Yra žmonių, kurie žino, kur nori būti (keliauti) ir yra tokių, kurie žino, kur būti nenori. Priklausomai nuo nuotaikos ir metų laiko, aš priklausau tai vieniems, tai kitiems. Svarsčiau Šri Lanką ir ankstesnės kelionės metu, bet vis pritrūkdavau motyvacijos. Šį kartą, sužinojęs, kad per Šri Lanką į Lietuvą, po 5 metų viešnagės, grįžinės Taivano gyvenimo būdo tinklaraščio http://laaabas.wordpress.com autorius ir mano bičiulis Kęstas, nesunkiai apsisprendžiau. “Air Asia” vykdė akciją, tad skrydis iš Kuala Lumpuro į Kolombo atsiėjo $62, kas yra pigiau nei pigiausias būdas iš Šri Lankos pasiekti kaimyninę Indiją.
Mano kelionė po šią šalį, galima sakyti, tik prasideda, nes turėdamas Šri Lankai tris savaites prieš bičiulio vieną, leidau pirmą trečdalį kelionės suplanuoti jam. Šiandien po šrilankietiškų maisto ruošimo kursų, nori-nenori, teks sėsti prie kelionių gidų, nes iki šiol apie tai, ką veikti ir ką pažiūrėti čia, skaičiau tik viena akimi ir klausiau tik viena ausimi.
Konkrečių vietų aprašymai ir įspūdžiai iš jų, tikiuosi, jau netrukus, bet vis tik, koks pirmas įspūdis? Žmonės. Besišypsantys žmonės. Daug besišypsančių žmonių. Kuala Lumpūre man buvo tik persėdimas, bet iki tol (dar) keletą dienų praleidau man patinkančiame, bet kiek robotiškame ir abejingame Singapūre. Po jo, ne tik ekonominio išsivystymo, bet ir žmonių prasme, čia patenki į kitą pasaulį. Jie gyvi, bendraujantys, daugeliu atveju – paslaugūs ir geranoriški. Nėra taip, kad visi eina gatve ir šypsosi, bet net sūrūgelis santechnikas, kuriam šiandien dešimt kartų teko praustis kanalizacijos šuliniuose, atsakydamas nusišypsos tau, jeigu tu šypsosies jam. Apie eilinius piliečius net ir neverta kalbėti – jeigu tik miestelis, kiek mažesnis, tai šypsosi ir sveikinasi kiekvienas, jeigu didesnis – daug šansų, kad žiūrėdamas į žmogų būsi pasveikintas bent šypsena. Rašau visa tai būdamas mažame Ella miestelyje, tai čia net užsieniečiai vieni su kitais sveikinasi – matyt, kad užkrečiama.
Apie šalies sostinę Kolombo nelabai turiu, ką papasakoti, nes nei jaučiuosi ten buvęs, nei manau, kad apie šį miestą galima papasakoti kažką daugiau nei apie žmones, gatves, automobilius. Net pavarčius pagrindinius kelionių gidus, matosi, jog maksimali užsibuvimo Kolombo trukmė – 2 dienos. Tiek reikia, kad pamatytum jame viską, ką jis turi geriausio. Atmetus iš lankytinų vietų sąrašo vietas pietavimui ir apsipirkimui, belieka vos pora objektų. Gal todėl, kiek teko matyti, nemažai turistinių turų iš oro uosto keliautojus iš karto veža į kokį kitą miestą, ne Kolombo. Aš apsistojimą vienai nakčiai užskaičiau bent dėl poros priežasčių, bet apie tai jau kitame įraše.
Atvykus į pagrindinį oro uostą yra kelios galimybės, kaip nukakti iki nutolusios sostinės ir aš su bičiuliu ne tiek turistiškai, kiek keliautojiškai, pasirenkam traukinį. Gidai kažkaip neaiškiai pasisako šiuo klausimu, bet faktas – jeigu sekmadieniais ir yra traukinys iš netoli oro uosto esančios stoties, tai, tikriausiai, vienas ir tik kažkada ryte.
Neatsisakydami planų iki sostinės vykti traukiniu, imam tuktuką iki netoliese esančio Negombo miestelio. Pirmas mums pasitaikęs tuktukininkas bando sušikti pradinį įspūdį apie Šri Lanką. Iš pradžių suderim, kad jis mus už 100 Šri Lankos rupijų (1.93 Lt; pradinė suma buvo 200 rupijų) pristatys prie netoli oro uosto esančios stoties. Pristato. Kaip tuktukininkai ir sakė (o čia jau buvo mūsų pareiga jų neklausyti, nes antraip jie primyginai siūlė mus pavežti iki pat Kolombo), stotis neveikė. Tada suderėjom už 600+100 rupijų kelionę iki Negombo traukinių stoties. Atvykę padarom klaidą – duodam į rankas 1000 rupijų ir iš pradžių, man regis, jis atiduoda vos 100 grąžos, o po lengvo protesto – 200. Kaip ten bebūtų, pagal pradinį susitarimą, jis lupa 100 per daug. Tada ir prasideda (c’mon, mes tik ką atvykom ir jau esam ap…sinėjami!). Jis kiaulės akimis apsimeta, kad niekada iki 700 kainos nenuleido, mes – atvirkščiai. Grubiai tariant, jokios derybos nevyksta – tik varymas vieno ant kitų, nes mes žinom kainą, o jis ją didvyriškai neigia. Dar prisistato keli panašaus kalibro draugeliai, kurie vaidina geručius ir sako “nežinom jūsų situacijos, bet žemiausia mūsų kaina yra būtent tokia”. Tuktukininkas grąsina nuvežti į policiją, bet mums sutikus, pavažiavęs dešimt metrų persigalvoja ir apsisuka. Tada ima grąsinti, kad nuveš atgal iki oro uosto. Kadangi pinigai sumokėti, mums toks variantas netinka. Išsilieju keliomis dešimtimis F žodžių bei frazių, palinkiu/primenu, kad karma jam ir jo šeimai išstatys sąskaitą už šį reikalą, pasveikinu likusius tuktukinukus aplodismentais už eilinį api..stą turistą bei sušikamą šalies įvaizdį ir įlendu į stotį.
Košmaras baigiasi. Bilietas 40 rupijų, senas traukinys, daugybė smalsių žvilgsnių ir šypsenų. Kartais atrodo, kad jeigu jau Šri Lankoje šiknius, tai pasaulio šiknių čempionas, bet geriau pagalvojus – didelėje gerų žmonių jūroje, tokie visada plaukioja paviršiuje ir gadina tiek nuotaiką, tiek įspūdžius, tiek apetitą. Pamedituoju ir praeina. Rašydamas šias eilutes jau žinau, kad tokių žmonių sutiksiu ir daugiau, bet… Jie, tai ne visa Šri Lanka, kaip ir Loreta su Viktoru – ne visa Lietuva.
Po beveik valandos kelionės, plius traukinio laukimo, atvykstu į centrinę Kolombo stotį Colombo Fort, iš kur dar reikia persėsti į kitą traukinį ir vykti iki Mount Lavinia rajono, kuriame mano hostelis. Kai pradedi lipdyti atskirų kelionės dalių laikus, aiškėja, kad nuo oro uosto iki “namų” pakankamai ilgas kelias. Colombo Fort mus iš karto pasigauna vietinis, kuris iš pradžių parodo, kur nusipirkti bilietus, o iki kol traukinys atvyks, bando prastumti gido paslaugas (jis pats – tik tarpininkas, ne gidas). Šiaip jau, nebrangu – $50 dienai. Turint mažai laiko, gal ir išeitis, bet mano bendrakeleivis, kaip ir aš, nėra didelis gerbėjas tokio keliavimo būdo, tad net ir teturėdamas keliavimui savaitę laiko, duoda suprasti, jog gido variantas ne mums. Paprašom prielipos telefono, sakom paskambinsim, kai nusipirksim kortelę ir apsispręsim. Nei skambinam, nei planuojam, tačiau mes su juo dar susitiksime būsimame įraše.
Mount Lavinia toli nuo tikrojo Kolombo centro, tačiau arti vandenyno. Vietiniai, tame tarpe ir vyrai, maudosi su rūbais. Vyrai tai jau tikrai neatrodo, kad dėl konservatyvumo, tačiau, o ką – čia vanduo labiau gyvenimo būdas nei proga, tad krenti su tuo, ką turi. Tas ypač palanku man, nes štai jau mėnuo kelionėje, o vis nesugebu įsigyti patinkančių plaukmenų. Ankstesnėje kelionėje didžiąją dalį plafkės man atstojo šortus, bet Šri Lanka, Indija… Čia su kažkuo, kas aukščiau kelių, į kai kurias šventoves neįeisi. O jų čia daug ir reikia lankyti.
Jei kas paklaustų, o tai kur Kolombo geriausia apsistoti, sakyčiau, jog arčiausiai vietos, iš kurios išvyksite. Jeigu traukiniu, tai atitinkamai prie geležinkelio stoties. Juoba, netoli geležinkelio stoties yra ir žymusis Pettah turgus, kurio, tiesa, teko matyti tik vaisių/daržovių dalį. Visa kita, bet kuriuo atveju išsibarstę, tad teks samdytis tuktuką. Kolombo toks beveik trim valandom kainavo 2500 rupijų, Kandy geras keturias važinėjom už 2200. Vienam gal ir gali atrodyti brangokai, bet porelei tokia kaina turėtų būti pigiau grybo. Dar dėl apsistojimo ir aš, žinoma, turiu omeny ne 5* variantus. Šri Lanka, aišku, ne Mianmaras, nakvynę galima nebrangiai užsisakyti ir internetu, tačiau internete ir juoba agoda, booking ar hostelbookers yra tikrai ne visi, tad tiesiog galėdami pasiskambinti hosteliams pagal LP, Rough Guide ar Wikitravel rekomendacijas, gerokai praplečiat savo pasirinkimą. SIM kortelė čia 100 rupijų, kažkiek pokalbiams ir SMS 100 rupijų, 5GB duomenų – 699 rupijos (13.51 Lt; palyginimui, T2 Lietuvoje už 3GB prašo 22 Lt).
Maistas pigus, skanus ir aštrus. “No spicy” reiškia vis tiek šiek tiek spicy. Daugiau 600 rupijų už maistą plius gėrimą (ne alkoholinį – lassi ar sultis) mokėti neteko ir kol kas pigiausias variantas atrodo tokie alia bufetukai/užeigėlės, kur su kokia indiška duona gauni kario ar daržovių. Pietryčių Azijai būdingų naktinių turgelių ir gatvinio maisto pardavėjų arba nesimato, arba aš kol kas labiau pastebiu kitus dalykus.
Šioks toks atskaitos taškas šiltuose kraštuose yra vandens, kurį geri nuolat, kaina. Tai 0.5l buteliukas čia kainuoja apie 40 rupijų, 1.5l – apie 80.
Vis tik iš pirmos dienos kažkokių ypatingų apibendrimų daryti nepavyksta. Akivaizdu, kad tai, kiek kitokia Azija nei iki šiol lankytos šalys tikrojoje Pietryčių Azijoje, bet ne kažką daugiau. Vakare pasivaikštom pajūriu, keletą kartų atsisakom draugiškai siūlomos marihuanos (“oi ne, narkotikų aš nepardavinėju, tik marihuaną”) ir miegot, nes kitą rytą laukia kelionė į žymiausią Kolombo šventyklą ir kelionė traukiniu į kultūros sostinę Kandy. Užbėgdamas įvykiams už akių išduosiu, kad abu tikslus pasiekti ir pavyko, ir nepavyko – abu tuo pačiu metu. Bet čia jau atskiros istorijos.