Kūrybiškumas

Jau legenda tapęs Marshmallow testas suteikia pagrindą galvoti, jog valia, savikontrolė duoda rezultatų įvairiose gyvenimo srityse. O maratonas ir yra būtent tai – valios įrodymas. Prieš porą metų teko dirbti su „Vilniaus maratono“ komanda kuriant renginiui reklamą, tad turėjau gražaus laiko pamąstyti apie tai. Tų metų šūkis „čia svarbiausias raumuo – valia“, drąsiai galėtų apibendrinti mano pamąstymus (nors teksto autorius yra mano kolega) šia tema. Ir iš ties, tarp maratonininkų daugybė gyvenime nemažai pasiekusių žmonių – nuo aktorių iki bankininkų bei verslininkų. Nes jeigu turi valią, kurios pakanka maratonui pasiruošti bei nubėgti, turėsi ir kitiems dalykams. Ir svarbiausia, jog maratone nėra už ko slėptis – nėra taip, kad verslo nepavyko pradėti, nes paskolos negavai, darbo nepavyko padaryti tobulai, nes kolegos pavedė. Čia tereikia sportbačių (beje, tikrai nebūtinai prabangių) ir valios.

Bet valios reikia ir kitiems dalykams. Pavyzdžiui, įvaldyti kirpėjo amatą. Arba išmokti groti gitara. Arba kasdien trisdešimt minučių skirti meditacijai, arba jogai. Arba prisiversti eiti miegoti vienuoliktą valandą.

Tai, kad pradedi ruoštis maratonui, bet nebaigi, nebūtinai reiškia, jog neturi valios. Gali būti, jog bėgimas tiesiog ne tau. Praėjusiais metais porą mėnesių bėgiojau (for the record: mano fizinė forma visus metus leidžia lengva ristele nubėgti bent 10 kilometrų), kol galiausiai uždaviau sau klausimą: Pauliau, ką tu bandai apgauti? Ir mano gyvenime tas nenubėgimas reiškė tik vieną vienintelį dalyką – jog greičiausiai aš tiesiog neturiu valios nemylimiems dalykams atlikti. Jog tikriausiai niekada netapsiu teisininku ir niekada neišmoksiu šokti tango bei pramoginių šokių.

Jei kada į rankas teks paimti literatūrą apie daug pasiekusius žmones, pastebėsit, kad visus juos vienijo vienas dalykas – tikėjimas savimi, savo idėjomis ir darymas. Ne „rytoj“, ne „kai susiklostys aplinkybės“, ne „po to, kai perskaitysiu 10 Steve Jobso sėkmės receptų“, bet čia ir dabar.

Kiekvienas gyvenime galime atrasti savo maratoną ir įrodyti, jog galime. Ir nėra geresnės dienos pradėti ruoštis maratonui nei šiandien. Nes pasiruošimas maratonui užtrunka. Nes, kaip teigė jau kitų metų maratono šūkis (kurį sugalvojo jau kita agentūra), kirtus finišą „euforija išlieka ilgam“.

Prieš porą dienų eidamas pajūriu kontempliavau virškinimo tema, kurią iškėlė neseniai perskaityta žinutė, jog žmogaus skrandis – kumščio dydžio. Visų pirma, tai sako, kad tai, ką mes vadiname sočiu pavalgymu, beveik visais atvejais iš tiesų yra persivalgymas. Visų antra, supratau, jog man tai tėra pavienis faktas ir aš tik apgraibom žinau, kas vyksta iki maistui patenkant į skrandį ir kas vyksta vėliau. Kitaip tariant, aš žinau vieną detalę, bet nepažįstu viso mechanizmo, o tai dažnai tas pats, kas žinoti, kur automobilyje yra pavarų svirtelė, bet nežinoti, kur yra užvedimo mechanizmas.

Ir kartą jau palyginimui iškilo automobilinis pavyzdys, prisiminkim vairavimo egzaminą. Teorinę jo dalį. Norėdami gauti teises, privalome egzaminą išlaikyti beveik tobulai. Vienas-du klausimai pro šalį, kaip paskui paaiškėja, kartais būna ir dėl žioplumo, ir dėl skubėjimo, ir dėl labai neaktualios problematikos su kuria vairuodami tikriausiai niekada ir nesusidursime. Ir nėra taip, kad išlaikai teises aštuntukui arba penketukui, dėl ko vairuoti gali, tačiau gali įsigyti tik prastesnį automobilį. Ne, tam, kad galėtum vairuoti automobilį, egzaminą privalai išlaikyti tobulai. Arba moki, arba ne. Ir nors yra tiesos, kad šio egzamino pažymiai lemia kitų žmonių gyvybes, negali sakyti, jog žinios kitose srityse yra nereikšmingos. Neįsisavink, kaip veikia tavo virškinimo sistema, gyvenk nežinojime ir dėl to sutrumpės ne tik tavo gyvenimas, bet ir tų, kuriems tu esi pavyzdys (pavyzdžiui, tavo vaikams). Aš net gi būčiau linkęs sakyti, kad yra dalykai su kuriais reikia susipažinti (jog žinotum, kad tai egzistuoja) ir tie, kuriuos privalu žinoti. Ir jeigu jau juos privalu žinoti, tai privalu žinoti tobulai, jeigu ne – gali užmiršti ir tiesiog žinok, kad tai egzistuoja.

Jeigu turėtumėt galimybę pamatyti mano dvyliktos klasės pažymių knygelę, pamatytumėt, jog mano matematikos žinios trečiame semestre buvo įvertintos septynetu, o metinis pažymys buvo šeši. Iš to galima susidaryti įspūdį, kad ši sporto šaka nebuvo man mylimiausia, tačiau šiokį tokį supratimą apie matematiką aš vis tik turėjau. Tik tiek, kad toks spėjimas man sunkeltų juoką, nes net būdamas labai geros nuomonės apie save, turiu pripažinti, kad matematikoje buvau asilas. Kaip ir fizikoje bei chemijoje. Pažymių pagerėjimas paskutinėje klasėje buvo tik todėl, kad paskutiniai keli mėnesiai buvo lyg poilsis prieš egzaminų maratoną ir darbotvarkėje dominavo tokios įdomios temos, kaip tikimybių teorija ir pan. Šiaip jau mano žinios niekada nenutolo nuo daugybos, dalybos, atimties, sudėties bei procentų, nors žiūrint į mokyklos baigimo pažymį atrodo kiek kitaip.

Kitokia situacija buvo chemijos pamokose, kur paskutinės pamokos žinojimas lėmė gal tik penktadalį tavo pažymio, nes visi kontroliniai buvo iš kokių keturių-penkių užduočių, kurių tik viena buvo iš naujausios temos. Toje sporto šakoje aš prasisukau su mažiausiu teigiamu pažymiu, bet tai bent jau realiai atspindėjo mano galimybes.

Galiausiai dailės pamokos ir panašūs užsiėmimai, kur tavo kūrybiškuma vertinimą jokio autoriteto toje srityje neturintys, vidutinės kokybės pedagoginį išsilavinimą turintys specialistai. Juoba, nieko nepadarysi, kad kai kurie žmonės gimsta su skonio pojūčiu, o kai kurie – ne. Kaip tokiuose užsiėmimuose galima vertinti kažką daugiau negu pastangas, man nesuprantama.

Vertinimo, švietimo sistema nėra mano specializacija. Aš žinau, kaip reikės vertinti savo vaikų pasiekimus, kai jų turėsiu, žinau, kaip vertinti idėjas, kūrybinius darbus, jų autorius ir man to, tarytum, užtenka. Stebina tik, kad pasaulyje netylant kalboms apie vertinimo (o ir pačios švietimo sistemos) netobulumą ir esant pakankamam tyrimui skaičiui, kuris vienas sistemas pateisina, o kitas nurašo, nesigirdi, jog garsiai būtų kalbama apie tai, jog nuo tam tikros datos viskas pasikeis. Nepasitenkinimas yra, bet jėga įsikibusi status quo tokia stipri, jog atrodo, kad niekas nepasikeis, kol neatsiras rizikingos privačios iniciatyvos, nušluostysiančios nosis įprastai praktikai. Pavyzdžiui norint tapti reklamos specialistu, apie ką aš žinau daugiausiai, abejoju ar nebūtų galima apsieiti be menkiausio išsilavinimo diplomo. Jeigu žmogus raštingas, komunikabilus ir kūrybiškas, man, kaip darbdaviui, tai bus nepalyginamai svarbiau nei kokiais pažymiais bei kokią gimnaziją jis baigė, ir buvo jis Harvarde ar ne. ‘skant time will tell.