Jeigu norit pamatyti, kaip atrodo pragaras dar prieš mirtį, susiplanuokit kitiems metams kelionę į Indiją balandžio pabaigai-gegužei, bet kur, išskyrus šalies šiaurę. Šetono pagalbininkai, tiesa, čia prieinami bet kuriuo sezonu, tačiau malkas į ugnį, panašu, kad chebrytė pradėjo aktyviau mėtyti tik dabar. Atrodo tik sėdėk namie ir lauk skrydžio, bet čia, nors suskambės šabloniškai, panašu, kad nebus jokio skrydžio prieš tai neperėjus pragaro kelių. Tiesa, striginėjant tame kelyje, vis atsiranda laiko prisėsti prie nuotraukų. Vakar taip net porą albumų pavyko sukrauti. Ir įdomiausia, kad intensija buvo vieną jų sutvarkyti atmestinai, nes, tipo, vis tiek nieko gero, bet, kai pradėti žiūrėti, tai ir gero ir net labai.
Iki Pattadakal nuo Badami atsitrenkiau jau kepinant saulei ir, panašu, kad kol pasiekiau pagrindinę iš šventyklų, entuziazmas buvo ištirpęs iki tiek, kad vėliau atrasti dalykai taip greitai nereanimavo.
Ir nežinau, kaip keliauja kiti, tačiau aš labai retai samdausi gidą. Bet tai, o ką gali be jo suprasti, kaip įvertinti tas tris plytas, kurios, pasirodo, buvo naujos imperijos pamatas, kurias laiko Krišnos plaukas? Samdytis gidą vienam, visų pirma, yra per didelė prabanga – labai norint, galima nemažai pasiskaityti internete (tiksliau, labai labai norint). Visų antra, net ne sezono metu prie pagrindinių objektų galima apsimesti šlangą ir prisijungti prie kitų turistinių grupių. Ir, svarbiausia arba trečia – mano patirtis sako, kad istorijų klausytis būna įdomu tik 50% atveju. Ta imperija, ana imperija, trisdešimt kanalų, šimtas tūkstančių tonų arklių – tokia informacija pro vieną ausį įeina, pro kita išeina, nebent esi koks menotyrininkas. O štai legendos ir padavimai visada maloniai klausosi – visada užsibūnu ten, kur fone pasakojama kažkas panašaus.
Jeigu įdomu, kaip nuobodžiai kartais gali skambėti gidavimas, tai čia pakopijuosu išrašą iš wikipedia – nedažnai, bet būna, jog būna būtent taip “įdomu”:
“Pattadakal, place for Chalukyas Coronation, the capital of the Chalukya dynasty of Karnataka in Southern India, who built the temples between the 7th and 9th centuries.[1] There are ten temples including a Jain sanctuary surrounded by numerous small shrines and plinths in fusion of various Indian architectural styles (Rekha, Nagara, Prasada and Dravida Vimana). Four temples were built in Chalukya Dravidian style, four in Nagara style of Northern India and the Papanatha temple in mixed style. Nine Shiva temples and one Jaina basadi, situated along the northern course of the River, which is considered as very auspicious according to Holy Scriptures.
Pattadakal is a great centre of Chalukya art and architectural, noted for its temples and inscriptions. According to inscriptions, the place was known by the names Kisuvolal (Red Town – mostly mountains near pattadakal gave this name), Raktapura, Pattada Kisuvolal. The literary work Hammira Kavya of 1540. quotes the place as Pattashilapura and Hammirapura. It has been mentioned in the 11th and 12th century inscriptions, as well as in the literary work Singirajapurana of 1500 and Hammira Kavya as the place where the Chalukya kings were crowned.”
Bet, kad ir kiek beironizuočiau, kai prieini prie poros pagrindinių šventyklų, visas skepticizmas dingsta. Badami gal ir daro didesnį (nes netikėtai) įspūdį iš pradžių, bet kai žiūri į abi gretimais esančias vietoves iš perspektyvos, akivaizdu, kodėl viena jų jau yra pripažinta pasaulinio paveldo objektu, o kita – ne. ČIA, kiek daugiau foto iš objekto.