Man šią vietą ilgam primins pirma reakcija įžengus į uolose išskaptuotas šventyklas: Kodėl jos ne UNESCO sąraše? Vietinė valdžia, apjungdama su kitais gretimais objektais, bando prastumti Badami šventyklas į sąrašą, kuris automatiškai didina turistų srautus, tačiau kol kas nesėkmingai. Neabejotinai tam yra priežasčių, bet ar todėl, kad nieko Badami nesitikėjau ar todėl, kad buvo iš ties gražu, įspūdis išliko. Ir kur kas didesnis, beje, nei apsilankius už 20 kilometrų nuo miestelio esančiose UNESCO palaimintose Pattadakal šventyklose.
Miestelis, sakykim taip, yra vienadienis. Pažiūrėti yra ką, bet viską galima sutalpinti į vieną dieną. Tai ir vietinės, man didžiausią įspūdį palikusios šventyklos, ir fortas, ir Pattadakal bei Aihole šventyklos. Bet keliaujant ne keturių savaičių greičiais, suskaldyti kelionę nuo Hampi iki Mumbajaus (aš dar stabtelėjau ir Bijapur) – verta. Matosi, kad turistai čia neužsibūna. Kaip ir daug kur Indijoje, čia viena iš tų vietų, kur auksas šūde blizga. Miestelis dulkinas (ne todėl, kad jame visi dūlkinas), provincialus, neįdomus, bet… Hostelyje tau sako kainas dėl kurių būtų gėda derėtis, o turgelyje krauna vynuoges už tik vietiniams prieinamas kainas. Kas irgi savotiškai žavu.
Šventyklos išsidėsčiusios oloje aplink ežerą. Aplinkui siaučia įžūlios raudonšiknės beždžionės, sugebančios atsidurti netgi ten, kur atrodo net medžio šakų nebeliko. Man gi išlipus iš autobuso taip norėjosi sukirsti turimas vynuoges, kad teko nusispjauti į galimą Vishnos bei Krishnos nemalonę ir ryti pasislėpus šventyklose. Vienas vietinis užmatęs mano bėdą, taip ir pasakė: valgyk, aš tave pasaugosiu. Vėliau, jau grįždamas, vienos porelės buvau paprašytas juos nufotografuoti. Tai, kol aš taikiausi, o jie man šypsojosi, viena tokia maža p..da, kad griebs jų gan nemaža fotokrepšį ir į kojas. Anas vytis, ta – šnypšti. Atėmė, bet pakeliavus po Indija supratau, kad beždžionės, tai ne maži vaikai, bet besmegeniai suaugusieji.
Saulei leidžiantis raudonos/oranžinės olos nusidažo taip, kad nuotraukose reikia ne pridėti, bet atimti spalvų, tačiau šios dienos istorija eina į pabaigą ir aš jau turiu atsisveikinti. Ech, jokių šansų iki išvykstant iš Indijos aprašyti visas aplankyta vietas, bet gi ir nereikia – nors už lango vis siaučia rinkimai, nepanašu, kad per artimiausius kelerius metus Indija labai pasikeis.
Kelios foto:
Kiek daugiau foto – ČIA.