Aplinkui knarkia koks tuzinas indų (įsivaizduokit lėkštes, puodus, puodukus). Naktiniuose ar net daugianaktiniuose traukiniuose vietiniai patalą ima kloti 8-9 vakaro, o 10 jau skardžiai miega. Aš savo stotelę pasieksiu tik apie pirmą nakties, tad pasinaudosiu proga, jog internete jau guli nuotraukos iš Ellora bei Ajanta šventyklų, trumpai pristatydamas kelią iki jų.
Taip, kelią iki jų būtų galima pristatinėti atskirais įrašais, bet dėl laiko stokos, brūkštelsiu trumpai vienu atsikvėpimu. Pavyzdžiui, iki Aurangabad (miesto iš kurio vykstama į Ajanta bei Ellora) traukiniu turėjau nusigauti gerokai prieš vidurnaktį, bet atsibeldžiau gerokai po pirmos. Kelionė nebuvo iš lengvųjų – Mumbajuje tegavau “general admission” bilietą, kuris suteikia tik teisę įlipti į traukinį, bet negarantuoja vietos jame. Tik gerųjų vietinių dėka pusę kelionės puse šiknos sėdėjau, paskui valandėlę gulėjau, o galiausiai porą valandų prarymojau prie durų. Ir vis tik to man buvo negana, tad pirmą nakties, vietoj to, kad šliaužčiau į pirmą pasitaikiusią būdą ir nusnūsčiau, parodžiau charakterį ir iš stoties rajono patraukiau į miesto centrą ieškoti pigesnės bei gražesnės nakvynės. Sėkmės. Kaip ir daug kur Azijoje, langinės bei vartai čia užsidaro apie dešimtą ir kartais net sunku įtarti, jog čia ar ten yra veikiantis viešbutis. Taip ramybėje per pusantros valandos pažinęs mirusį miestą, galiausiai sutikau tuktukininką, kuris užrodė vieną vietelę. Gavo, matyt, komisinius iš viešbučio, bet man tuomet jo navaras buvo paskutinėje vietoje. O iš ten jau iki Ellora netoli.
Vieni lygina Ellora su Ajanta, kiti priešina, bet taip yra tik todėl, kad šie du UNESCO objektai yra gana arti vienas kito. Teoriškai jeigu jau lankai vieną, tai būtų keista praleisti kitą, juoba, kad abu yra pakanakamai skirtingi ir savotiškai unikalūs.
Pavyzdžiui Ellora beveik visas uolose esančias šventyklas gali pamatyti nemokamai – bilieto paprašys tik pagrindinėje. Bet pagrindinė… Na, nežinant, reiktų talento, jog pasakytum, kad tai, ką matai prieš savo akis, yra ne statiniai, bet uoloje išskaptuota miesto aikštė su bokštu, centriniais rūmais ir pastatėliais greta. Nuotraukomis to neperduosi nepakilęs iki paukščių takų, bet jo, yra reikalų. O ir į kairę bei dešinę nuo pagrindinės išsibarsčiusios kitos 34 šventyklos, irgi yra vertos dėmesio.
Ajanta kelionių prasme man padovanojo bene įsimintiniausią akimirką Indijoje. Pažiūrėjęs žemėlapyje, kad Ajanta kiek per toli nuo Aurangabad ir grįžti atgal nebūtų prasmės, susidėjau daiktus ir išmoviau viena kryptimi. Dar prieš porą dienų rezervavausi “laukimo eilėje” bilietą iš netoli nuo Ajanta esančio Jalgaon miesto į Varanasi. Sėkmės atveju turėjau vakare pasiekti Jalgaon ir vykti tolyn. Deja, nors mano eilė ir pasistūmėjo, taip ir likau laukime, tad neliko nieko kito, kaip ieškotis naujų reisų ir pirkti paskutinės minutės, arba tiesiog “tatkal” bilietą. “Make long story short”, bilietą aš gavau, bet praleisti 48 valandas turistų nematančiame mieste buvo vau, net ir turint omenyje, kad didžiąją dalį laiko aš praleidau savo kambaryje rašydamas atvirlaiškius. Ir tai, priminsiu, vyko iškart po Mumbajuje mane ištikusios indiško maisto krizės; mieste, kuriame “McDonalds” ir panašiais net nekvepia. Dar, tai buvo pirmas miestas Indijoje, kuriame nekvepėjo ir bananais. Kodėl – sunku pasakyti. Tačiau ant kiekvieno kampo čia pardavinėjo lassi. Ne tokį gerą, kokio galima gauti Radžastane, bet užtat visur ir pigiai. Man ten tai buvo beveik maistas.
O Ajanta žavi. Yra ten uolinių grožių, bet kuo ši vieta išskirtinė, tai kai kurių olų viduje esančiais piešiniais. Gaila tik, kad jie aptverti gan saugiais atstumais ir apšviesti blankia šviesa (matyt, siekiant išsaugoti juos nuo aplinkos poveikio). Jeigu Šri Lankoje ant Sigiriya tegali pasidžiaugti pora figūrų, tai čia laukia pilnos veiksmo prifarširuotos scenos. Kai kur geriau išsilaikę, kai kur prasčiau, bet visur pakankamai, kad norėtum įsirėminti ir vežtis namo. Tai šiek tiek prisikroviau į galvą.
Daugiau Ellora ->>
Daugiau Ajanta->>