Parašiau antraštę, pats nepatikėjau, patikrinau ir akurat – čia jau bent penktas įrašas, kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su Kambodža. Siem Reap/Angkor Wat, žinoma, nusipelno visų jam skirtų nuotraukų bei žodžių, tačiau dėl kitų mano aplankytų vietovių, atsakyčiau per klausimą: ar važiuočiau ten, jeigu tai ir būtų visa mano kelionė? Žinoma, kad ne – bet kuris miestas Vietname man pasirodė vertingesnis nei likusieji trys pamatyti Kambodžoje: Kep, Kampot ir Phnom Penh. Ne kartą girdėjau, tiek į Battambang, tiek į Kep/Kampot po Siem Reap/Phnom Penh nuvykusių žmonių įspūdžius iš serijos “O, čia visai kitokia Kambodža”. Taip, kitokia, bet ar įdomi?
Phnom Penh be sukčių iš Malaizijos (nors mane visi sėkmingai įtikinėja, kad ten greičiausiai buvo filipiniečiai) apie kuriuos jau rašiau, pasitiko neįtikėtina nukopijuotų prekių ženklų gausa. Archyvuose iškrapštyčiau ne vieną pavyzdį, bet čia apsiribosiu vienu, man labiausiai patikusiu, nes tai ne vieno, bet dviejų ženklų kopija vienu metu – “Skype” ir visų iPhone, iPad
Karščio ten būta nežmogiško, tad fotoaparatą ilgesniam laikui prisiverčiau išsitraukti tik paskutinės dienos ankstų rytą. Aišku, neišsimiegojimas ir vėl prisidėjo prie mano prastos išvaizdos FB profilio nuotraukose, tačiau niekas taip nežlugdo fotografavimo malonumo, kaip visą kūną alinantis karštis, o jis, žinia, įsidienojus darbuojasi išsijuosęs.
Žemiau yra pagrindinė miesto puošmena, kuri laikoma Bangkoke esančio Grand Palace kopija. Turint omenyje mano nusivylimą originalu, čia net neturėjau minčių užsukti
O čia – upė. Ir tikrosios ryto spalvos
Greta jos nuo anksto disko šoka senyvos moteriškės, vyrukai žaidžia futbolą, o jaunimas – badmintoną. Sportinė vieta, kol tai įmanoma. O čia dar šiek tiek apylinkių
Paskutinis paveiksliukas, beje, yra restorano, kuriame dirba vaikai iš nepriveligijuotų šeimų. Taip ir nenustačiau, kodėl šis fenomenas Kambodžoje taip dažnai užtinkamas, tačiau yra, kaip yra – šalyje daugybė tokių restoranų, kur darbuotojais (padavėjais, virėjais, etc.) imami vaikai iš gatvės ir čia tampa profesionalais. Beje, lyg būtų maža, kad tokio pobūdžio restoranų čia galybė, jie dar ir vertinami puikiai. Deja, laiko aplankyti nors vieną Kambodžoje pritrūkau, tačiau vėliau aplankiau Vietname.
O štai gražių pastatų ten netrūksta. Deja, apleistų. Nors gal ir ne, deja – gal būtent todėl. Nemaža dalis jų neprieinama, bet man tai buvo ne motais, nes pagal planą turėjau iš arčiau pamatyti tik šį raudoną pastatą. Jau nebepamenu, kas tai, tačiau apačioje gyveno vienuoliai ir kitas vienuolyno aptarnaujantis personalas. Vieta ne iš top5, tad tipelis besiveržiantis fotografuoti jau ankstyvų rytą, sukėlė ne vieną smalsų žvilgsnį. Bet ir ką daryti jie su manim nežinojo, tad numojo ranka į tai, kad tos vietos lankymas tik nuo devynių.
Apie korupciją jau, berods, minėjau. O čia lyg patvirtinimas, jog problema šalyje išties egzistuoja
Dizaino prasme gražiuoju išsiskiria centrinė turgavietė. Tiesa, teko ją apeiti iš visų galų, kad nors kiek tiesos atskleidžiantį kadrą pavyktų padaryti – kas netingi, tas ten savo škarmalus kabina išorėje, o ir viduje ne stebuklai, bet stoties kioskelių lygis.
Nors nedaug teko patirti, tačiau maisto gausa Phnom Penh nesiskundžia. Vien vaikščiojant aplink tuos karališkuosius rūmus teko rinktis iš tuzino patrauklių vietelių bei vietinių lauko “ad hoc” kepėjų, gatvėse čirškinančių žuvytę.
Paskutinį vakarą dar užsukau į vaistinę įsigyti naujų ausų kimštukų, nes aš net Vilniuje norėdamas keltis po septynių ryto nerizikuoju kaimynės gerumu, ką jau bekalbėti apie popierines pigių azijos hostelių sienas ir perpenčius ventiliatorius bei oro kondicionierius. Prie progos užsipliurpiau su vaistininku ir atrodo va, čia tas, kuris galėtų būti aukščiau šalies vidurkio, bet ne, jam visi tie mano pasakojimai apie keliones tokie svajingi ir fantastiniai pasirodė, kad beliko tik dūsauti.
Paskutinį rytą Phnom Penhyje sulaukiau savo tuktuko (tuktukai ar kokios kitos transporto priemonės paimančios tave nuo viešbučio ir nuvežančios iki stoties yra kone norma ten) ir buvau išmestas prie pirmoje nuotraukoje matomo mėlyno autobuso. Su juo išvykau į Kampot miestelį. Nespėjau net pasidomėti juo prieš kelionę – taip norėjau, kuo greičiau ištrūkti iš Phnom Penh ir atsidurti kuo arčiau Vietnamo, kad tiesiog sėdau ryte ir išvažiavau.
Išlipus iš autobuso po kokių keturių valandų, jau Kampote, tradiciškai užpuolė tuzinas taksistų motorbaikininkų, kas tikrai juokinga turint omeny to miestelio, bent jau turistinės dalies, dydį. Kadangi tai nebuvo vidurnaktis, sveiku protu apsigingklavęs tiesiog nužygiavau iki centrinės aikštės, kur planavau išstudijuoti žemėlapį. Nespėjau, nes privažiavo vienas motorbaikeris ir liepė sėstis važiuoti kartu – šeimininkas, kuris žinojo, kuriuo autobusu atvykstu, liepė mane pasitikti. Po kokios minutės jau buvau hostelyje iš kur patraukiau tiesiai prie pagrindinio traukos objekto – paupio, kur ir vaizdai atsiveria ir piniginės keliose dešimtyse barų
Vietinių ir turistų dalys gražiai atskirtos (tai nereiškia, kad vietiniai ignoruoja lauko kavines), net iki centrinio turgaus yra geras gabalas kelio. Miestas ramus, nemažai maitinimo įstaigų, bet… Nuobodus. Realiai man sunku suvokti, kaip galima relaksuotis tokiame tuščiame mieste, nes paskaityti knygą galima ir kitų miestų hostelių kiemuose arba parkuose – net ir nieko neveikti galima įdomiau. Ir vis tik pora įdomesnių dalykų buvo ir ten. Visų pirma, centriniame miesto žiede, pačioje garbingiausioje vietoje – paminklas Durianui
Kiek žinau, tai ne vienintelis paminklas šiam abejingų nepaliekančiam vaisiui. Tikriausiai mano buvimo metu buvo ne pats sezonas, nes mačiau vos vieną kitą pardavėją. Nors gal tai ir dėl to, kad nelabai kreipiau į jį dėmesį. Dar net nežinodamas, kokias aistras kelia šis “smirdukas”, paragavau jo vos tik pradėjęs kelionę – Bangkoke. Brangus, išskirtinio skonio, bet man nepasirodė ypatingas pats savaime. O štai pyragėlius visokius su duriano kremu aš mėgdavau. Bet čia gal dėl to, kad aš pyragėlius mėgstu.
Miestas švarus ir tik klausimas, kiek dėl mentaliteto reikalų ir kiek dėl to, jog šiukšliadežės čia ant kiekvieno kampo. Iš pradžių atrodė kažkas tarp prabangių puodynių ir kičo ir tik vėliau pastebėjau…
…kad jos pagamintos iš senų padangų. Vėliau teko šių antram gyvenimui prikeltų stebuklų matyti ir kitose šalyse, bet tiek kiek Kampot – niekur kitur.
Čia, tikriausiai, paskutinis žuvėdros klyksmas belaukiant 2000-ųjų pasaulio pabaigos
O tai tiltas nuo kurio į vieną pusę “fygnia”, o į priešingą – turistinė “fygnia”
Na, ir vienas (eilinis) turistinės dalies pastatėlis
Nežinojau ir kas manęs lauks Kep miestelyje, tačiau pasilikti Kampot juo labiau nemačiau prasmės, tad po poros dienų išvykau. Kvailai padariau, kad galvoje apvalindamas datas, vizą Vietnamui pasidariau nuo balandžio 10 d., tad norom-nenorom iki to laiko reikėjo kur nors prasimalti.
Tai štai, sveiki atvykę į Kep
Krabas, nes jie dėl jų žinomi visoje Kambodžoje. Sakoma, kad gal net geriausi krabai šalyje yra būtent čia. Dar čia, kaip ir Kampot, auginami žalieji pipirai – irgi didi įžymybė. Vieną vakarą įvaldžiau abu vienu metu – krabas keptas su žaliaisiai pipirais (žirneliais). Gaila niekas nefilmavo, kaip aš tą krabą dorojau – nuneštų bet kokias nuotraukas. Čia kaip tik vaizdelis pro “langą” bevalgant
Kai kalbėjau su vietos, kurioje apsistojau savininku, anas labai dievagojosi, kad nėra turistų (suprask – turėtų būti), kas buvo daugiau nei akivaizdu. Didžiulio kalno papėdėje tarp žalumynų čia įsikūrę dešimtys turistinių vilų, tačiau pačių turistų – skystai. Vieną vakarą pritrūkau vandens, galvoju, iškišiu galvą prie registratūros ir nusipirksiu. Kur tau – nors gyvenau dviejų aukštų viloje, išlindęs atradau, kad visame pastate esu vienas. Nuėjau iki kito pastato, kuris priklauso tiems patiems šeimininkams – irgi tuščia. Gerai, kad užmačiau kampe stovintį dviratį – griebiau ir nulėkiau iki “centriuko”. Paėmiau colos ir vandens.
Bet jeigu jau kalbėti apie miestą, kaip vietą atsipalaiduoti, tai Kep smarkiai lenkia Kampot. Aplink visur vien žaluma, vanduo, beveik nėra eismo. Man regis ten pirmą kartą Azijoje miegojau be ausų kištukų. Net sėdėjimas kieme atrodo, kaip gyvenimo dalis, o ne pabėgimas, nes tas ramybės ir neskubėjimo jausmas čia yra visur. Su manim kartu nuo Kampot atvažiavę keli piliečiai net neliko Kep – persikėlė į už dvidešimt minučių kelio esančią Rabbit salą. Sako ten gauni tą patį “relax”, tik dar plius tiesioginį priėjimą prie vandens bei paplūdimių.
Eilinė vila
Vaikiščias pakeliui į Kep kalne įsikūrusį parką. Įvairių gyvių balsų ten girdėjau apsčiai, tačiau mačiau vos vieną-kitą. Turint omenyje, kad Kambodžoje tuo metu buvo sausasis periodas, parkas neatrodė taip jau labai patrauklus.
Vienas iš orientyrų parke
Ir paveiksliukiški vaizdai jau nusileidus nuo jo, grįžtant namo
Paskutinį rytą, prieš išvykstant į Vietnamą dar ėjau pafotografuoti likusių prancūziškų vilų, bet nepersižavėjus beliko apsiriboti vietinėmis grožybėmis. Ten tokios mintys tikriausiai nekyla, bet aš vis matydamas šiuos tris veikėjus, norėjau iš jų padaryti beždžionėles “nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau”. O jos ten realiai ant kiekvieno kampo
“Iki, Pauliau”. – Iki, Kambodža, tikiuosi daugiau nebepasimatysim.
