Vienu sakiniu: Filmas, kurio Lietuvos mokytojai norėtų, kad jų auklėtiniai nepamatytų.
Apie: Nauji mokslo metai vienoje tipiškoje Prancūzijos mokykloje. Prancūzų kalbą dėstančio François Marin klasėje daugybė jam žinomų veidų ir keli nauji. Jeigu tai būtų tipiška lietuviška klasė, galėtum tikėtis kelių keikūnų ir chuliganų, kurių tikslas būt išvytiems iš klasės. Prancūzijoje, kurioje rasinė ir etninė įvairovė verčia ieškoti tolerancijos šaltinių, kiekviena pamoka virsta žodiniu trileriu, kuriame, kaip bebūtų keista, kartais nugali ne mokytojai.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=Hy158dWdbpw
Kodėl žiūrėti?
Režisierius Laurent Cantet bei pagrindinis aktorius/ scenaristas Francois Bégaudeau į ekranus papila tiek aktorinio bei dialoginio malonumo, kad dvi valandas nieko ir neveiki, kaip tik ryji visa tai, kaip į burną skrendančias prancūziškas bandeles. Kamera dvi valandas faktiškai neišlenda iš kažkur Prancūzijoj esančios multirasionalinės klasės, kurioje kur kas dažniau negu prancūzų kalbos jie mokosi bendrauti. Neabejotinai tai yra filmas apie (mokinių, mokytojų ir, iš dalies, tėvų) dialogą, kuris Lietuvos mokyklose geriau žinomas monologo vardu. Mokytojai ir mokiniai čia kalba, atsiveria, įžeidinėja ir atsiprašo. Būtent, tiek vieni, tiek kiti. Tokio filmo negali skaidyti atskiromis dalimis. Ne todėl, kad nėra prasmės (viskas tobula), bet todėl, kad tai lyg viena pamoka, kurią turi išmokti – viena išmintinga frazė, kurią gali priimti arba ne. Kiek mokytojų, moksleivių, tėvų ją priims Lietuvoje nežinia, bet, kaip sakė Sean Penn (Kanų žiuri komisijos pirmininkas, kuri filmą apdovanojo pagrindiniu prizu), šis filmas yra dovana kiekvienam jaunam žmogui.
P.S. Nors tai yra dialoginis trileris be specialiųjų efektų, rekomenduojų filmą pasižiūrėti būtent didžiąjame ekrane – sunkiai įsivaizduoju malonumą nuolat skaityti tekstus kompiuterio ar tv ekrane.
NUORODOS:
Filmas Lietuvos k/t repertuare ->
http://www.imdb.com/title/tt1068646/
Vienu sakiniu tezė nei šiokia, nei tokia.
Kaip tik mokytojai norėtų, kad moksleiviai pamatytų kuo daugiau gero meno…
Negi įsivaizduoji, jog „gaus blogo užtaiso savo tiesos ieškojimuose”, jeigu pamatys filmą?
Arūnai, aš labai egocentriškas, tad sprendžiu pagal save. Aš su mokytojais elgdavaus panašiai ir, kad tai yra norma nemanė nei jie, nei mano klasės kolegos. Įsivaizduoju, kaip būtų, jeigu visi kolegos būtų pajutę, kad už savo teises reikia ir galima kovoti ir ką padarytų mokytojai, kad tokių kaip aš nepasidaugintų. Tiesa, paskutinėse klasėse, rusų mokytoja tikrai nepyko, kad aš sėdėjimą ir diskutavimą su ja iškeisdavau į “Švilpiko diena”, “Tobula šalis” ir pan., bet ir tai vargiai dėl to, jog pagalvojo apie gerą gero meno įtaką jaunam žmogui. Tai jo, ji mane būtų išleidus ir į “Tarp sienų”.
aš kaip panašaus amžiaus vaikio mama, vakar buvus tėvų susirinkime, galiu patvirtinti kad Lietuvos mokytojams ir kas keisčiausia, būtent naujai iškeptiems, neatrodo pozityvu kad jų mokiniai individualistai su specifiniais poreikiais ir savitom pažiūrom – jiems tai smarkiai apsunkina darbą, nes klasės didelės ir visiems dėmesio neužtenka.
Va, kad sugebėtų padalyt tą dėmesį, lai pasižiūri šį filmą!
Arūnai, o gal ta tezė vienu sakiniu nėra nei šiokia, nei tokia? :) Man gi tavo agitacija panaši į kvietimą britvinikam apsilankyti seanse “Mandagumas keliuose”.
juk visa mūsų švietimo sistema siekia ne skatint žmogų išmokt savarankiškai mąstyti, o tiesiog kuo daugiau info į galvą susigrūsti. o tai reiškia kad iš visų mokslų ne kažin kas belieka kai baigiasi bendrojo lavinimo laikotarpis. iš mokytojų ir reikalaujama visai kitų dalykų – orientacija į rezultatą. todėl pats procesas “turi būti” kiek įmanoma paprastesnis – sėdi žmonės, klauso ir klusniai viską į galvas dedasi. jiems jokių abejonių neturėtų kilti, nes kai su visais imsi aiškintis vaje kiek medžiagos liks neišdėstyta – bus vargšai neišlavinti ;(
nebūtinai pats mokytojas priešiškas savo nuomonę reiškiančių atžvilgiu, bet turi teisingai reaguoti į tokius trukdančius kuo daugiau žinių per pamoką teisingiesiems suteikti.
Man, kaip tokio amžiaus paauglei, šiemet iš paprastos vidurinės perbėgusiai į gimnaziją, situacijos filme buvo pažįstamos iki kaulų smegenų. Būtent to neapsikentusi ir nusprendusi, kad noriu bent jau turėti galimybę mokytis per pamokas, kaip ir daugelis buvusių bendraklasių pakeičiau mokyklą.
Bandau įsivaizduoti, kaip kai kurios personos, su kuriomis man teko mokytis, sureaguotų į tokį filmą. Nuojauta kužda, kad padėtis nepagerėtų. Filme akcentuojamos problemos (tokios, kaip integracija į visuomenę ar kultūriniai skirtumai) nėra tokiios aktualios, kaip kad “Klasėje” nagrinėjama patyčių problema. O ir mintis, kad vieną dieną gausi kulką į galvą, jiems duotų daugiau peno apmąstymas. (Tačiau aš jokiu būdu nemanau, kad filmas prastas. Ginkdie!).
Na, o patekus į gimnaziją situacija visai kita. Vaikučiai taip apakinti minties apie mokslus ir egzaminus, kad visos individualybės dažnai dingsta lyg lazdele pamojus. Smagiausia, kad dauguma visai nemano, jos švietimo sistema supuvus. Mokaisi daug, mokaisi kontroliniams, mokaisi egzaminams, o po to nieko ir nelieka. Darai namų darbus, mokaisi vidaus degimo variklio darbo taktus arba dirvožemio pjūvio sudėtį, kirčiuoji, sprendi racionaliuosius reiškinius. Tai kur problema, jei nekreipsim dėmesio į nežmoniškus krūvius? Problema ta, kad vaikučių paklausus apie Debussy ar eutanaziją (net apie Kubilių ir Foje!!!), jie dažnai skėsteli rankom. O jei sako, kad žino, ką žodis reiškia, tai savo nuomonės neturi arba nesugeba argumentuoti. (Nei situacijos, nei pavyzdžiai nesugalvoti)
Mokykla ugdo buhalterius. Žinoma gerai, kad Lietuvoj ir jų, ir biurokratų, ir ekonomikstų bus. Neneigiu. Bet kas gi stos į socialinį darbą? Pedagogiką? Dailę? Režisūrą? Bibliotekininkystę? Pff, kur socialinės garantijos? Arba pff, aš juk apie tai nieko o nieko nežinau ir nesuprantu.
Pražūsim mes su tokia sistema. Tėvai gyvena dėl vaikų pažymių. Vaikai gyvena dėl pažymių arba negyvena dėl nieko. Jei atvirai, tai nei vieni, nei kiti mokytojams neretai visai nesvarbūs. Juk dažnas pedagogas sako: “Man už tai nemoka.” Dar dažniau: “Jei kas nors nepatinka, gali pakeisti mokyklą”
Štai kaip piktai. Bet gal kažkam naudos bus.
mano pastebėjimai apie gimnaziją buvo. kas darosi kito lygio mokyklose sunkiai įsivaizduoju. o net ir gimnazijoj esama tokių kuriems visų pirma elgesio problemas spręsti reikia. nes jie nei mąsto nei mokosi – tik savo kietumą demonstruoja ar tiesiog laiką užmušinėja “smagiai”.
Galėčiau baisių dalykų papasakoti. Tai, kaip yra šaipomasi iš vaikų, yra neįsivaizduojama. Baisiausia, kad nei mokytojai, nei mokyklos vadovbė nesikiša (net dažnai pačią auką apkaltina), kol viskas nepasibaigia žiauriai. Nors ir tada dažnai jau viską sutvarko policija.
Tokias problemas jau pradinėj reikėtų spręst (jei ne daržely). Matai, kad vaikas nesimoko, jam tai nepatinka-bandyk mokyt taip, kad patiktų, arba to, kas patiktų. O gal nuvesk į porą būrelių. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas gali rasti jį dominančią sritį. Gal ir nebus ten pirmūnas. Svarbiausia, kad darytų tai, kas jam patinka. Nuolatis kalimas į galvą, kad privalo keisti požiūrį į mokslą nepadės. Tik dažnai nei mokytojai, nei tėvai to nesupranta.
Monika, aš tik nesutikčiau su mintimi “Filme akcentuojamos problemos (tokios, kaip integracija į visuomenę ar kultūriniai skirtumai) nėra tokiios aktualios, kaip kad “Klasėje” nagrinėjama patyčių problema”. Tavo minimos problemos yra kontekstas, kuriame bandomas atrasti dialogas, skatinama tolerancija. “Tarp sienų” pagirtinas dar ir todėl, kad neapsiriboja problemų kėlimu, gąsdinimu pasėkmėm – jis ieško ir pateikia atsakymus.
Nelaikau “Tarp sienų” prastesniu filmu, man jis patiko žymiai labiau už “Klasę”, tačiau manau, kad kalbant apie tai, kas padarytų didesnę įtaką Lietuvos moksleiviams, didele balsų persvara nugalėtų “Klasė”. Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog.
Dėl problemų… Žinoma, ir integracija, ir kultūriniai skirtumai, ir tolerancijos trūkumas yra didelės problemos. Ir ne tik mokyklose. Tačiau esminė problema yra patyčios. Tai susiję su tolerancijos stoka, bet come on, aš tikrai dažnai nesuvokiu, už ką yra šaipomasi. Kitoniškumas ar socialinė padėtis net nėra rodiklis, renkantis auką.
Aš gi ir nesakau, kad tu laikai, bandžiau atkreipt dėmesį į akcentus pačiame filme. Estų “Klasės” nesu matęs, tad negaliu komentuot. Vis tik gana skirtingi, skirtinga problematika ir net skirtingai publikai skirta, jeigu žiūrėtume ne į meninę filmų pusę. Patyčios, aišku, yra didelė problema, bet tai jau auklėjimo spragos susijusios su pagarbos ir tolerancijos trūkumu ir filmu labai ko nepakeisi.
Labai patiko Monikos samprotavimai pedagogikos-auklėjimo plotmėje. Mano bendraamžė su ja dukra taip pat perėjo į gimnaziją ir taip pat apsikasus mokslais. „Paruošimo gyvenimui klausimais” pedagogai realiai gali „plaukioti”, nes dabartinis gyvenimas darbine prasme yra komplikuotas ir sudėtingas, todėl pateikinėti TEISINGUS receptus kaip rinktis tolimesnį kelią su gimnazijos diplomu, nėra paprasta ir aišku. Daug blogumo įskėlė ir pati švietimo „reforma” – juk jei mokytojui buvo normali galimybė pabėgt iš mokyklos, jis tą mielai darė. Liko tie, kuriems nebuvo kur išeiti ir niekas jų nelaukė. Aišku, lieka ir mokytojaujantys iš pašaukimo…
Estijos režisūros debiutantas savo KLASĖJE renkasi akivaizdžiai lengvesnį filmo padarymo variantą – ima tą skriaudimo temą ir ją forsuoja pakankamai tiesmukiškai. Suprantama, jog jauni žiūrovai gal būt daugiau įsijaučia į pačią situaciją, jos aštrumą. Lyginant su prancūzais, kurie neveda iš aiškinimosi dialogais sferos į kažkokį tragišką konfliktą. Na taip, nesivaldantis vaikis pašalinamas iš mokyklos, tuoj pat pasakant, jog pastaroji padės jam atsidurti kitoj… Estijos konfliktas grasina peraugti į žiaurią baigtį. Dėl to, gal įdomiau žiūrėt, turint tikslą pamatyti – o kaip viskas baigsis? Prisipažinsiu, nebelaukiau pabaigos. Kaip ore betvyrotų grėsmingo finalo įtampa, estai daro filmą kinematografine prasme gana silpnai. Turiu galvoje, kad negrabiai paskirsto klasės personažus į „juodus” ir „baltus” ir tęsiantis filmui labai akcentuoja tokį suskirstymą. Prancūzai gi, leidžia žiūrovui pačiam daryti išvadas – vienam mokytojo gaila, kitam apmaudu, dėl jo pasakytų žodžių, kiti pyksta ant mokinių ir mano, kad mokytojas – idealus. Dar kiti įžiūrės vaikų teisių pažeidimus juos taip „protinant”. Iki tokių gelmių tikrai nenusileidžia estai…
Labai įdomu buvo skaityti visų Jūsų komentarus. Ačiū, kad dalinatės. Gera žinoti, kad yra daug žmonių, kuriems ne vis vien švietimo sistema. FB yra tokia uždara grupė: Mokytojai ir jų bičiuliai. Ten renkasi pokyčių siekiantys mokytojai, mokiniai, jų tėvai ir kiti sąmoningi, aktyvūs, veikaintys piliečiai. Kviečiu prisijungti ir Jus: http://www.facebook.com/groups/mokytojai
Jūsų komentaruose radau Jūsų tikėjimo – įgalinote ne tik Mokytojus, bet ir tėvus. Tuos, kuriems ne vis vien. Atskirai pakeisti kažką sunku. O drauge kurti alternatyvą esamai sistemai – gali būti smagus procesas. Iki :)