“Varanasi is older than history, older than tradition, older even than legend,
and looks twice as old as all of them put together”
– Mark Twain
“Prasižioji kalbėti ir jau meluoji”, – mokė Zen meistras. Nepasimokiau. Todėl ir sakau, kad Varanasi man ir yra Indija. Taj Mahal yra vau, bet Indijoje yra ir kitų vau. Net vau vau. Auksinė šventykla Amritsare yra sunkiai nusakoma žodžiais, bet lygiai taip, pakylėtas dvasia, aš jaučiausi ir Myanmaro Shwedagon šventykloje. Ir tai, kad panašūs jausmai užplūsta keliose vietose, niekaip nereiškia, kad jos staiga nebėra aukso vertos – šie skirtingoms religijoms priklausantys objektai ir juos supanti aura paliks mano atmintį nebent tik kartu su manimi. Tačiau kito Varanasi Indijoje nėra. Nieko panašaus neteko patirti ir kitose Azijos šalyse, bet tikiu, kad gali būti – Azija tik dalis šio pasaulio. Tai lyg tyras Indijos ekstraktas – be jokių UNESCO papildų, tačiau su nenusakomu kiekiu tradicijos, religijos ir karvės šūdo.
Varanasi buvau trumpai. Per trumpai. Ir tuo pačiu neįsivaizduoju, kiek būtų gana, nes man pritrūko tiesiog buvimo. Pasivaikščiojimai siauromis senamiesčio, turgaus gatvelėmis – tai buvo užgriebta tiek, kiek šakute gali užgriebti vandenyno. Muziejai.. Jie ten yra? Net neturėjau laiko pasidomėti. Nes gyvenimas čia vyksta prie Gango upės. Nuo pradžios iki galo. Nemačiau gimdymo, bet tikiu, kad būna, nes čia yra visko.
Poroje ghat’ų laidojami žmonės. Indiškai, žinoma – kremuojami. Kūnai vienas po kito keliami ant rastų, padegami ir… kitas. Kitus nuleidžia į vandenį. Kartais tie, sako, iškyla į paviršių. Bet net jeigu neiškyla, jie ten yra. Tik tai netrukdo vietiniams ir maldininkams iš visos Indijos ar net pasaulio, čia merkti galvą, rankas, kojas ir net dantų šepetuką.
Iš deginimo ghat’ų nuotrauką turiu tik vieną, nes… Fotografuoti ten draudžiama. Ir pats suprantu – pagarba, visa kita. Bet jie patys, tai fotografuoja. Net nežinau kodėl. Turiu omeny, kad fotografuoja tie, kurie degina. Gal tais atvejais, kai nėra artimųjų? Gal kaip tik jiems turi atsiųsti įrodymą, kad sudegino? Šito nepaklausiau, bet, kad ir kiek ceremonijų bežiūrėjau, taip niekada ir nesugebėjau identifikuoti artimųjų. Beje, buvo vienas toks juokingas atvejis, kai pirmą vakarą išėjęs pasivaikščioti paupiu, po kiek per ilgai užtrukusios diskusijos su vienu vietiniu, buvau jo pasiųstas iki kito ghat’o – sako, varyk jau, greit prasidės ceremonija. Aš, kaip nelabai pasiruošęs šiam miestui, čia laukiau tik vienos ceremonijos – kūnų deginimo. Pradžia atrodė įspūdingai – žiūrovai sėdosi ant laiptų, artimieji – greta kol kas medinių, žiedlapiais papuoštų platformų. Aplinkui šviesos, laužai, prie kiekvienos iš kelių platformų pradeda sukiotis kunigas (ne juoda mantija, žinoma). Ir tik tada jau kiek per daug keistai atrodo fone leidžiama muzika, kuria vienas priekyje lakstantis pajacas bando užvedinėti publiką. Suprantu, kad tradicijos čia kitos ir, galbūt, mirusįjį reikia išlydėti su daina, bet šito jau per daug! Ačiū dievui, tai buvo pramoginė, pramoginio ghat’o vakaro dalis, kuris man ypatingo įspūdžio nepaliko – gal ir todėl, kad didžiąją laiko dalį laukiau sielų palydovų, o ne ugnies šou.
Kiek čia, klausiu, taip per dieną sudeginat? 100-150,- sako. Ir tai tik pagrindinėje vietoje, bet gi už kilometro yra mažesnis filialiukas. ‘skant, mažiau sėkmingi čia prausiasi ir valosi dantis, bet aukščiausia pavara yra mirti Varanasi. Mačiau vieną tokį akyse dvesiantį šunėką (bendrai Indijoje ir daugiau), gal net ir daugiau. Nes jų čia tiesiog per daug. Vaizdas ne iš maloniųjų, bet Indijoje viską reikia priimti kitaip, kitokiame kontekste, nes europietiškos žaidimo taisykles čia tiesiog negalioja. Gali vemti, gali rėkti, gali sėsti į artimiausią lėktuvą ir išvykti, o jie čia kaip sau gyveno tokiu ritmu, taip dar ilgai ir laimingai gyvens.
Daugiau (iš nepakankamai) Varanasi – ČIA.