Prie Sigiriya aš jau buvau (Lipti už $3 ar už $30 (Sigiriya/Pidurangala)?). Tąkart UNESCO paveldo sąraše esantį “akmenį” pasirinkau pamatyti nuo gretimai esančio Pidurangala akmens. Iš dalies dėl to, kad neatrodė verta mokėti $30 už tokį objektą, iš dalies todėl, kad mano tuometiniam bendrakeleiviui ukrainiečiui tai buvo neįkandama prabanga. Vis tik jau praėjus vos kelioms dienoms po apsilankymo Sigiriya apylinkėse, atsirado noras grįžti atgal ir aplankyti tai, kas laikoma dažniausiai turistų lankoma vieta Šri Lankoje. Atvykus pasitiko tamsūs debesys ir karts nuo karto prapliumpantis lietus. Bet tai buvo paskutinės dienos valandos, įėjimas į Sigiriya jau vis vien buvo užvertas. Kitos dienos rytas stebuklų irgi nežadėjo – nors lietaus ir nebuvo, uolos viršūnė nuo ankstyvo ryto buvo panirusi nepermatomame rūke. Turint omeny, kad kartu su bendrakeleiviu australiečiu prabudom vėlyviem pusryčiam, orų prognozė kitai dienai atrodė palankesnė ir abu turėjom begalę nebaigtų darbų, atidėjom Sigiriya lankymą dar vienai dienai. Po pietų vėl prapliupo tai stipresnis, tai silpnesnis lietus, kuris nesiliovė iki pat vidurnakčio. Kaip ir su visais kitais lankomiausiais turistų objektais, šį geriausia lankyti kuo anksčiau – geriausiai 7 valandą ryte, kai įleidžiami pirmieji lankytojai, o karštis bekopiant dar leidžia nesijausti prakaituota kiaule. Sumokam $30 ir prieš save praleidę tik dvi poreles, pasileidžiam link viršūnės. Tik tas “link viršūnės” yra toks sąlyginis… Čia tas pats, lyg užkopti į Adam’s Peak ir sakyti, jog saulėtekis buvo tik šiaip sau. Tiesą sakant, Adam’s Peak saulėtekis geriausiu atveju iš tiesų yra tik šiaip sau ir vien dėl jo gaišti dvi-tris valandas kelyje pirmyn ir dar tiek pat atgal, vargu bau ar verta. Tačiau pati kelionė, kartu su vietiniais piligrimais, yra atskiras Adam’s Peak žavesio objektas ir visiškai atperka tą nuovargį ir skausmą kojose, kurį gali justi dar kelias dienas.

Iš liūto beliko tik letenos tarp kurių laiptai į kalno viršūnę, bet tuo pačiu tai yra tai, kas davė pavadinimą šiam objektui – Sīhāgiri arba Liūto akmuo.

Lygiai taip ir su Sigiriya. Jeigu kalbėti apie vaizdą nuo viršūnės, tuomet taip – greta esantis dešimt kart pigesnis akmuo yra gal net ir geresnės vertės, nes nuo jo gali matyti pačią Sigiriya, o ne niekuo neišsiskiriančias apylinkes. Pidurangala iš ties yra tik akmuo arba tiesiog Sigiriya be istorijos.

Viršuje.
Viršuje II

Sigiriya gi, tai atskiras miestas su ankstyvojo urbanistinio planavimo pavyzdžiais. Sodai aplink, fontanai, kanalai. Tai lyg labiau kompaktiška Angkor Wat versija su įspūdingu objektu pačiame centre. Belieka tik įsivaizduoti, kaip penktame amžiuje atrodė ši viršukalnėje įsikūrusi karalystė, kurios sienas puošė, manoma, spalvoti piešiniai, kurių aukštis buvo apie 40 metrų, plotis – 150. Iki šiol išliko vos keliolika freskų.

Reziumuojant galima sakyti, kad kaip ir daugelis istorinių objektų, šis tampa įdomesniu su kiekvienu apie jį perskaitytu žodžiu. Netoli akmens yra įsikūręs mažas, bet žavus ir naudingas muziejus. Dienos pabaigoje, kaip kadais ir svajojau, ant Pidurangala užsiropščiau saulėlydžiui. Kažkieno paskleistas pletkas, kad saulė leidžiasi už Sigiriya, aišku, tebuvo pletkas, bet grožio tai nenužudė. Ir kuo toliau, tuo dangus atrodė gražesnis, bet žinojom, kad laukia dar pusvalandžio kelias žemyn ir dar tiek pat iki nakvynės vietos, tad iki aklinos tamsos neužsibuvom.

Kaip ten bebūtų, po saulėlydžio be šviesos šaltinio nulipti būtų sunku – gerai, kad dabar tokį gali turėti kiekviename išmaniajame telefone. Grįždami girdime siautėjančius laukinius dramblius… Fantazijose, žinoma. Neatrodo, kad jų čia išvis galėtų būti, bet vietinės legendos ir papročiai sako, kad po saulėlydžio geriau iš karto lėkti miestan. Kas ten žino, kas ten žino.