Iš pirties į eketę arba iš Indijos į Japoniją.

Šiuo atveju omenyje turiu daugiau kontrastą negu vienas kito papildymą. O po to, kai pasakyta tai, norisi pasakyti ir dar daugiau… Vakar Nara miestelio hostelyje kalbėjausi su vienu amerikiečiu. Po to, kai išklojau karštus įspūdžius apie Indiją, anas reziumavo, kad greičiausiai ten nevažiuos. Norėjau klausti kodėl, nes pasakiau ir gerų dalykų, bet paklausiau kitaip: Kodėl tu keliauji? Na, sako, kad pamatyti, pažinti pasaulį, praplėsti akiratį. Ir būtent šia prasme Indija yra spąstai – nors kiek daugiau teko pažinti tik vieną pasaulio kampą, tokios kardinaliai skirtingos gyvenimo realybės, kaip Indijoje, niekur matyti neteko. Tai reikia ir pamatyti, ir patirti, nes, kad ir kiek berašyčiau apie šį unikumą, tekste, visų pirma, trūksta emocijų, kuriomis norėčiau sustiprinti pasakojimą. Trūksta mojavimo rankomis, balso kėlimo ir keiksmažodžių. Todėl, jeigu po nuoširdžios kažkieno Indijos išpažinties, tau dingsta noras ten keliauti, lygiai tai pat nuoširdžiai reiktų paieškoti (kito) atsakymo į klausimą “Tai, kodėl tu keliauji?”

Man Azija yra tiesiog arčiau širdies negu kiti kraštai. Žmonės, klimatas, maistas. Jeigu sakyčiau, jog mėgstu keliauti (kas nėra tiesa) ar, kad mano tikslas yra pažinti pasaulį (iš dalies – taip), tai keliavimą šioje pasaulio pusėje kelis kartus iš eilės, neturėčiau, kuo pateisinti. Taip, Tailandas kitoks negu Mianmaras, o Malaizija nei Filipinai ar Singapūras, bet man sunku patikėti, kad iki šiol neaplankyti Laosas ar Indonezija galėtų priversti aiktelėti iš nuostabos – vartyk nevartęs, bet ilgainiui skirtumai tarp aplankytų šalių ir naujai lankomų mažėja. Šia prasme Indija ir Šri Lanka buvo mano bandymas to išvengti. Ir iš ties – lygindamas randu daugiau panašumų tarp šių dviejų šalių nei vienos iš jų ir kitų Pietryčių Azijoje. Japonija irgi yra bandymas išvengti “daugiau to paties”. Taip, Japonija lenkia į Singapūro pusę, tačiau nors ten teko būti ne kartą – summa summarum tai viso labo apie 10 dienų.

Taigi, Osaka. “AirAsia” iš Indijos per Kuala Lumpurą skraido ir į Japoniją, kas yra geras ženklas, virstantis bilietu iš Kochi į Osaką už ± $200. Keliaudamas labiau ieškau pigesnių kambarių nei komfortabilių, tad japoniško stiliaus lovą (ant grindų) randu už 1800 jenų ($18). Reali kaina atėjus tiesiai į hostelį ir dar mažesnė ($16), bet mane šiek tiek apvalgo online rezervavimo sistema. Ir tai už atskirą kambarį (be dušo/tualeto), o ne kapsulę ar “dorm” stiliaus lovą bendrame kambaryje (berašant šį įraša greta manęs garsiai kvatoja japonų pensininkų kompanija ir mano akyse, tai vienas didesnių skirtumų tarp Singapūro ir Japonijos – tu čia esi svetimas, tačiau bent jau tarpusavyje jie ne robotai). Realiai reiktų įsivaizduoti, kad už ± $20 baksų nakvynę gali rasti bet kuriame Japonijos mieste. Tad brangiausia tai vieta ar ne brangiausia turizmui/gyvenimui, nuspręskit pabandę paieškoti už kiek pigiausiai galima numigti, pavyzdžiui, Paryžiuje.

O tada dar galima pagalvoti ir apie tai, kiek teks pakloti už maistą kuriame nors Vakarų Europos didmiestyje. Apie maistą (tiesa, kaip ir apie daug ką) Japonijoje man kalbėti dar per anksti, tačiau bet kur už $5-8 gali gauti tradicinį japonišką rinkinuką su sriuba, pagrindiniu, ryžiais, daržovėmis ar keliais papildomais prieskoniais. Ir nesvarbu ar tai kiauliena, vištiena ar žuvis – į minėtą kainą gali įsipaišyti bet kas. Žinoma, šalyje turinčioje daugiausiai “Michelin” įvertintų restoranų, tokios kainos yra labiau žemutinė riba nei statistinis vidurkis, tačiau prasto maisto čia valgyti dar neteko ir aš jau imu tikėti, kad įvaldžius kalbą, tai yra žinant, kur eini ir ką gauni, Japonija maisto kokybės prasme man iškiltų virš Singapūro.

Kokybė yra kitas čia į akis krentantis dalykas. Viskas čia yra kokybė. Viskas. Kaip ir pridera pagal profesiją, skaičiau vieno Japonijoje dirbančio reklamos agentūros vadovo interviu. Vienas pirmųjų jam į akis kritusių dalykų buvo lyginamosios reklamos nebuvimas. Na, žinote, iš serijos “mūsų skalbiklis išplauna iki dešimties kartų geriau negu įprastinis rinkoje esantis skalbiklis”. Kodėl? Nes Japonijoje, jeigu kažkas yra, reiškia, tai yra gerai, kokybiškas daiktas. Jeigu būtų nekokybiškas, jo tiesiog nebūtų. Sakyti, kad tavo produktas n kartų geresnis, tai tas pats, kas sakyti, kad yra n kartų blogesnis daiktas, o japonai tuo tiesiog sunkiai patikėtų. Gali būti, kad koks japonistas, po kiekvieno taško šiame įraše, daužo mane savo galvoje, bet po kelių dienų čia, man atrodo būtent taip. Ir nereikia ilgai laukti, kad tuo įsitikintum. Sušiai. Kada paskutinį kartą “Rimi” ar “Maximoje” pirkai suši? Suprantu, kad iš tingėjimo ar iš bado, bet vis tik? Čia gi, parduotuvėje pirkti sušiai yra geresni negu geriausi sušiai, kuriuos gali gauti Lietuvoje. Čia nėra neprinokusių ar pernokusių avokadų. Kaina kainuoja, bet ir vėl… Vakarais prekybcentriai kala nuolaidas. Faktiškai nuo 19-20h valandos visiems tokiems pusfabrikačiam yra palaipsniui taikoma 20%, 30%, 40%, 50% nuolaida. Man, pagrindinį maistą valgančiam tarp 18-21 valandos, tai tiesiog lobis. Pora pavyzdžių:

 

Daug kas rekomenduoja taupyti renkantis hostelius, kurie turi virtuves. Pusryčiams visada gali pasidaryti kažką iš serijos “tostas plius riešutinis sviestas” ar kokie sausi pusryčiai su pienu. Nežinau, kaip ten dėl riešutinio sviesto, bet aš būtent tokių pusryčių kelionės metu labai pasiilgstu – kai atsikėlęs anksti ryte gali neskubėdamas pasidaryti arbatos ir beužkandžiaujant susiplanuoti ateinančią dieną. Mano mylimų jogurtų kainos čia beveik dvigubos nei Lietuvoje, bet jų bent jau yra. Šiandien pirkau bananų – šviežutėliai-skanutėliai už nepilnus $2 kilogramas (bet nėr ko slėpt – iš esmės vaisiai ir daržovės čia geros kokybės, tačiau brangūs). Gausu bandelių ir kitų bulkinių gaminių, kurie visada buvo ir vis dar lieka mano silpnybe.

Vakar užklupus lietui (kuris čia svečias dažnas), užsukau į suvenyrų parduotuvę. O, dievai… Kad ir koks antidaiktistas paskutiniu metu būčiau, čia norisi imti, imti, imti, pirkti, pirkti, pirkti. Kaip sakydavo viena mano giminaitė: “kaip iš paveiksliuko”. Ir, va, atrodo, imi į rankas kokį šūdniekį, kurio dugne lipdukas “Made in China”, bet vis tiek kvepia Japonija. Toks jausmas, kad kiekvienoje parduotuvėje vyksta pirmadieninis produkcijos grupės susirinkimas, kuriame sprendžiama, kuris iš produktų turi teisę patekti į lentyną, o kuris ne. Jeigu kitur eini į parduotuvę ir suki galvą, ką būtų galima nupirkti lauktuvių, tai čia net žmogui be fantazijos nuo sufleruojamų idėjų gali apsisukti galva. Tiesa, nors dar neteko lankytis 100 yenų ($1) parduotuvėse, tačiau įprastinėse krautuvėse už tokią kainą išeisi nebent tik su atvirlaiškiu. Na, nieko nepadarysi – kokybė turi kainą (ir, ačiū dievui, nors kažkur tai yra suprantama!)

Ir nors Japoniją, kaip ir Indiją norisi apdovanoti žodžiu “crazy”, jeigu kiekvienai apibūdinti reiktų apsiriboti vos vienu žodžiu, patekančios saulės šalis nuo manęs gautų “cute”. Nes net ir verslininkas čia su visu perdėtu savo formalumu yra savotiškai žavus, jau nekalbant apie situacijas, kai iš vieno vagono į kitą eina vienas iš mašinistų: atidaro duris, lėtai uždaro, atsisuka į keleivius, nusilenkia. Kažką murmėdamas pereina per vagoną ir veiksmas kartojasi: atsisuka į keleivius, nusilenkia, lėtai atidaro duris, išeina, uždaro, atidaro, uždaro, nusilenkia. Tas pats ir su technologijomis. Panašiu, kaip aukščiau esančioje nuotraukoje esančiu, aparatu pirkau pirmus savo pietus Japonijoje. Išsirenki, kaip kokią dainą senoviškame aparate, sumoki pinigus, gauni gražą (be išsi…nėjimo, kad gal turit smulkiau?) ir paduodi vienam iš aptarnaujančių darbuotojų. Bet čia, man atrodo, smulkmena, palyginus su kai kurias nedideliais išradimais, kurie verčia aiktelėti ar tai iš nuostabos, ar tai iš susižavėjimo. Štai, paprastas šikanas, koks stovi ir tavo, ir mano namuose. OK, šiuo kart, nenorėdamas komplikuoti istorijos, praleidžiu dalį, kuri yra ties dangčiu, tai yra multifunkcinis pultelis (dangčio šildymas, etc., etc., etc., – pirmą kartą tikrai sunku susigaudyti), tačiau ant viršaus yra kai kas vertingesnio. Veikimo principas paprastas – nuleidus vandenį, bakelis prisipildo ne tiesiogiai, bet per kranelį jo viršuje. Man visad atrodė, kad tai vienas didžiausių šiuolaikinio pasaulio paradoksų, kai viename planetos kampelyje žmonės sukaria dešimtis kilometrų, kad pasisemtų geriamo vandens, kai kiti tokiu nuleidžia šūdą. Šis mažas japonų išradimas leidžia nuleisti vandeniu, kuris jau buvo panaudotas. Ir laiku, ir vietoje.

Kas dar, kas dar… O štai transportas čia brangus. Prieš porą dienų važiavau į Etnografijos muziejų. Na, nėra ko slėpti – tai vienas geriausių mano matytų muziejų, kuris vertas kokių penkių, o ne niekingų dviejų valandų, kurias, aš pavėlavęs, galėjau jam skirti. Tai štai… Priklausomai nuo to, kur gyveni, kelionei iki jo, reikalingas bent vienas persėdimas. Bala nematė pirmo kelionės etapo, kai apie $2 sumoki už 7 stoteles, tačiau vėliau persėdi į kitą traukinį (čia atskiros metro linijos priklauso skirtingoms privačioms kompanijoms, tad rinkodara individuali) ir dar $2 sumoki už dvi stoteles, kurias, jeigu tik ten būtų galimybė (takai), suvaikščiotum per 10 minučių. Taip pirmyn-atgal iki vieno objekto ir, žiū, beveik $10 ir neliko.

Prieš metus-dvejus sakiau sau, kad būtų smagu užsukti į Japoniją savaitei-dešimčiai dienų-dviem savaitėm. Dabar gi, įkalbėtas sutiktų keliautojų, bandau mėnesį – nuo gegužės 11 iki birželio 11. Net pačiam įdomu, kiek tai kainuos. Jeigu kam bus įdomu – galėsiu pasidalinti skaičiais.