“Все было неестественно мирно, как в кино, когда ждет западня”.
– Аквариум, Капитан Воронин.
Nepamenu, kaip iš Ho Chi Minh City pasiekiau imperinį Hue miestą, bet archyvai primena – lėktuvu iki Danang, o vėliau fantastiškų vaizdų bei nešvarių langų traukiniu. Vietname, priminsiu, lėktuvu rankiniame bagaže štatyvo fotoaparatui neprasineši, o kadangi kitokio neturėjau, tai tiesiog palinkėjau gražių švenčių ir padovanojau šį instrumentą oro uosto darbuotojams. Daiktinis praradimas smagus nebuvo, bet jį kompensavo svorinis.
Įveikus pradinę paslaugių taksistų bangą, miestas pasitinka Ho Chi Minh City nebūdinga ramybe, bet budrumą po kiek laiko pažadina dvi mergičkos užkalbinančios pretekstu su kuo nors pasitobulinti anglų kalbos žinias. Va, galvoji, Lietuvoje pačiam reiktų pasitobulinti, o čia atvažiavęs su tuo pačiu žinių bagažu gali padėti kitiems. Susitariam, kad grįšiu į vietą, kur susitikom, nes pradžiai noriu susirasti savo hostelį ir papietauti. Na, ne paskutinėje vietoje ir nenoras užsirauti ant netikrų studentų, kuriems rūpi ne tiek anglų kalba, kiek nusitempti tave į kokį jiems draugišką restoraną, kuriame vakarop gausi poros šimtų dolerių sąskaitą. Tikiu, kad mano pašnekovės nuoširdžiai norėjo pasipraktikuoti, bet žinau ir tai, kad nereikia daryti rimtų sprendimų vos išlipus svetimame mieste, kur stresas paklūsta bet kokiam draugiškumui.
Pasiklystu numeracijoje, bet Vietnamas, tai ne Singapūras, tad kažkam tai tik į gerą ir jis jau pasiruošęs tau padėti. Bandau išklausti, kur yra mano numeris (nes, nu, gi suprantu, kad ne už kalnų), bet senas pirdžius su vietine dviračio-vėžimaičio versija primygtinai reikalauja sėsti į jo krepšelį. Sakau, kad aš neturiu grynųjų, gal tik kokį dolerį nebent. Senis duoda suprast, kad tinka ir mes jau važiuojam. Iki pirmo kampo. Ten jis užlekia į vietinį kaboką ir klausia to paties, ko jo klausiau aš. Na, čia jau tipiškas apsukrių azijiečių reikalas – pirma jie tau pažadės gauti viską, ko tik tau reikia, o jau paskui galvos, kaip, bei iš kur. Paaiškėja, kad mano hostelis yra dar už gatvės, tiesiog giliai tarp kitų namų, todėl aš eidamas pro šalį pavadinimo ir neužmačiau. Senis ima pinigus ir juokiasi atkartodamas mano žodžius: “just one dollar”. Už minutės darbą, aišku, kad nepersidirbo.
Vakaras pasitinka naktiniu, bet ne maisto turgeliu. Žinoma, be užkandžių neapsieinama, bet čia toks daugiau šūdniekiu paradas, man kiek primenantis tuos laikus, kai vasarą Palangos centriniame turguje (dabar ten “Maxima”, kas netoli senosios veiklos) sukinėdavosi gal kinai, o gal ir originalieji vietnamiečiai su vietnamietiškais laikrodžiais. Na, tik šiais laikais, žinoma, turi būti ir visokių neoninių niekučių. Realiai pasirinkimas pas kas antrą-trečią pardavėją yra identiškas, bet kiekvienas turi savo klientūrą – gali pagalvoti, kad čia vyksta koks “once in a lifetime” renginys, kurio metu privalu nors ką nors įsigyti. Ir svarbiausia, kad tiek turgus, tiek miestas bendrai labai jaunatviškas. Kokiam Vilniuj, kur didelė aukštųjų mokyklų koncentracija, to nepasakysi, o čia, dėl tų pačių priežasčių, pasakysi.
Teoriškai, pagrindine atrakcija čia turėjo tapti Citadel, kadais imperinio miesto širdis. Žmonės ją lygina net su Bangkoko Grand Palace, bet tai nebent pagal dydį įmanoma, nes didžioji šios teritorijos dalis buvo ne kartą sunaikinta, o tai, kas yra šiuo metu, yra nuobodu devyniais balais iš dešimties. Vieną balą nuleidžiu už šį prižiūrimos teritorijos vaizdą:
Net jeigu palikau už apsilankymą pusę dolerio, sakyčiau, jog gaila, nes, na, tikrai tai tebuvo niekas, kurį bėgte apibėgau. Neišsimiegojimas siekiant teritorijas pamatyti esant rytiniam apšvietimui savo padarė, bet gi ne tiek, kad net nesinorėtų trauktis fotoaparato. Šiaip jau naktinis susirašinėjimas su draugais Lietuvoje ir rytinis turistinių objektų lankymas yra vienas nesveikiausių junginių sveikatai po hamburgerio su Coca-Cola.
O štai iš imperatorių mauzoliejų (tombs) lankymo nieko ypatingo nesitikėjau, nes, na, aš gi ką tik iš Angkor Wat’o Kambodžoje. Bet reikia turėti omeny ir tai, kad a) Angkor Wato per tris dienas aš neatsivalgiau; b) ten buvo beprotiškai karšta; c) turistų ten ne mažiau negu šventyklose akmenų. Hue esantys mauzoliejai, kas realiai yra milžiniškos teritorijos, lengvai prilygstančios kai kuriems sodriau užpildytiems Angkor Wat plotams, buvo faktiškai “tourist free”. Jeigu Angkor Wate prie kiekvieno įėjimo į šventyklą sėdėdavo koks pareigūnas, tai čia užėjęs į kokią uždarą patalpą terasdavai užrašą “neliesti” ir artimiausią pareigūną už jūrų marių.
Kainodara čia proto ribose, tad realiai už $10+ dolerių galėdavai sėsti kokiam motociklotaksistui už nugaros ir jis per dieną tave suvežiotų po visus mauzoliejus (ko daryti neverta, nebent netoko būti Angkor Wat’e). Už dar mažiau galima paimti ekskursiją laiveliais, nes kiekviena vietų yra netoli nuo visa juosiančios upės. Tiesa, apsilankymas pačiuose objektuose yra apmokestinamas atskiru punktu.
Aš ne tiek iš skūpumo, kiek dėl pomėgio važinėti dviračiu, pasirinkau “pats sau ekskursija” variantą. Iš pradžių kiek pastresavau susidarinėdamas maršrutą, bet vėliau nutariau, kad “ai, gal kaip nors” ir išvažiavau. Panašu, kad tai atsispindėjo mano važiavimo trajektorijoje, nes vieną akimirką šalia prisiplakė ir užkalbino motorolerio vairuotoja. Važiuodami pakalbėjom, sako važiuoju iš turgaus, kur dirbu ir man kaip tik pakeliui, tai galiu parodyti kelią. Na, tai ačiū dievui, kad parodė :) Dar ir parekomendavo, kuriuos būtina pamatyti, o kuriuos ne. Kadangi grynųjų turėjau tik kokiems trims objektams ir šešių-septynių, tai sunku išsirinkti nebuvo. Užtat buvo įdomu, kai atlydėjusi mane prie pirmojo iš mauzoliejų, ji sakė palauksianti manęs. Jau ir taip turėjęs tokį įtarimą, tą akimirką supratau, kad įkliuvau “draugiškam” vietnamiečiui į spastus. Bet jau buvo kiek vėlu siųsti jį velniop, tad beliko sužaisti šią partiją ir žiūrėti, kuris laimės.
Tai, kol vietnamietė manęs laukė, tai prie vieno, tai prie kito objekto (sutarėm, kad paskui užsuksim pas ją į svečius), keli iš užfiksuotų dalykų buvo
Kuo baigsis apsilankymas svečiuose jau buvo seniai aišku, klausimas, tad buvo, tik kaip iki to bus prieita. Iš pradžių šeimininkė mane pavaišino kieme nuskintais prinokusiais mangais, o vėliau paklausė ar valgysiu sriubos. Sriuba, nors ir skani, nebuvo kažkas iš Vietnamo kulinarinio paveldo top10 – tiesiog paprasta prieskoninga sriuba papuošta pomidorais. Kai į pabaigą prie manęs prisijungė vietnamietės anūkas, bent jau buvau ramus, jog sriuba nebuvo užnuodyta.
Savo maisto mažius net nelabai ir valgė, bet gi vaikams dažnai taip, jog iš svetimos skanios lėkštės ir patiems skaniau.
Taip iš netyčių, palengva išsirutuliojo, kad vietnamietė čia gyvena su trimis vaikais, kurių du studijuoja universitete (trečia kaip tik augino tuos du mažylius). Tada, kiek brangiai tai kainuoja (kiek pamenu, jeigu nemelavo, Vietnamo kontekste, tikrai nemažai), na ir tada staiga-netikėtai – korta stebuklė apie tai, kad va gal aš juos čia kažkaip galėčiau paremti. Man gi tuo metu jau buvo prisirpęs noras užvažiuoti ant tokio apmokamo svetingumo. Žinau, kad pradėjau “How do you feel about…”, bet trumpai reziumuojant, man tiesiog norėjosi išsiaiškinti, kaip jie patys jaučiasi, ką jie mano daro savo šaliai per tokį apsimestinį svetingumą? Į pokalbį pasijungė ir duktė, bet matėsi, kad jiems toks tonas buvo kiek netikėtas ir ne itin malonus – kaip gi čia amerikiečiui gaila $20 (visi baltaodžiai yra amerikiečiai, o sumą, kuri juos tenkintų, kažkaip ilgainiui iškrapščiau)? Ir matosi, kad jie nemano, jog elgtis taip, kaip jie elgiasi, yra blogai. Jie rodo tau savo svetingumą, yra paslaugūs, tai kodėl gi tu negalėtum dabar už tai susimokėti? Galiausiai pabaigėm diskusiją $4, kas jiems, tikiu, nepateisino lūkesčių, bet ir aš, reikia pripažinti, šį kartą užsiroviau. Tikriausiai, nereikia nė sakyti, jog kelio atgal teko ieškotis pačiam :) Tuo pačiu keliu grįžti nebūtų buvę labai sunku, tačiau aš planavau aplankyti dar vieną iš mauzoliejų, tai sukau ratą aplink. Tada, kaip tyčia, atsigavo ir mano merdėjančio telefono GPS sistema, tad beliko grįžti namo sočios vakarienės.
Jeigu kada apsilankysit, tai iš biudžetinių, bet išieškotų įstaigų siūlyčiau Nina’s Café, o aš tris kartus sugebėjau apsilankyti Lien Hoa – vegetariškame, pagodos prieigose įsikurusiame restorane. Ten, tikriausiai, greičiau gausi mėsinį patiekalą, nei vienas iš jaunųjų padavėjų į tave prabils suprantama anglų kalba, tačiau net ir durstant į orą, turint omeny juokingas jų kainas, gailėtis neteko. Lyg kur nors Vietname dėl maisto būtų tekę gailėtis…