Turizmo informacijos skyriai Indijoje yra gėris. Ateini, susižinai viską, ką nori/reikia, pasiimi nemokamus žemėlapius, etc. Nedažnai tą dariau, nors jie dažnai įsikūrę traukinių stotyse ar netoli turistams svarbių vietų, bet vienas tokių aplankytų buvo Hampi. Pasigavo mane vietinis vadovas, nes verbavo žmones kitos dienos žygiui dviračiais (už 350 rupijų, berods). Būčiau pasirašęs, bet labai jie buvo vėlyvi – kai išvykdavo apie 10.00, aš jau grįždavau į savo hostelį pusryčių, o po to jau pietų miego. Na, ar pusryčių miego, jeigu jau derinti miegą prie maisto. Taip po Hampi aš išvykau ne į kelionės žemėlapyje suplanuotą Mumbajų (atšvęsti Holi), bet Badami+Pattadakal (apie juos kitame įraše) bei Bijapur. Ir nors Indijoje gausu gerų lankytinų vietų, šie niekieno nerekomenduoti taškai niekuo nenusileido labiau garsiems vardams, o kai kuriuos net ir pranoko.
Bijapur realiai yra vienos dienos miestas. Galima pasiimti tuktuk’ą ir aplėkti visus lankytinus objektus. Aš to niekada nedarau ir pusdienį pradrybsojęs lovoje su knyga ar kompiuteriu, galiausiai patikrinu 2-3 svarbiausius objektus. Kai nuvažiuoji į Agra, ten lankai objektus visą dieną, bet ne iš gero gyvenimo – taip pigiau. Tačiau įspūdis su kiekviena valanda slopsta, blanksta, kol nebesupranti: ar tai prieš akis nieko gero, ar tiesiog esi per daug pavargęs. Tai jau geriau mažiau, sakau, bet su daugiau entuziazmo (kiek jo išlieka prie +40C).
1659 pastatytas Gol Gumbaz mauzoliejus – viena tų kelių įžymybių. Greta jo esančiame muziejuje perskaitysit ir pajusit, kad jie jaučia lengvą kartėlį, jog šio mauzoliejaus kupolas yra tik per metrą (ar pan.) mažesnis nei didžiausias, kuris yra Šv. Petro Bazilikoje Romoje. Viduje “indian style” triukšmas, nes mauzoliejus mauzoliejumi, tačiau didžioji trauka čia yra akustinės kupolo savybės. Sako, jeigu šūkteli ten palubėse, vienuolika kartų gali išgirsti savo aidą. Aš nebandžiau, nes mano gerklė buvo pakeliui į trijų dienų nekeliavingumo atostogas, tačiau eidamas aplink visą kupolą, nufilmavau su garsu štai ką
httpvh://www.youtube.com/watch?v=74JEsREG4h4
Jamia Masjid aplankiau tik todėl, kad buvo pakeliui. Musulmunams čia svarbi vieta, bet aukso raidėmis išrašytas ir čia saugomas Koranas, man didelio įspūdžio nepadarė, nes nors tai ir gyva vieta, mano buvimo metu buvo tuščia.
Užtat vakarinė programa dar viename mauzoliejuje, Ibrahim Roza, driokstelėjo visu pajėgumu. Taj Mahal pavadinimą Indijoje galima išgirsti ne kartą. Vienas įkvėpė, kitas yra jo brolis, trečias yra mažasis Taj Mahalas ir panašiai. Tai jeigu jau taip, tai Ibrahim Roza yra juodasis Taj Mahalas ir, sakoma, tas, kuris įkvėpė tikrąjį bei vienintelį. Apie Taj aš dar brūkštelsiu prisikasęs iki Agros, bet ten to pradinio “oh..”, kuris išprūsta vos pamačius baltąją architektūrinę grožybę, niekada daugiau ir nepatyriau. Ibrahim Roza, gi, vaikščiodamas aplink, grožėjausi iki paskutinės akimirkos, kol sargyba uždarė vartus. Saulėlydis ant šių mūrų klojo gražius šešėlius, ryškino žavingomis spalvomis, to nepaneigsi, tačiau net ir be to, tai didingas ir net asilo akiai gražus kūrinys.
Kiek daugiau foto – ČIA.