Indija

Prisijuokiau… Iš Kęsto su kuriuo keliavom po Šri Lanką. Aš jo pietus nuolat vadindavau kalinio pietumis, nes realiai tai būdavo labai “prieskos” vietinių patiekalų formos – aštriai valgyti jis negali, tad šefpovarai tiesiog išimdavo tai, kas ir sudaro Šrilankietiškos virtuvės esmę. Bet dabar, kol mano organizmas dar negrįžta prie indiško maisto, dažnai nevengiu ir fastfood’o (KFC, Pizza Hut, etc.), kas Lietuvoje man net neegzistuoja, ir labiau europietiškos virtuvės, kas čia dažniausiai reiškia itališką (pasta, pica). Bet indusai Italijoje, panašu, kad retai stažuojasi. Jeigu jau pica, tai ant viršaus prikraus tiek, kad rankoje gabaliuko neišlaikysi – kris pro šonus ir užsilenks dar nepakelta. Arba, pavyzdžiui, vakar, užsisakiau pastą su špinatais. Naiviai ir tikėjausi pastos su špinatais, bet gavau pastą skęstančią špinatų tyrės jūroje. Na, dar ant viršaus taip negrabiai sūrio privaryta, jeigu nuo špinatų vaizdo nepersisotinai. Vienžo, nesubtiliai ir jokiu būdu ne itališkai. Kai net Tripadvisor’iuje pagarsėjęs malonusis savininkas pasiteiravo ‘good or bad?’, turėjau pasakyti tiesą. Ta nuolatinė šypsena veide kiek išsiraizgė į šikną, bet nieko – praeis. Kadangi buvo jau vėlus vakaras, paėmiau tiesiog keletą toast’ų su sviestu ir lassi – tai, ko sugadinti neįmanoma. Nepraėjo nė 20 minučių ir vienintelis restorano lankytojas buvo aptarnautas. More

Nors į Mumbajų atvažiavau naktiniu autobusu (tai nebuvo pirmas naktinis autobusas, bet po šio jau labai tvirtai apsisprendžiau, kad jeigu tik bus galimybė, daugiau niekada, niekada, niekada Indijoje nekeliausiu naktiniu autobusu), vis tiek pakeliui paryčiais pirmiausia nušliaužiau iki Chhatrapati Shivaji Terminus – pagrindinės Mumbajaus geležinkelio stoties. Aišku, Indija nebūtų Indija ir jie čia dar turi Mumbai Central, kad sumaišytų kortas, kai jau reikės pirkti bilietus ar šiaušti iš čia tolyn… Kaip ten bebūtų, einu link stoties, nes dar tik šešios ryto, o checkin’as mano pasirinktame hostelyje tik nuo devintos. Tiek primokėjęs už kultūrinius objektus per pastarąsias dvi kelionės savaites, džiaugiuosi, kad štai pagaliau vieną iš UNESCO paveldo objektų pamatysiu nemokamai – neapmokestinsi gi įėjimo į tokią vietą. More

Pamenu, kai pirmą kartą važiavau į Tailandą, buvau gyvas mintimi, jog maistas ten labai labai skanus ir nebrangus – gali pavalgyti už vieną dolerį. Na, ne pats susigalvojau, kai kas pripasakojo. Tai pirmom dienom, pamenu, aš buvau lengvoj panikoj, nes visas kūnas protestavo prieš bet kokį brangesnį maistą. Visas, išskyrus skrandį, žinoma. Iki šiol pamenu, kaip chinatown’e aliejaus persigėrusius omletus su jūros gėrybėm arba žuvimi, nes maža lėkštutė jų tiek ir kainavo – arti dolerio, gal net pigiau. Bet tie aliejuje skrudinami dalykai niekada nepatiko – kol ragauji lyg ir nieko, bet ilgainiui mėgautis jais sutrukdo būtent riebumas.

Ir vis tik. Maisto už dolerį Tailande nebėra. Du doleriai – ok. Už tiek galima įvaldyti lėkštė keptų, labai puikių plačiajuosčių lakštinių su tofu. Arba Pad Thai. O, dievai, pažadintų, kas Indijoje vidurnaktį ir pasakytų, kad už dešimties kilometrų kažkas dabar gamina Pad Thai, tai pasijungęs GPS išeičiau ieškoti, kad ir užmerktomis akimis.

Bet štai Indijoje dolerio fanų laukia geros naujienos. Taip, įvaldyti kokį Palak Paneer su vienu ar dviem Naan be poros dolerių greičiausiai vis tik nepavyks, bet koks paprastesnis patiekalas su roti – visiškai įmanomas.

Pavyzdžiui, šiandien beieškodamas, kur pavalgyti turistų nemačiusiame Jalgaon miestelyje, atradau, kad užeiga KRUSHNA BHARIT yra skambiai pagarsėjusi Bharit – patiekalu iš vietinio baklažano. Smagu, kad “Google Maps” vietą identifikavo teisingai, nes realiai joje angliškai nėra nė žodžio. Viduje, žmonių lūpose – taip pat. Bet prie durų su “Hi” pasitiko vietinis, kažko laukiantis bachūriukas. Pašnekėjom, išsiaiškinom, jis užėjo kartu į vidų ir viską už mane užsakė.

Serviravimas Indijoje retai yra prioritetas, bet buvo skanu. Realiai Bharit yra tiesiog vietinis baklažanų troškinys. Kas įdomu ir ką tikrai reiks išmėginti grįžus į Lietuvą, tai, jog iš pradžių baklažanas yra pakepinamas ant grilio, žarijų, jog prisikvėpuotų dūmo (beje, nemanau, kad mano versija buvo ruošta tokiu būdu, kas tik prideda motyvacijos grįžus pasidaryti dar geresnę versiją) ir tik tada jungiasi su kitais elementais, kurių pagrindiniai, atrodo, yra žalieji pipirai, svogūnai, afygienai (per) daug česnako ir kalendros lapeliai. Prie šios košės serviruojami ryžiai arba kuri nors iš indiškų duonelių. Greta dar patiekia šviežių svogūnų ir daugybę mažyčių citrinos gabaliukų. Nekepintų svogūnų aš vengiu, bet štai citrinos “made the difference” – kažkaip nužudydavo jos ne tik česnakus, bet, kas svarbiausia, ir patiekalo riebumą. Mačiau nuotraukų, kad kitos bharit versijos patiekiamos su agurkų gabaliukais greta, kas irgi skamba gaivinančiai.

Tai štai, kartu su keturiais roti (vienas iš jų buvo pilno grūdo, bet man pasirodė “per sunkus”) šis patiekalas kainavo 45 rupijas arba… $0.75. Neslėpsiu, jog likusią sumą pakeliui namo išleidau mažai stiklinei šviežio lassi. Nu tai, galima sakyti gavosi doleris, jeigu kartu su gėrimu.

p.s. Man vis begiriant Vilniuje įsikūrusį restoraną Sue’s Indian Raja (nekalbu apie tuos, kas indiško maisto išvis nevirškina), kartais nugirsdavau, kad, nu, čia dar ne tikra Indija, kad ten kažkas ne iki galo, ne taip gerai, o kažkur kitur yra geriau ir panašiai. Tai dar ne kelionės pabaiga, bet po trijų savaičių Indijoje, raportuoju – Sue’s Indian Raja yra puikiai, galite valgyti ir toliau.

Kaip veikia monstriška Indijos (o ir kitų šalių) traukinių sistema, galite paskaityti http://www.seat61.com/India.htm, nes čia bus tik asmeninės nuotrupos. Kol kas vos po kelių pasivažinėjimų, bet, tikiuosi, jog nuo šiol jų bus daugiau. Matote, po pasivažinėjimo traukiniais Šri Lankoje, tarp arbatos plantacijų, kas man buvo vienas iš tos šalies highlight’ų, iš Indijos tikėjausi ne ką mažiau, nes to tikėtis leidžia ir kelionių gidai, vadinantys tai esminiu kelionių po Indiją potyrių. Kiti dar pridės, jog keliauti traukiniais Indijoje yra ne tik patogu, bet ir pigu, tačiau visi šie punktai turi keletą atsakomųjų “,bet…”. More

Šiandien nespėjau… Nespėjau pasakyti “ne”, kai man ant arbūzo šliūkštelėjo druskos (ir kažkokių kitų prieskonių). Nedaug, nes spėjau sureaguoti, bet nepakankamai greitai, kad neišbandyčiau, kas yra arbūzas “indian style”.

Čia tokia, tad, tradicija rytuose – išpindėti bent tose srityse, kuriose galima išpindėti. Ir vaisiai, kaip tik yra viena iš jų. Vienur mangus chilli barsto, kitur, štai – arbūzus. Gal ir pripratimo reikalas, bet aš lieku prie europietiško varianto – bijau, kad nuo pilnos porcijos (pilna lėkštutė arbūzo gabaliukų – 10 rupijų), galėtų net ir supykinti. Bet turiu ir pasiteisinimą – vietiniai kartais irgi valgo be prieskonių.

Tęsdamas didelio populiarumo sulaukusią temą “30 litrų trims mėnesiams”, pristatau “20 litrų šešiems mėnesiams” (manau, kad jeigu kada kraustysiuos iš Lietuvos, tai, sekant progresą, važiuosiu su “Rimi” mažuoju maišeliu).

Juokingokoji dalis, žinoma, yra anoje temoje randamas sakinys “Dar prieš išvažiuodamas juokavau (o kai ką ir gąsdinau), kad jeigu laiku neateis Columbia Weber River 30 (nes keliavo iš Japonijos), važiuosiu su savo 20L kuprine…”, nes būtent su šia kuprine šį kartą ir išvažiavau.

Neslėpsiu, motyvacija buvo paprasta – ana kuprinė atrodė gražiai tik pilna. O pilna ji būdavo nuo oro uosto arba geležinkelio/autobusų stoties, iki hostelio. Vėliau visur tekdavo trankytis su tokia, tipo nepripūsta pripučiama lėle. Pirkti naują atrodė pižonizmas, tad kreipiausi į savo ištikimą draugę (o, dievai, aš jau net nepamenu, kiek jai metų!) su kuria nesiskiriu 360 dienų per metus. Sakau, jeigu į tave sukišiu viską, ką norėčiau sukišti ir dar tilps o,5l buteliukas vandens (be vandens ten gi nė žingsnio žengt nesinori), važiuojam kartu. Tilpo. Dar tilpo pakelis sausainių ir maišelis su riešutais bei džiovintais abrikosais. Va čia aš sakau yra charakteris! Net ir pačiam kiek netikėtas buvo galutinis vaizdelis, nes iki daiktų atsirinkimo bei pabandymo sukrauti juos į vieną vietą, neprisiruošiau iki paskutinio vidurnakčio. More

Jeigu teks apsukti Indiją, bus proga išsiaiškinti ar be reikalo praleidau Puducherry, bet tuo metu atrodė, kad iš Mahabalipuram, geriausia yra traukti į Madurai. Ir šiaip, mano pasirinkimai, kur judėti, varijuoja tarp spontaniškų ir racionalių. Dar prieš išvykdamas į Indiją prašiau, kad kas pasidalintų patarimais, kur važiuoti ir ką pamatyti (idėjų žemėlapis yra čia), bet realiai, net jeigu aklai sekti žemėlapiu, taip nesigauna. Nes, na, kartais kažkur užsuki vien dėl to, kad trankytis kažkur po dvyliką valandų traukiniu/autobusu nesinori. Apie naktinius autobusus aš išvis daugiau nenoriu galvoti ir naiviai tikiuosi, kad niekada jau jais čia pasinaudoti neteks.

Kadangi iš Mahabalipuram į Madurai tiesioginio autobuso nėra, per agentą nusiperkam bilietą Puducherry-Madurai, o iki ten, žinom, pasigausim bet kurį autobusą važiuojantį rytine pakrante. Agentai čia, žinoma, paslaugūs, bet už mokestį. Geriausia yra kuo greičiau susitvarkyti su visais makemytrip bei cleartrip appsais telefone ir juos praleisti, bet tuo metu mano telefonas dar buvo be internetinio ryšio, tad teko tenkintis vietiniu paslaugumu. Perkant bilietus jie užrašo ir tavo telefono numerį, kad jeigu ką, prieš išvykdami tau paskambintų. Tris kartus ir tada jau atia. Duodu savo numerį ir juokauju, kad tikiuosi neprireiks, bet… Gal ir nebūtų prireikę, bet su manimi keliaujantis amerikietis, bevalgant paskutinę vakarienę mieste, nutarė, kad jam dar reikia nubėgti iki paplūdymio pasemti saujelę smėlio savo dėdei (sakė rinks kiekvienoje vietoje, kur apsistos). O dievai ir demonai… Paskui dar prisidėjo ir tai, kad nors autobusą iki Puducherry gali pasigauti kas penkias minutes, jų greičiai gali smarkiai skirtis. Agentas sakė, kad kelyje būsim pusantros valandos – dvi, bet realybėje tai virto dviem valandom dvidešimt minučių. Jau buvau pradėjęs apverkinėti bilietus, bereikalingai sugaištą naktį ir pan., bet sulaukę skambučio sutarėm, kad mūsų palauks ir, nors ir perkreiptais veidais, jie sulaukė. More