Jau minėjau, kad yra daugybė Šri Lankų: kultūrinė, arbatinė, portugališka, etc. Dėl pilietinio karo ilgai neprieinama ir smarkiai suniokota šalies šiaurė yra dar vienas toks unikalus kampelis. Bet aš palieku įrašą apie šiaurinės dalies pagrindinį miestą Jaffną nuošalyje ir kol kas apie valandą autobusu važiuoju link Keerimalai versmių – prie pat šiaurinės šalies pakrantės.
Nors pagrindinis tikslas yra aplankyti šventą vietą, maisto davinio įsisavinimas atrodo šventesnis reikalas, tad pirmiausia su Oliveriu (australiečiu, kurį sutikau Galle) patraukiam link paplūdimio. Ten mus pasitinka tai pasakų knygų, tai Stephen King romano verti pastatai.
Toje vietoje jie atrodo lyg būtų vienai dienai nuleisti iš dangaus. Prekeiviai turi pasistatę kažkokias tai šaldytuvus menančias dėžes, bet jausmas toks, kad nieko daugiau be vandens jų pasakiškame arsenale nėra. Na, bet mums gi ir nereikia – turim savo. Gal kažkur į kairę ar dešinę (netikrinom) yra maudymuisi tinkamas paplūdimys, bet čia gali tik nusiplauti rankas – nors vanduo ir skaidrus, bet akmenuotas, o aplinkui nemažai šiukšlių.
Čia iki karo buvusi šventykla ir jos apylinkės sparčiai atstatinėjami, bet realiai tai dar viena karo baisumus menanti vieta su daugybe namų-vaiduoklių ir palmėmis be viršūnių.
Na, ir galiausiai…
Mitas pasakoja, kad Chola dinastijos princesė išsimaudžiusiu čia ir pasimeldusi hindu dievybei Murugan ne tik išsigydė virškinimo negalavimus, bet ir veido deformacijas dėl kurios jos veidas panašėjo į “zirga galva”. Už baseino ribų krantą skalauja vandenynas, bet čia tik sodrios spalvos šaltinio vanduo. Moterys gali stebėti reginį, bet čia maudosi tik vyrai. Mūsų apsilankymo metu, pagrinde tai buvo vaikai ir paaugliai. Net pagailo, kai pamačiau, jog iš atėjusių dviejų mergaičių tik viena spėjo prisijungti prie vandens linksmybių. Antrajai dar tik nusirenginėjant apsauginis liepė nešdintis iš vandens. Nešdintis, beje, yra kur. Neieškojau, bet kažkur greta yra ir baseinas moterims. Tik tiek, jog jis ne šventas.
Vietiniams, aišku, mes buvome šventė. Išsimaudžius (o ir dar besimaudant) jie užtaškė įprastiniais klausimais iš serijos “iš kur, kiek laiko Šri Lankoje, ar vedę, kiek metų, kiek brolių?”. Iš geresnių radinių mums patiems, čia sutikome Anthony, kuris nors ir gimęs Šri Lankoje, didžiąją dalį gyvenimo praleido Britanijoje. Studijuoja psichologiją ir nori grįžti čia bei atidaryti mokyklą-namus vaikams-autistams.
Prie progos užklausėm ar žino, kur čia galėtume papietauti. Jis užklausė draugo ir galų gale buvom nuvežti į jo namus ir pavaišinti naminiu maistu. Sakė, kad draugo mama aimanavo, kad jai gėda priimti svečius, nes neturi nieko ypatingo paruošusi (juoba, nebuvo ir reikalo), o mums tai buvo vienas geriausių maistų ragautų Šri Lankoje ir jau tikrai Jaffnos apylinkėse. Bet, taip, vakariečiai čia, dar labiau nei pačioje Jaffnoje, čia yra retas paukštis su kuriuo nežinia, kaip reikia elgtis. Kaip jau ir sakiau – čia dar viena, dar kitokia Šri Lanka.