Indija

Šiandien bevaikštant po Jodhpuro fortą, prisikabino toks, kokių 7 metų mažius. Sėsk, sako. Net ne sako, o rodo, nes angliškai nelabai ką be “what’s your name?” moka. Bet, kad nori, jog jį nufotografuočiau, tai tas daugiau nei akivaizdu. Nufotografuoju, jis pasidžiaugia, o tada kiek netikėtai, kaip Indijai – ima iš manęs fotiką ir rodo, kad dabar jis mane nufotografuos. Tai ir vieną fotografavo ir su dūdoriumi greta, bet beveik visos nuotraukos, kaip viena – su nuskelta galva, nes, na, niekaip jam nepavykdavo aparato nutaikyti aukščiau. Dabar, kai žiūriu, matau, kad skirtumas tarp nuotraukų tik vienas – kai kur šypsausi iš juoko, bet vėliau pasipylė nuotraukos pro sukastus dantis – atrodė, kad beveik ±$1000 kainuojantis fotoaparatas tuoj iškris jam iš rankų. Ši nuotrauka dar iš optimistinių laikų. Greta – jis.

Šypsosi mano tarpdančiai. Ne dėl fluoro, bet dėl ten įstrigusių mango atplaišėlių. Baltašikniai Indijoje šiuo metu gali nusipirkti kilogramą mangų už kokius 4 litus, bananų už litąpem, vynuogių – du litus. Vietiniai, matyt, moka gerokai mažiau, bet aš renkuosi ilgiau valgyti nei derėtis. Bet tai buvo prieš tai, t.y., kai aš buvau turguje, nes po to, aš nuėjau į žymiausią Jodhpur’o omletų kepyklėlę ir pamačiau šitai… More

Apgaulingai keista vieta, tas Pushkar. Kaip ir visa Indija, beje. Jau jeigu esi Radžastane ir turi laiko, tai net nereikia galvoti, ką aplankyti – daugelis miestų gražiai išsidėstę vienoje juostoje, tik skirtingais atstumais. Pushkar, kaip tik vienas jų. Ant popieriaus ši vieta įžymi tuo, jog čia yra viena iš kelių pasaulyje esančių Bramha šventyklų. Iš kalbų gi, tiesiog jaukus ir gražus miestas. Suprantama, jaukus Indijos kontekste, nes tiek šiukšlės, tiek karvių mėšlas, tiek šlapimo kvapas neapleidžia ir čia. More

Net šiek tiek gaila, kad Hampi aplankiau pirmomis svečiavimosi Indijoje savaitėmis, kai dar nebuvau pavargęs nuo viso šito chaoso. Beveik visi, kas atvažiuoja į Hampi – užtrunka. Kas dieną ilgiau, kas savaitę, kas specialiai grįžta. Kaip pasakytų britai: “yeah, it’s that good”. Ir tai, jog čia visiškas turistynas (man vieta yra turistinė, kai turistų kiekis vizualiai nenusileidžia arba nedaug nusileidžia vietiniams veidams), nė kiek netrukdo, o kai kam gal net ir yra viena priežasčių užtrukti. Hampi dreduotų, tatuiruotų, užnešiotais drabužiais ir apsinešusių – daugiau nei reikia. Kalba tas, kuris apsistojo hostelyje, kuriame grojo arba Bob Marley arba kažkas iš tos serijos. Net meniu čia kiek kitokie – daugiau vakarietiškų/itališkų/kiniškų patiekalų nei indiškų. More

Prie auksinės Amritsaro šventyklos po vidurdienio girdi tik vieną: Bodah, Bodah, Wagah Bodah. Suprask, vairuotojai šaudo keleivius kelionei iki Indijos/Pakistano sienos (border) pamatyti tai, ką galima būtų pavadinti vienu ilgiausiai rodomų spektaklių – sienos tarp šių dviejų šalių uždarymo ceremoniją. Kažkur teko skaityti, kad šį šou kasdien galima stebėti jau nuo 1959 metų, tačiau užtikrinu – net ir šiandien jis atrodo aktualus bei sprogstančiai galingas. Žinia, santykiai tarp Indijos ir Pakistano nėra rožėmis kloti ir ši demonstratyvi uždarymo ceremonija yra tarytum surežisuota šio santykio išraiška.

Man sekasi, nes užsieniečiai čia turi atskirus kelius iki sienos ir atskiras vietas jau prie pačios sienos. Antraip, baisu ir pagalvoti, kiek galėtum užtrukti, jeigu reiktų praeiti visą kelią kartu su nelabai mandagumo paisančiais indusais. O jų čia daug. Pirmas jausmas, lyg likus valandai iki varžybų tarp “Lietuvos ryto” ir “Žalgirio”, eitum į Siemens areną. Nors greičiau į Kauno sporto halę palaikyti “Žalgirį” kovoje prieš Maskvos CSKA. Čia ir pardavėjai pardavinėjantys suvenyrus, ir vietiniai meistrai ant žando išpaišantys Indijos vėliavą. More

Mano Indija vis dar dinamiška, nuolat kintanti: interneto ryšys vis prastėja (Rajastane, į kurį įžengsiu vėliausiai, žinau, oficialiai yra tik 2G, bet ir 2G, 2G nelygu), o šūdkambarių kainos vis didėja. Visa kita irgi indiškai.

Prieš porą dienų, dar būdamas New Delhi, apturėjau dilemą, kur važiuoti: Shimla ar Amritsar? Tai pačiai dienai turėjau užsibook’inęs 2 traukinio bilietus Shimla kryptimi (New Delhi->Kalka->Shimla) ir vieną tiesioginį į Amritsar. Jeigu kyla klausimas, kam vienai dienai bilietai “na vsie chetyrie storani”, tai atsakymas – kad išvažiuočiau nors viena. Po 48 valandas trukusio fiasko Jalgoan miestelyje, nutariau neberizikuoti ir vis dar “waitlist” sąraše esantį bilietą Kalka-Shimla, apdraudžiau kitu į Amritsar. Neturiu Indijoje mirtinai būtinų pamatyti objektų, tad nors norėjau pavažiuoti abiem maršrutais, nutariau, kad jeigu Shimla nuplauks, tai nuplauks. Nenuplaukė – dieną prieš, kokią aštuntą vakare, gavau patvirtinimą, kad mano kišenėje pilnavertis bilietas “Kalka-Shimla” (šiek tiek atitrūkdamas bilietų pirkimo kryptimi, paminėsiu, kad kai pirkau bilietą likus šešioms dienoms iki išvykimo, laukiančiųjų sąraše buvau nr.37; turint omeny, kad visas traukinys, tai šeši trisdešimtviečiai vagoniukai, akivaizdu, kad net ir startuojant iš tokių beviltiškų pozicijų, galima padaryti reikšmingą progresą). Erzino tai, kad psichologiškai jau buvau nusiteikęs važiuoti popietiniu traukiniu link Amritsar, o ne šeštos ryto Shimla kryptimi. Ai, bet, pagalvojau, kad Shimla bilietas sunkiau iškovotas, tai reikia judėti ten. Beje, pinigų dėl tokių dvigubų bilietybių daug neprarandi – juos galima gražinti net traukiniui jau išvykus. Kažkiek nuskaičiuoja, bet nereikšmingai. Ir jau geriau tegu nuskaičiuoja, negu aš nors vieną dieną ilgiau smirdėsiu ten, kur to daryti nenoriu. More

Šiaip jau aprašinėti keliones užknisa. Tai beveik tas pats, kas sėdint darbe, darbo metu, feisbuke rašyti, ką dirbi ir kaip. Ir vis tik rašai. Iš dalies tai terapinė priemonė, iš dalies proga lavinti rašymo įgūdžius, iš dalies tiesiog duoklė prisimenantiems ir galvojantiems apie tave Lietuvoje. Per virtualius tekstus žmogaus nepačiupinėsi, bet kartais tai geriau negu nieko. Tiesa, dar yra tie, kurie tave atranda netyčia, bet čia jau malonus rašymo šalutinis poveikis ir prieš imdamas į rankas pieštuką, apie tai negalvoju. Bet yra vienas dalykas apie kurį, ypač Indijoje, pagalvojau ne kartą. Tie, kas čia nebuvo, tikriausiai nelabai įsivaizduoja, kas tai yra. Taip, gražu ten, nuostabu ten ir šiek tiek užkniso ten. Bet tai pavieniai, rinktiniai, o dažnai tiesiog atsitiktiniai įspūdžiai, kurie negali perduoti Indijos kasdienybės. Tai, eilinį kartą strigęs lėto arba neegzistuojančio interneto pasaulyje, daugiau žodžiais nei vaizdais be atrankos transliuoju, ką matau. Taigi, pirmadienis, balandžio 7 diena: More