasirinkimas prie šventyklos buvo geras, nes pati teritorija kažkiek įdomumo galėtų įgauti nebent su gidu. Paminklai magistrams, įprastinė šventykla, tačiau nieko sprogstančio.
Apsipirkti šūdukų lengva savaitgaliais (bent jau taip buvo mano apsilankymo metu), kai senamiestyje uždaroma n gatvių ir prasideda prekyba. Pripažinsiu, kad norėjau apeiti visą teritoriją, tačiau pritrūkau jėgų ir motyvacijos. Užsiėmimas smagus, tačiau tiek pakabukai, tiek papynykai kiekvienam iš kioskelių identiški (ar bent jau taip norėjosi, kad atrodytų). Niekaliukų turgus, ‘skant.
Pora jau publikuotų nuotraukų darbo/poilsio režimo tema:
Paskutinę dieną, aišku, net ir nieko neveikiant, prisikrovė eilė veiklų (kaip antai bandymas nusipirkti bilietus kelionei iš Filipinų, nes paskaičiau, kad pradėta griežčiau tikrinti, ir dabar jau neparodęs bilieto skrydžiui iš Filipinų, nepateksi ir į Filipinus; atvirlaiškių rašymas ir siuntimas), kurias vakarop dar vainikavo ir lietus.
Lietus buvo blogai, nes mano planuose jau buvo restorano Nha Hang Ngon aplankymas, o iki jo reikėjo šiek tiek paeiti, tačiau flegmatikui jau geriau lietus nei pergalvoti, kur arčiau papietavus. Beje, Nha Hang Ngon yra labai gera ir rekomenduotina vieta. Toks truputį “Čili kaimas”, tik, kai Vietnamo kaimas skanesnis už Lietuvos, tai atitinkamai ir restoranas geresnis. Čia galima gauti visos šalies firminių patiekalų ir, svarbiausia, kad čia valgo ir vietiniai. O tai jau kokybės ženklas. Čia aš ir užbaigiau savo dienas Hanojuje.
Aišku, galėjau užbaigti sklandžiau, bet, kaip jau minėjau kažkada anksčiau, užkalbino čia vienas australietis ir pakvietė prisijungti prie jo ir vietinės kolegės. Tai, kol aš juos apvalgiau, kol išsišnekėjom, tai man dar nubėgus į hostelį pasiimti daiktų, pasiekti autobusų stoties laiku nepavyko. Kitaip tariant – liko taksi arba motoroleriai. Nors abiejų vairuotojai šventai prisiekinėjo, kad autobusai jau nebevažiuoja, aš dar kurį laiką naiviai tikėjausi, kad tai melas vardan babkių. Jie man ant pirštų rodė kainą, aš jiems rodžiau kiek dar minučių noriu palaukti prieš pasirinkdamas juos, jie suprato, kad aš rodau kainą, kas skaičiuojant pirštais buvo nepalyginamai mažiau ir galiausiai iš jų nesugebėjimo kalbėti angliškai, sulakstėm visai pigiai. Motoroleriu. Vėl. Gaiviai.
Į aprašymą netilpusios foto – čia.