Kambodžos sukčiai ir kiti korumpuotos šalies herojai (paremta tikrais faktais) [II dalis]

Sakyti, kad Kambodžoje visi yra korumpuoti ir pasiruošę išspausti paskutinį dolerį iš turisto, būtų taip pat netikslu, kaip sakyti, jog Lietuvoje gyvena vien tik baltaodžiai. Bet jeigu, kas klaus, tai būtent taip ir sakysiu – tai šalis turinti “Anti corruption unit” ne be reikalo. Beje, vakarieniaudamas pirmą dieną Pnompenyje prie gretimo stalo girdėjau pasakojimus apie šią instituciją, jog būktais jos vadovas keičiasi kas mėnesį-du, nes prieš tai buvęs už tai, ką padarė arba tai, ko nepadarė yra įkišamas už grotų. Vienžo, iš čia karjeros laiptais tik į vieną pusę. Sako norinčių trūksta, bet jie randami. Ir kai nors kiek pajunti šalies kvapą, atrodo visai tikėtina, kad net jeigu tokia institucija atsirado iš kelių žmonių nuoširdžių paskatų, sistema susitvarko taip, kaip jai reikia.

Angkor šventyklos, apie kurias dar parašysiu, yra atskiras pasaulis. Kažkaip vieta atjungia ir knygų pardavėjus, ir suvenyrų. Tada vakarop grįžti į Siem Reap esantį viešbutį arba užsuki į miesto centrą ir pasidarai sau pramogą – kažką panašaus, ką kiekvienas galim pasidaryti Palangos Basanavičiaus gatvėje. Kažkaip net neišeina pykti – supranti, kad miestas laikosi ant bandymo patenkinti turistus. Tiesa, jau ten pirmą kartą užsiroviau ant to, ką laikau tikruoju Kambodžos veidu. Pirmos dienos vakare besilankant Angor Wat’e, savo akimis mačiau, kaip rusas atseikėja apsaugos darbuotojų nenustatyto dydžio sumelę už kurią šis patraukia tvorelę, kuri neleidžia užkopti į pagrdindinį, centrinį šventyklos pastatą.Va taip va – lyg ir vyksta renovacijos darbai bandant apsaugoti pasaulinį kultūrinį paveldą, bet paskui imi galvoti, kad gal darbuotojai specialiai aptvėrė, jog galėtų ir atitverti. Tokios mintys aplanko ne iš karto, bet po kiek laiko daugelį nutikusių dalykų pamatai kitoje šviesoje.

Jau planavau atvirlaiškių serijoje brūkštelti būtent apie šį įvykį savo klientui, “Transparency International Lietuva”, tačiau prieš išvažiuojant pats buvau pabandytas pagauti korupcijos tinklais.

Desertui prieš išvažiuojant pasirinkau nuošalią Banteay Srei šventyklą. Prie įėjimo buvau šiek tiek po šeštos valandos ryto ir pagal transportą prie vartų galėjau spręsti, kad šioje rungtyje nusipelniau sidabro. Ir taip jau kone tradiciškai atsitiko, kad priėjus prie centrinės šventyklos ašies, ji pasirodė esanti užtverta. Kas reiškia bent penkių-septynių metrų atstumą iki gražiais ornamentais papuoštų sienų. Nieko tokio – tam yra fotoaprato “zoom” funkcija, o ir šiaip jau pripratau prie to. Befotografuojant prie manęs prieina vienas pareigūnas ir klusteli ar aš čia vienas. Atsakau, kad taip ir fotografuoju toliau. Gal norėtumėt pafotografuot iš arčiau?, – klausia. Galvoju, a, matai, pradžiai paklausė ar vienas ir suprasdamas, kad nesupuls šimtas žmonių, kaip sidabriniam herojui leis įamžinti gražiausius dalykus iš arčiau. Aišku, su jau nemenku įtarimu paklausiu ar tikrai galima į ką jis atsako linktelėjimu, “sure” bei užuomina, kad už truputį pinigų. Nu, bliat, tai, kad bent imtų normaliai, tai ne – pasirodo, kad suma yra vienas doleris. Atsisakau ir fotografuoju toliau. Man taip pasirodė, kad ir porelė čia atvykusi prieš mane, šių paslaugų atsisakė.

Paėjus vos porą metrų į šalį, priėjo kitas pareigūnas, kuris tęsė ten, kur baigė pirmasis (nors pasirodė iš kitos pusės ir tikrai negirdėjo, ką sakė pirmasis iš ko gali spręsti, jog tiesiog žinojo). “Jūs turite prieiti pafotografuoti iš arčiau, nuotraukos bus daug geresnės, tik vienas doleris”, – papildo pareigūnas, kuris rankose yra nebent turėjęs fotoaparato kainos dydžio kyšį. Atsilaikau ir prieš šį. Susimąstau ar rusus Angor Wat irgi vertė lipti į šventyklą, bet turint omeny, kas tai per turisto tipažas, tikėtina, kad tos kiaulės iš pradžių pradėjo ropštis per tvorą, o jau paskui toks tokį pažino.

# # #

travellingmark.com, matau, kad šalis jo autoriui paliko labai panašų įspūdį kaip ir man, tad jis surinko enciklopedinį žinyną, kaip galite būti išdūrti Kambodžoje, tad man beliks pasipasakoti tik dar vieną asmeninę istoriją. Vėl gi reikia turėti omeny, kad miestai skiriasi tarpusavyje, gali užtikti paprastų bei nuoširdžių žmonių (pačiam teko), tačiau visos Marko pasakojamas istorijos yra tikros ir nutikusios tūkstančiams žmonių. Net jeigu ir nenutiko – dievaži, šypsenos ir rūpestis kambodžiečiu veide neturi nieko bendra su tais pačiais dalykais matytais Mianmare. Tad važiuokit ten, kol tai nedingo ir ten. Kitos šalys jau arba sugadintos, arba niekas jų jau vis tiek nebepakeis.

###

O mano istorija Pnompenyje (kartais noriu akcentuoti dalį “penis”, bet tuo pačiu atrodo, kad “b…” ten, o ne penis) prasidėjo taip vadinamame Rusų turguje.

Vos tik įėjus į paviljoną po stogu, prie manęs prisistato azijietiškos kilmės pilietis ir užkalbina. Paaiškėja, kad jis iš Malaizijos. Tas šiek tiek nuima įtarimą, kad tai gali būti tiesiog dar vienas tipelis norintis kažką parduoti. Po fakto aš, aišku, svarstau ar tas prisistatymas malaiziečiu nebuvo strategijos dalis, bet lyg ir ne – juoba, kad žmogus pokalbio metu demonstravo bent jau minimalias žinias apie tą šalį. Taip jau yra, kad kiekvienas užsienietis čia po kurio laiko tampa draugu, nes… Kas ne prieš mus, tas už mus, o prieš mus čia, žinia, vietiniai.

Po kiek laiko besiaiškindamas iš kur aš, lyg ir atgamina atmintyje “Wilno”, kas aš sakau yra labiau lenkiška versija, bet šiaip jau jo, iš “Vilniaus”. Klausiu ar jis žino kažką apie tai? Jo, jo, – atsako. Paaiškėja, kad jo sesuo kaip tik planuoja važiuoti ten studijuoti magistrantūros, todėl jis ir yra girdėjęs “Litcuania” ir “Wilno”. Va, galvoju, lietuvių nesutinku, o malaiziečių planuojančių studijuoti Lietuvoje – prašau. Iki šios akimirkos vien tik gaudau informaciją ir neturiu laiko pamąstyti, jog čia gali būti rezgama kažkas nešvaraus.

Tai gal, sako, galėčiau pasiskolinti šiek tiek tavo laiko ir mes susitiktume su mano seserimi ir tu jai galėtum daugiau papasakoti apie šalį? Čia jau kažkas prabunda manyje, bet smalsiąja prasme, nes nu pinigų iš kišenės netrauksiu, vieta vieša, galim pažaisti, galvoju. Sutinku, susitariam, kad geriau čia ir dabar, nes aš mintyse jau planuoju kitą dieną mauti iš šio miesto, kur akys mato.

Pirmas juokingas dalykas, kuris išlenda šioje aferoje yra Matt (toks, jo prisistatymo vardas) pokalbiai telefonu su seserimi, kuriai paskambinęs taip į ją ir kreipiasi – “sister”. Bet taip demonstratyviai, kad jau tikrai girdėčiau, jog kalba su seserimi. Ir taip bent tris-keturis kartus per minutę. Labai abstrakčiai kažką išlemena iš serijos “I met this guy from Licuainia, you know”, nu ir tada dar kažką man nežinoma kalba. Ok, galvoju, važiuojam toliau.

Nueinam į greta esantį kondicionuojamą KFC, kas leidžia galutinai atsipalaiduoti ir mėgautis šia pažintimi. Paklausiu, ką ji studijuos, paaiškėja, jog ekonomiką, paklausiu kodėl Lietuva, atsako, jog ji labai norėjo nuvykti kur nors, kur yra sniego. Vienu žodžiu, tarp daugybės šūdžodžiavimo, abu primėtom daugybę draugiškų klausimų-atsakymų tarp kurių vis tiek prie progos bandau išsiaiškinti, kur jis rekomenduotų keliauti Malaizijoje, tuo tarpu pačiam melai lenda, kaip ylos iš maišo, tad jis nepraleidžia progos užduoti “kolekcionieriams” būdingų klausimų iš pradžių apie tai ar galima kur nors išsikeisti mano valiutą, o tada ir ar aš jos turiu. Kadangi anyway neturėjau, tai temą baigiam.

Belaukiant jis tiek kartų su kažkuo kalba, kad aš pradedu abejoti, kad jis turi tik vieną seserį, jis gi tuo tarpu kas kelias minutes vis kažkam atsiliepia ir vis tą patį: “We’re here, we’re here, I met this guy from Licuania, Licuania, you know”, nors, atrodytų dar prieš minutę jis man sakė, kad ji jau atvyksta.

Galiausiai ji iš tiesų atvyksta. Viena. Su akiniais atrodo, kaip tikra aferistė, bet nusiima ir nusišypso Kate Hudson verta šypsena, tad aš akimirką ir vėl sau pasakau “o gal?”. Sakyčiau, kad gal per greitai aš ant jos pradėjau rautis, bet gi, jeigu ji iš tiesų atvyksta studijuoti, tai lyg ir noris paklaust, kur tiksliai? Klausimui, pasirodo, buvo nepasiruošta (o juk galėjo pabrausint “universities in licuania”), tad ji jau bando išsisukinėti, o jos “brolis” bando gelbėt situaciją sakydamas “it’s probably those that you mentioned..”. Aš puikiai suprantu, ką aš jam jau buvau spėjęs paminėti, bet gal ir tiesioginis šių įvykių kaltininkas kažką galėtų apie tai žinoti? Ji bando teisintis, kad dar neturi dokumentų, čia viską universitetas tvarko, tad ji dar nežino. Aišku, visa tai buliaus šūdas, bet bandau bent kažką išgauti. Tai bent kokiam mieste, – klausiu? Ir čia vėl tie patys išsisukinėjimai, kad dar nežino, dar nėra dokumentų. Ir ji taip žiūrėdama į mane sako “Aš būdama tavo vietoje irgi taip nepatikliai į viską žiūrėčiau” į ką aš galvoju “aš būdamas tavo vietoje irgi sakyčiau, kad būdama tavo vietoje aš irgi taip nepatikliai į viską žiūrėčiau”. Galiausiai klausiu tai kodėl Lietuva, nes atsakyma, gi jau žinau iš brolio – dėl sniego. Bet, pasirodo, broliui tai labai svarbus dalykas, kurį jis man pamini kone iš karto, tuo tarpu ji nežino ir atsakymo į šį klausimą. Gi, sakau, brolis sakė, kad dėl sniego. Ji linkteli, brolis kažką sumurma man nesuprantama kalba.

Ir čia, jeigu nežinote, buvo suveikęs konkretumų tikrumo dalykas. Turėkit omenyje, kad jeigu norite profesionaliai meluoti, į pasakojimą būtinai įtraukit kuo konkretesnių detalių ir venkit abstraktybių. “Pamačiau žalią paltuką ir visai užsimiršau” nėra geras būdas pridengti vizitą pas meilužį. Bet kai “Zaros”, prie vaikų pasaulio, vitrinoje tau beeinant nukrenta manekenė ant kurios buvo tas žalias paltukas, o nusiritusi galva įskelia stiklą, tad tu tai suvoki, kaip ženklą ir užsukus į parduotuvę biški užsimiršti” yra visai kas kita. Juk noras išvažiuoti studijuoti į šalį, kurioje išspildytų tavo svajonė paliesti sniegą, tebuvo greitas įpinimas mano paties paminėto fakto, kad per vėlykas mano šalyje dar buvo sniego. Genius!

Sesuo atsiprašo ir nueina iki KFC aptarnavimo cecho ir aš akimirkai išsigąstu, kad padla nenusipirktų mėsainio į mano sąskaitą. Nenusiperka. Aš porą minučių pakalbu su jos broliu, o tada jie, tarytum nepastebėdami, kad riša savo juodą avantiūra baltomis siūlėmis, tęsia toliau… Sako gal tu sutiktum nuvažiuoti pas mūsų močiutę, nes ji labai pergyvena dėl tokios tolimos kelionės. Ji jau labai sena, jai neramu. Tu galėtum ją nuraminti (galvoju, o gal kaip tik įvaryti infarktą pasakodamas apie lietuvių “toleranciją”?). Oi ne, sakau, man šiandien paskutinė diena čia, tad dar turiu visko pamatyti ir man tikrai negaila laiko jums čia ir dabar, bet daugiau jo skirti tikrai negaliu, nes jau ir taip laukiau sesės, tai jeigu paskui važiuosiu pas močiutę ar po to nereiks važiuoti pas prosenelį į pačią Malaiziją? Jie pergyvena, kad kaip čia kitaip ją būtų galima numarinti, tpfu, t.y. nuraminti, tai pasiūlau įrašyti mano pokalbį. Viduje jau darosi šiek tiek sunku klausyti šių trapių melų tarp kurių man ypač įdomus atrodo faktas, jog močiūtė iš islamiškos šalies Malaizijos leidžia sau atkeliauti į korumpuotą budistišką (kažkoks tai nesusipratimas) Kambodžą kartu su visa šeima, tačiau jai neramu dėl anūkės kelionės į Europos Sąjungos šalį.

Abi pusės, tai yra tiek jie, tiek aš, iki pat galo nuoširdžiai apsimetinėjam debilais, kurie nesupranta, kad kita pusė nesupranta, tad priėjus melo galą, aš parašau mergaitei savo el. pašto adresą, kad vos tik ji sužinos, kur įstojo ir kada atvyksta – tegu duoda man žinoti ir aš jai tikrai padėsiu. Kadani Pnompenis pasirodė gan nykus miestas, būčiau šį žaidimą žaidęs iki saulėlydžio, kai atvėsta, tačiau viena yra viešos erdvės, kuriose gali būti smartass ir visai kas kita kažkur važiuoti. Šia prasme atsiprašau tų, kurie mėgsta istorijas su aiškia pabaiga ir sveikinimai tiems, kurie mėgsta susigalvoti savas versijas.

Ir vis tik dar spėlioju, kuo baigsis istorija? Stebuklingu malaizietės atvykimu į Lietuvą ar mano elektroninio pašto įtraukimu į Nigeriečių online mulkintojų sąrašus?

 

(pirma pasakojimo dalis yra čia).