Kinas

„Follow your talent. If Michael Jackson’s dad forced
him to be a boxer… and Mohammad Ali’s dad pushed him
to be a singer… imagine the disaster.“

Kai buvau mažas ir už distancinį pultelį dažniau buvo atsakingas mano brolis, pamenu, kaip jis kiekvieną kartą perjungdavo muzikinį kanalą, vos jame pasigirsdavo pirmieji „Dire Straits“ dainos „Brothers in Arms“ garsai, palydimi žodžiais „šita nuobodybė…“. Praėjo dešimtmetis, gal net daugiau, kai pats nustojau tą daryti iš inercijos, perklausiau ir… dabar „Brothers in Arms“ yra mano mylimiausių dainų top50 (gal net ir top20).

Su indiškais filmais man irgi gaunasi panašiai. Po nepriklausomybės atgavimo, į Lietuvą atėjus „Cinemark“ (?), o vėliau ir kitiems kino platintojams, visi tie Holivudiniai „Batman’ai“, „Švilpiko diena“, „Tobula šalis“ ir panašūs buvo tiesioginis šios laisvės atspindys kine, žymėjęs ne tik laisvą kitokio kino prieinamumą, bet ir įprastinio, o tai dažnai buvo indiškas, dingimą. Indų kinematografas atmintin nugrimzdo, kaip dainos-šokiai ir paviršutiniškumas visuose filmo lygmenyse pradedant, bet nebaigiant vaidyba.

Bet pastebiu, kad po kelių juostų nufilmuotų Indijoje ir poros gerų iš ten, vis dažniau į šią šalį norisi grįžti ne tik traukiniais, bet ir kinu iš ten. Palengva beatodairišką novatyvumo alkį šiuolaikiniame kine permuša noras paprastumui, nuoširdumui bei naivumui ar tiesiog žmogiškumui, pažeidžiamumui iki kurio pasaulinio pripažinimo sulaukiantis kinematografas nusileidžia taip pat retai, kaip, kad aš prisiverčiu nueiti į kino teatrą. Žinoma, tas „kitaip, naujaip, unikaliai, aštriai“ tėra atspindys šiuolaikinio žmogaus lūkesčių, kai paprasti dalykai jau nei stebina, nei džiugina, kai visa turi trenkti per galvą, išmužti iš vėžių, kad tas šūdas, kuriuo apsitaškom per darbo savaitę, pradėtų po truputį byrėti. Jeigu ne nuo galvos ar širdies, tai bent pečių ir akių. Ir gal todėl tame įsivaizduojamame interviu su manimi, kaip scenarijaus autoriumi, kurio nėra ir dar ilgai nebus, paklaustas, koks filmas yra geras, aš atsakau, kad ne tas, kuris susirenka daugybę apdovanojimų, bet tas po kurio brangiam žmogui nori pasakyti tai, ką, galbūt, ilgai nutylėjai, o priešui jeigu ne garsiai, tai bent tyliai, širdyje, atleisti.

Ir čia aš baigiu intro apie indišką kiną su eiline scena iš filmo „3 idiots“, kurio didžiausi idiotiškumai yra plakatas bei treileris po kurių gali pagalvoti, kad tavęs laukia indiška „Amerikietiško pyrago“ versija, kai iš tiesų, tai panašiau į „Good Will Hunting“ pagal japoniškų reklamų tradiciją. Sunku įsivaizduoti, bet dar sunkiau pamiršti – vienas geriausių šiemet matytų filmų. Kad ir vėluojant 7 metus. Ir jau šioks toks pavydas tiems, kurių šių istorija dar tik laukia.

„And then one evening… In walked the past“

Apie in, out ir in again.

– It feels so good, hun.
– Well, I mean, of course, you’re feeling good right
now. You’re drunk and you’re stoned.
– Well, you’re drunk and stoned, too.
– I am drunk and stoned, but I am not the one who was
dancing around with my pants off.
– Well, there you go. Maybe that’s the problem. Maybe
that’s what you should do.
– Excuse me?
– Maybe you should get naked.

Jeigu Kamasutra būtų trileris, tai būtų “The Overnight”. 78 minutes trunkanti dviejų porelių kelionė po miegamuosius smegenų užkambarius. Ir nesvarbu ar pabaiga nuspėjama, kai voyage’as toks malonus, jog belieka mėgautis akimirka ir mažiau galvoti, kuo visa tai baigsis. Visa, kas atsitinka yra ne veltui, jeigu iš to pasiimi pamoką. Ir ne, nepaisant skambių žodžių, sekso filme mažai. Bet jau vizualiai.