Kaip melžėja, virėja ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja* viešąjį pirkimą organizavo arba kodėl Lietuvoje nėra geros socialinės reklamos.

(publikuota www.dansu.lt)
Prieš keletą dienų gaunu (socialinio) kliento laišką, kuriame žinutė, jog serijoje klipų, vieno nerodysim – negavo pasikeitusios valdžios palaiminimo. Klipas serijoje neišsiskiria niekuo, išskyrus tai, kad pagrindinis jo herojus – Dalia. Kitaip tariant, apsidrauskim, kad neužsitrauktume Prezidentės nemalonės. Tokie sprendimai liūdina, bet nebestebina. Liūdina, kad nebestebina. Vis tik vasarą teko sudalyvauti viešame pirkime, kurio metu liūdesys buvo silpniausia iš emocijų, dažniau užgožiama pykčio bei nusivylimo tiek analfabetais trinančiais ministerijų sofučių gobelenus, tiek įstatymų leidėjais.

Socialinė reklama, iš principo, dažniausiai yra, ar turėtų būti, valstybinių institucijų skleidžiama reklama. Jeigu šalyje didžiausia problema yra mirštamumas nuo rūkymo ar savižudybių, turėtų įsijungti mechanizmai kažką darantys šia kryptimi (tame tarpe ir reklamą). Parašo (logotipo) po tokia reklama išvis neturėtų būti, nes realiai tai šalies piliečių apmokama reklama, kuri daroma jų pačių labui. Tuo ji ir skiriasi nuo komercinės ar net nevyriausybinės organizacijos skleidžiamos reklamos: jeigu šunų maistu prekiaujanti įmonė nori paremti vaikų namus – tai yra jų reikalas; jeigu picomis prekiaujanti įmonė nori paremti maratoną, tai irgi yra jų reikalas; galiausiai, jeigu degalais prekiaujančios įmonės vadovas nori iš dolerio kupiūrų pastatyti Kalėdų eglutę, o po Trijų Karalių ją padegti – tai irgi yra jo reikalas. Tačiau, kai ministerijos klerkai švaisto pinigus leisdami sau spręsti, kas yra gera socialinė reklama (kitose srityse, tikriausiai, vyksta tas pats, bet palieku apie tai diskutuoti kitų sričių specialistams), o kas ne, tai jau nėra vien tik jų reikalas – tai yra kiekvieno neabejingo piliečio, kuris moka mokesčius reikalas!

Šiaip jau konkursuose “atspėk kainą” niekada nedalyvauju, nes a) niekada neatspėju; b) gerai žinau, kad nesu pigiausias. Vis tik Sveikatos Apsaugos ministerija (toliau – SAM) “Socialinės reklamos kampanijos ,,Saugok save“ vaizdo, audio klipų ir judriųjų skydelių sukūrimo paslaugų pirkimo dokumente aiškiai apibrėžė, kad perkami penki klipai, kurių kiekvienam skiriama iki 60 000 Lt su PVM (jei kam atrodo, kad tai automatiškai reiškia, jog bus varžomasi tik idėjų lygmenyje, klystate – konkursui einant į pabaigą, rezultatų paskelbimo data buvo nukelta, nes vienas iš tiekėjų pasiūlė įtartinai mažą kainą). Pasitariau su partneriais ir nutarėm pabandyti. Ir iš karto prasidėjo…

51 lapas. Tiek puslapių yra pirkimo dokumente (atsisiųsti: Konkurso salygos.docx). Lapų skaičius, žinoma, nėra svarbu – svarbu jame esanti naudinga informacija. O jos reikia daug, nes penkis klipus nors ir vienija sveikatos tema, paliečiamos problemos yra pakankamai skirtingos:

– Širdies ir kraujagyslių susirgimų mažinimas skatinant rinktis sveiką mitybą;
– Širdies ir kraujagyslių susirgimų mažinimas skatinant rinktis aktyvų gyvenimo būdą;
– Ankstyva onkologinių susirgimų diagnostika ir gydymas;
– Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų infrastruktūros optimizavimas;
– Mirtingumo ir neįgalumo nuo traumų ir kitų išorinių mirties priežasčių mažinimas.

Pabandžius pateiktą informaciją sudėlioti į klausimyną (kiekviena agentūra turi savo BRIEF’o forma, kuri svarbi ir kaip atspirties taškas pradėti darbams, ir kaip kontraktas, kai jo šalys aiškiai mato, dėl ko jos susitarė), aiškėja, kad iš 10-12 punktų, pagal pirkimo dokumentą tegaliu užpildyti 2-3 laukelius (iš informacijos 18-23 psl.). Na, ne problema galvoju, juk darbas vardan gražesnės ir geresnės Lietuvos, tad aš surašysiu klausimus, o ministerijos darbuotojai atsiųs man atsakymus.

Pavyzdžiui, apie tikslines grupes. Originaliame pirkimo dokumente galima rasti statistiką, kokio amžiaus ir dėl ko miršta, bet į ką turėtų būti orientuotas klipas – ne (gal profilaktika reikia užsiimti dešimt metų prieš rizikos amžių, etc.). O viešieji pirkimai, žinia, ne vaikų žaidimas – sąlygos dažnai taip ir būna surašomos, kad kažkas atkreiptų į jos niuansus dėmesį, o kažkas ne, dėl ko iškristų iš žaidimo. Todėl, kai matai tokį bendro pobūdžio apibrėžimą dėl tikslinių grupių

Socialinės reklamos kampanijos „Saugok save“ tikslinės grupės:
– Sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai;
– Visuomenė;
– Centrinės ir vietos valdžios institucijos;
– Socialiniai, ekonominiai partneriai;
– Kitos tikslinės grupės.

privalai pasitikslinti, ką mes su kolegom ir padarėm, duodami aiškiai suprasti, kad ministerijos pateikta informacija nėra tiksli bei pakankama.

Klausimas:

(Idėjos atspindėjimas/orientavimasis į skirtingas tikslines grupes). Užduotyje išskiriamos penkios tikslinės grupės: sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai; visuomenė; centrinės ir vietos valdžios institucijos; socialiniai bei ekonominiai partneriai, o taip pat kitos tikslinės grupės. Toks apibrėžimas nepalengvina klipų sukūrimo, nes jeigu visas aukščiau paminėtas grupes sudėtume į vieną krūvą, rezultatas būtų „Visa Lietuva“. Deja, bet geras klipas pensininkui ir paaugliui yra labai skirtingi dalykai. Arba, tarkim, sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai, tuo pačiu juk yra ir visuomenė, tad koks skirtumas? Jeigu pagrindinė tikslinė grupė yra sveikatos apsaugos sektoriaus darbuotojai, kreiptis į juos turėtume profesionalesne kalba, jų žargonu, o ne „popsiškai“. Bet tai reikia žinoti. Kaip ir tai, ką turime omenyje sakydami „kitos tikslinės grupės“? Noris padaryti gerus, taiklius klipus, bet baisu būtų pristačius sužinoti, jog po „kitos tikslinės grupės“ slepiasi, tarkim, narkomanai, apie kuriuos mes nė nepagalvojom. Todėl prašom išskirti, patikslinti ir sudėlioti prioritetus, kokiam klipui, kuri tikslinė grupė yra prioritetinė, kuri antra, trečia (ir toliau, jeigu aktualu). Išskyrus penktą klipą, kuriame tikslinė auditorija yra aiški. Suprantama, kad visi klipai nors kažkiek aktūalus galėtų būti bet kokio amžiaus žmonėms, tačiau statistika visada turėtų pasufleruoti, kurioje grupėje problema yra didžiausia ir, svarbiausia, kuriai grupei galima padaryti didžiausią įtaką (atkalbinėti pensininkus mesti rūkyti, gali būti jau ir per vėlu). Atsakymai į šiuos klausimus padėtų atrinkti, kurias tikslinės auditorijos grupes vaizduoti klipuose, nes tokiu atveju per susitapatinimą pasiektume geresnį rezultatą.

SAM atsakymas:

Teikėjas turėtų orientuotis į kuo platesnę auditoriją, atsižvelgdamas į paslaugų techninėje specifikacijoje (1.1-1.4 punktai) kiekvienos temos pagrindinėse turinio gairėse tiksliau apibūdintas adresatų grupes.

Mūsų klausimas lyg ir duoda suprasti, kad iš pateiktos informacijos sunku suprasti, kas yra klipų tikslinė auditorija, tačiau SAM “aiškindama” siunčia atgal į savo dokumentą. Puikiai suprantame, kad adresatas gali būti ir visa Lietuva, bet vis tiek kažkas yra pagrindinė auditorija, kažkas antrinė, etc. Galiausiai, jeigu užduodamas klausimas, duodant suprasti, kad visi reikalingi punktai buvo perskaityti, bet atsakymas nebuvo rastas, reiktų į jį atsakyti, o ne bandyti “atsifutbolinti”.

Tuokart dar atrodo, kad įvyko nesusikalbėjimas. Tebūnie. Kitas klausimas:

“Taip pat, ką mes žinome apie tikslines grupes? Jeigu nėra tokių duomenų, tada kūrėjams teks spėlioti arba naudotis viešai prieinama, tačiau ne visada vieninga informacija. Tuo pačiu bus sunku objektyviai įvertinti ar kūrėjai pataikė „į targetą“. Pavyzdžiui, jeigu tikslinė auditorija yra 23-27 metų vyriškis, koks jo gyvenimo būdas? Kodėl neina į sporto klubą (per brangu ar nėra laiko?). Ar turi šeimą ir kasdien geria alų, nes moterį suviliojo dar prieš užsiaugindamas pilvuką ar yra užkietėjęs viengungis kiekvieną vakarą su draugais leidžiantis bare? Ką jis mano apie žaliavalgius, vegetarus ir ekologišką maistą? Reikalingas tikslinės auditorijos tiek demografinis, tiek psichografinis portretas, nes vien amžius nieko nesako”.

SAM atsakymas:

Žr. paslaugų techninės specifikacijos 1.1-1.4 punktus.

Čia jau aš suprantu, kad tokie klausimai ima trikdyti planines kavos pertraukėles, nes atsakymas yra iš serijos “palikite mus ramybėje, nes nieko daugiau, nei parašyta techninėje specifikacijoje mes nežinome ir neplanuojame ieškoti” – 1.1-1.4 punktai į pateiktą klausimą atsako tiek pat, kiek ir į “Kaip iškepti morenginį pyragą?”.

Nemažai perliukų iš SAM’o teko išgirsti telefonu, bet žinot, kaip su tokiais dalykais būna: taip nesakėm, to nebuvo, šmeižtas. Tad tikslinės grupės temą užrišame SAM’o patikslinimu apie tikslines grupes, kuris įvyko jau po rezultatų paskelbimo (mums pasirodė, kad neįmanoma gauti tokius mažus balus už klipus, tad bandėm išsiaiškinti, kur suklydom: buvom neestetiški, nekūrybiški ar nepataikėm į tikslinę auditoriją?):

“Primename, kad perkančioji organizacija griežtai neakcentavo tikslinių grupių, palikdama plačią terpę patiems dalyviams nuspręsti į kurią (-ias) tikslinę (-es) grupę (-es), įvertine pagrindines turinio gaires, kurdami klipus, jie norėtų orientuotis. Tikslinės grupės pasirinkimas neturėjo lemiamos įtakos vertinant pasiūlymus”.

Dabar pabandykit įsivaizduoti, kaip toks išvedžiojimas skambėtų iš komercinės įmonės gaminančios, pavyzdžiui, alų vadovo lūpų. Man tai primena tarybinių laikų anekdotą apie žmogų, kuris ateina į parduotuvę ir paprašo šimto gramų maisto. Kaip galima daryti kampaniją, jeigu pats nežinai, kam ji skirta? O gal jos nereikėjo, gal nėra problemos, gal be reikalo švaistomi pinigai? Čia priėjo kitos reklaminės kampanijos herojus ir tarė: Nu gi čia durnas klausimas, kam skirta kampanija – kampanija skirta įsisavinti Europos Sąjungos pinigus.

Bet net jeigu konkursas tėra tam, kad išleisti pinigus, vis tiek reikia išsiaiškinti, koks turi būti darbas, kad atitiktų SAM’o reikalavimus (kaip jį laimėti?). Ne tiek mistiniai, kiek nucopy-paste’inti reikalavimai iš šabloninio pirkimų dokumento atrodo taip:

Ar kam aišku, kas slepiasi po “Meninių išraiškos priemonių išskirtinumas”? O po “Meninės išraiškos priemonių estetinės charakteristikos”? Akivaizdu, kad Milk’ų kūrybos direktorius turėtų vienokią nuomonę šiais klausimais, o SAM’o komisija, tikriausiai, kitokią. Tad užklausėm. Šiuo atveju dar neatrodė tiek svarbu, kas yra ta paslaptinga komisija nesugebanti atsakyti į nė vieną pateiktą klausimą, kiek norėjosi sužinoti, koks jos suvokimas apie kriterijus, kuriais ji vadovausis atrinkdama geriausius darbus. Taigi, klausiam:

(Kriterijai/Kūrybiškumas/Meninės išraiškos priemonių išskirtinumas/ Estetinės charakteristikos) Kas yra meninė išraiškos priemonė? Kokios yra išskirtinės/originalios primonės (gal galite pateikti pavyzdžių)? Kanų reklamos festivalyje, kuris laikomas svarbiausiu reklamos industrijos renginiu, yra net atskira kategorija, kurioje laimima dėl priemonių išskirtinumo/įgyvendinimo kokybės, tačiau tie darbai retai lami dar ir pagrindinėje TV kategorijoje, nes ten dažniausiai apdovanojama už idėjos originalumo bei įgyvendinimo komplektą. Ar turima omenyje, kad puiku, jeigu yra gera idėja, tačiau, jeigu ji bus įgyvendinta įprastine forma (tiesiog paprastas, gražiai surežisuotas klipas), garantuotai neteks keliolikos procentų galutiniame įvertinime, tad reiktų pagalvoti, kaip idėją pateikti nematytu būdu, nors tai užgožtų pačią idėją, o raiškos priemonės atrodytų „iš kitos operos“. Nepamirškim, kad kalbame apie socialinius klipus ir situacijos/savęs atpažinimas juose yra labai svarbus.

SAM atsakymas:

Vienodai svarbūs ir idėja, ir realizavimo būdas. Todėl perkančioji organizacija, iš paslaugų teikėjų tikėdamasi kūrybiškumo, nenurodo į ką orientuotis ar ko vengti.

Klausimas:

Taip pat ir dėl estetinių charakteristikų. Ar galite pateikti pavyzdžių? Nes apibrėžimo, kas yra estetiška, o kas ne, užduotyje nerandame. Pavyzdžiui OgilvyAsia darbas „Smoking Kid“ http://www.youtube.com/watch?v=gugjMmXQrDo laikomas vienas geresnių socialinės reklamos pavyzdžių 2012 metais, tačiau vargiai šią socialinę dokumentiką galėtume pavadinti estetiška (vaizdas lyg filmuota buitine kamera, fontai, kuriuos galima rasti kiekviename kompiuteryje, etc.). Klipas „Embrace life“ http://www.youtube.com/watch?v=h-8PBx7isoM tikriausiai atitinka aukščiausius estetikos reikalavimus, bet ar dėl to „Smoking Kid“ darbas tampa prastesnis? Iš vertinimo sąlygų galima susidaryti įspūdį, jog norint gauti maksimalų įvertinimą už estetiškumą, reikia vengti „dokumentikos“ ir orientuotis į sulėtintą filmavimą, estetiką, švarą, etc.

SAM atsakymas:

Perkančioji organizacija, iš paslaugų teikėjų tikėdamasi kūrybiškumo, nenurodo į ką orientuotis ar ko vengti.

Kaip kadais teigė Paul Arden iš “Saatchi&Saatchi”, daugeliu atveju “mes norime kūrybiškos reklamos” reiškia, jog mes norime to paties, ką daro visi, tik truputį kitaip ir neturi nieko bendra su tikruoju kūrybiškumu. Bet gi štai, du kartus pakartota: “tikimies kūrybiškumo”. Tai kaip galima išsiaiškinti, ko klientas tikisi, kas jam yra kūrybiška, kas man padėtų laimėti konkursą? Šiuo atveju nusprendėm sužaisti va bank ir į prašymą sureagavom tiesmukai – kiek galėjom, tiek pakūrybinom. Aš asmeniškai palūžau tik ties penktuoju klipu “Mirtingumo ir neįgalumo nuo traumų ir kitų išorinių mirties priežasčių mažinimas”. Nors klipo kadruotė jau buvo supiešta ir radijo klipai surašyti, galiausiai nusprendžiau, kad reikia nors vieną klipą padaryti “supermamišką”, o ne kūrybišką, nes, na, vis tik į konkursą suinvestuota, tad, jeigu laimėtume tik šį (bent šį) klipą, bent jau išliptume iš jo be nuostolio. Tiesa, dar ir dar kartą skaitydami konkurso sąlygas supratom, kad norėdami atitikti konkurso užduoties aprašymą, turim supermamišką klipą prifarširuoti traumų vaizdais (“transliuojama medžiaga turėtų akcentuoti traumas, susijusias su skendimais, kritimais, apsinuodijimais, nudegimais, apsiplikymais, užspringimais, uždusimais ir pabrėžti, kad vaikai ir jaunuoliai jų gali išvengti”) dėl ko jo kūrybiškumas buvo dar labiau prigesintas, bet gi, o, bet, tačiau.

Jei sakyčiau, kad konkurso rezultatai buvo lengvai nuspėjami – meluočiau. Užbėgant kai kuriems įvykiams už akių, net atrodo, kad rezultatai buvo ± paskelbti burtų keliu. Mūsų atveju, laimėjo būtent penktasis, supermamiškas klipas, kurį pagal savo reklamos suvokimo lygį įvertinome, kaip gražų, bet mažiausiai kūrybišką. Na ir, žinoma, atitinkamai mūsų visiškai nenustebino, kad mūsų nuomone pati geriausia idėja buvo įvertinta tokiais balais, kad net “Pykštuko-nykštuko” spaustuvei būtų gėda.

Ir čia vėl grįžtam prie esminio klausimo: kas gi vertina darbus? Kas gali vertinti darbus? Jeigu mes kalbam apie reklamos sukūrimą pieno bendrovei, už labiausiai patikusią idėją gali balsuoti net ir melžėjų kolektyvas, kuriam pirmininkauja vyr. zootechnikas – jeigu tik tam pritaria įmonės vadovybė. Tai jų pinigai, jie juos gali leisti, kaip tik nori. Ar gali tą patį daryti valstybinė institucija, kuri realiai yra išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais? Ar tai, kad esi Viešųjų ryšių skyriaus vadovas, suteikia tau teisę spręsti, kuri reklama yra gera, o kuri ne? Aš, kaip reklamos specialistas, manau, kad mano kompetencija skulptūroje ir šiuolaikiniame šokyje yra ribota, nors pasidomiu ir pirmu, ir, ypatingai, antruoju. Vis tik nemanau, kad galėčiau išsakyti kompetetingą nuomonę šių meno sričių atžvilgių, net jeigu “vis tie reklamšikai yra biški prie meno”. Todėl užklausiam SAMo:

“Turėdami 10 metų patirtį reklamoje bendrai ir 6 metų socialinėje konkrečiai, savo pasiūlymų „Kūrybiškumo“ bei „Idėjos atspindėjimo“ dalis vertiname priešingai negu jūs, tai yra mums atrodanti silpniausia idėja, komisijos yra įvertinta, kaip geriausia ir atvirkščiai – stipriausia įvertinta mažiausiais balais. Tai mums kelia klausimą dėl komisijos kompetencijos vertinant pasiūlymus, todėl norime paklausti, kokiu pagrindu buvo sudaryta komisija ir koks jos narių ryšys su (socialine) reklama? Mūsų nedomina komisijos narių sudėtis (vardai, pavardės) – mes tik bandom išsiaiškinti, kiek ir kodėl jie kompetetingi vertinti reklamos klipų pagal „Kūrybiškumo“ ir „Idėjos atspindėjimo“ kriterijus.”

Į ką SAM’as mums atsako:

“<…>Informacijos apie komisijos narius teikimas viešuosius pirkimus reglamentuojančiuose teisės aktuose nenumatytas”.

Taigi, valstybinė institucija neprivalo atsiskaityti dėl savo sprendimu. Nors dalyviams dažnai keliami milžiniški reikalavimai tiek dėl patirties, tiek dėl įvykdytų projektų apimties, organizatorius sau, jokių reikalavimų dėl patirties iškėlęs nėra. Tokiu būdu, gali būti, kad ministerijoje gali būti suburta trijų žmonių komisija (tiek reikalauja įstatymas), kurią sudarytų melžėja, virėja ir viešųjų ryšių skyriaus vedėja. Ir tokie žmonės gali spręsti tiek apie tiltų bei namų statybą, tiek apie tai kokiomis trinkelėmis trenkti Gedimino prospektą, tiek, kokia reklama geriausiai keisti žmonių įpročius. Nes organizatorius, esant reikalui, gali kviestis ekspertus, tačiau tai nėra privaloma (o net jeigu ekspertai yra kviečiami, jų pastabos yra rekomendacinio, ne privalomojo pobūdžio) Ir jau kas, kas, bet reklama, greičiausiai, kad nepapuola į kategoriją problematikų, kurios negalėtų įveikti darnus melžėjos, virėjos ir viešųjų ryšių skyriaus vedėjos kolektyvas.

“Valdininkas yra nepakaltinamas. Jis gali priimti
valstybei nenaudingą sprendimą, bet jo niekuo negalima
apkaltinti, nes jis veikia pagal Lietuvos respublikos
įstatymus, kurie yra orientuoti ne į rezultatą, bet į
procesą”

Taip atsiranda situacija, kai “ekonomiškai naudingiausias sprendimas” gali reikšti, jog sprendimas yra ne ekonomiškai naudingiausias, bet tiesiog – žalingas. Jeigu įgyvendinimui pasirenkama idėja, kuri yra nepaveiki, tai ekonomiškai naudingiausia idėja reiškia nebent tik, jog mažiausiai pinigų buvo išmesta į balą. Matant, kaip yra organizuojamas konkursas, kiek kiekviename jo žingsnyje yra nekompetencijos, jo sėkmingumas tegali būti prilygintas atsitiktinumui.

Kitas dalykas – komisijos sudėties neviešinimas. Pagal “Transparency International” nesam pati skaidriausiai šalis, o tai tik dar labiau padidina korupcijos tikimybę. Juk nesunku įsivaizduoti situaciją, kai konkursą kuruoja vienas žmogus, kuris, kaip kitus du patarėjus, į komisiją pasikviečia žemesnes pareigas užimančius pavaldinius. Jiems pateikiami dalyvių pasiūlymai ir vadovo rekomendacija balsuoti už vieną ar kitą, galbūt tik jam vienam naudingą, pasiūlymą. “Be spaudimo”. O gal tiesiog komisija sudaroma su dviem korumpuotais bičiuliais, nes… Atsiskaitinėti prieš nieką juk nereikia. Blogiausia, kad valdininkas yra nepakaltinamas. Jis gali priimti valstybei nenaudingą sprendimą, bet kaip ir šio konkurso atveju, jo niekuo negalima apkaltinti, nes jis veikia pagal Lietuvos respublikos įstatymus, kurie yra orientuoti ne į rezultatą, bet į procesą. Jeigu procedūriškai viskas įvykdyta teisingai, rezultatą sunku užginčyti.

Net ir tokio ilgio įraše-paklodėje sunku perteikti tą jausmą, kad, nors ir yra išimčių, dažnai valdininkui nusispjauti į rezultatą. Svarbu, kad “kedė nesudrebėtų”, kad “kas nors, ko nors nepagalvotų” ir, kad “viskas būtų įvykdyta pagal įstatymus, laiku”. “Vardan Lietuvos…” c’mon – kaip gali reikalauti to iš valdininko, kai net įstatymai nėra orientuoti į rezultatą?

Dar grįžtant prie konkurso (Ar žinote, kad…)…
– Komisijai prireikė dviejų mėnesių, jog įvertintų 6 įmonių pateiktus pasiūlymus, tačiau tai nepakoregavo darbų pridavimo grafiko, dėl ko po sutarties pasirašymo liko trys savaitės visiems darbams: radijo bei tv klipams, baneriams. Vėliau terminas buvo pratęstas, bet tai jau buvo korekcijos, o ne esminiai darbai.
– Tai tik spėjimas, tačiau panašu, kad komisija pati suprato, kad neįmanoma per nepilną darbams likusį mėnesį padaryti penkis tv klipus, klipų trumpinius, radijo klipus ir banerius, tad faktiškai kiekvienam dalyviui atriekė po gabalą pyrago – visus keturis pirkimus (viename iš pirkimų buvo du klipai) laimėjo skirtingi dalyviai.
– Komisija net daugybę kartų prašoma (tiek telefonu, tiek raštu), net po oficialios darbų pridavimo datos, dar kurį laiką negalėjo atsiųsti banerių išmatavimų (jei sąžiningai, tai tiesiog ignoravo laiškus klausiančius apie tai).
– Nežinau, kur galiausiai vesdavo paspaudžiami baneriai, nes kampanijai speciali interneto svetainė sukurta nebuvo, o pagal pradinį sumanymą, baneriai turėjo būt talpinami tokiuose puslapiuose, kaip esparama ir pan.

IŠVADOS, REKOMENDACIJOS IR KOMAA
Šis įrašas yra ne tiek apie šios kampanijos klipus ar jos dalyvius (kita vertus, turite puikią galimybę pamatyti, kaip atrodo valdiškos institucijos brief’as ir kokie nuo jo pakyla darbai – gal galite padaryti geriau ir kitą kartą dalyvausite?), kiek organizacines problemas.

Pavyzdžiui, kaip gimsta tokie konkursai? Kas rašo užduotį? Kodėl reikia TV ir radijo klipų (kodėl ne “viral” ar lauko reklamos plakatų?), kas tai nusprendžia, jeigu dar net media konkurso nebuvo? Vėl šventa Melžėjos-Virėjos-Viešųjų ryšių skyriaus vedėjos trejybė?

Normalu, kad tokio dydžio kampanijas lydi ne tik speciali tam skirta svetainė (nes tiesiog raginimai “maitinkis sveikai” bei panašūs nėra pakankamai konkretūs, kad būtų sektini), bet ir papildomi veiksmai (nuolaidos, akcijos klinikose, sporto klubuose, etc.), tačiau šiuo atveju užklausta, SAM atsakė, jog jokie papildomi veiksmai neplanuojami. Taip pat neplanuojama ir interneto svetainė. Beje, teoriškai mes šio konkurso laimėti gal net ir negalėjome, nes prie kiekvieno pasiūlymo pridėjome, kad kampanijos svetainės sukūrimas yra neatsiejama mūsų pasiūlymo dalis. SAM’as šią dalį ignoravo, mes ilgainiui – praradom entuziazmą persistengti.

Panaši kampanija JAV. Su nuorodą į puslapį, kuriame daugiau informacijos, nebandant vienu klipu ir pristatyti ir išspręsti viso pasaulio problemas, parodyti viską.

obesity_lostlovehandles_mag.img_assist_custom

Kokia KOMAA pozicija šiuo klausimu? Žinau, kad 60 000 litų nėra viliojanti suma top10 šios organizacijos narių, tačiau tos pačios narės socialines/visuomenines ir kultūrines reklamas daro net ir nemokamai, kai žino, kad gali padaryti gerai. Teko dirbti poroje agentūrų, kurios ilgainiui tiesiog atsisakė dalyvauti tokiuose konkursuose. Iš dalies dėl “mažiausios kainos”, iš dalies – todėl, kad net mažiausia kaina nereiškia, kad organizatoriai turi nors menkiausią suvokimą, kokia turi būti (socialinė) reklama. Kol sistema nepasikeis, geriausios reklamos agentūros tokiuose konkursuose nedalyvaus. Jeigu geriausios reklamos agentūros nedalyvauja tokiuose konkursuose iš kur Lietuvoje bus gera socialinė reklama? Ar buvo bent bandyta “prastumti” žmogų nuo KOMAA kiekvienam iš konkursų privaloma tvarka? Nemokamai ar už tam tikrą sumą… Patarėjo organizuojant konkursą vietą kaskart rotaciniu pagrindu galėtu užimti vis kita agentūra, o rinkti geriausią reklamą galėtų trijų konkurse nedalyvaujančių agentūrų atstovai. Kaip tai veiktų konkrečiai, kaip padaryti, jog specialistų žodis turėtų ne tik rekomendacinį, bet ir privalomą svorį, sugalvoti galima – reikia tik valios, noro ir pastangų. Tokias komisijas galėtų savo srities pirkimams sudarinėti ir statybininkai, ir architektai – kažkas turi aukotis, veikti, jog visiems būtų geriau. Jei kažkurios srities atstovams užtenka tik rėkti, jog viskas blogai, ką gi – jų reikalas.

Suprantama, kad “ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas” atsirado siekiant išvengti mažiausios kainos sprendimo, kai reikalinga kokybiškesnė, meniškesnė (etc.) prekė/paslauga, tačiau dabartinė sistema (įstatymai) neužkerta kelio nei piktnaudžiavimui, nei lygiai tiek pat neekonomiškiems sprendimams, kai visi pinigai gali nueiti velniop.

Pavyzdžiui, įsivaizduokim Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių, kuris paskelbia konkursą batams įsigyti (asmeniškai sau, reprezentacinėms reikmėms). A. Butkevičiaus batų dydis, tarkim, 45. Žinoma, atsiranda daugybė dalyvių, kurie siūlo savo variantus. Tokioje situacijoje aš galiu įsivaizduoti, kad gerb. Ministras Pirmininkas išsirenka dydžiu mažesnius batelius, nes anie gali prasitampyti arba dydžiu didesnius (“ant išaugimo”) bei lygiai kempenkto dydžio, tačiau sunkiai įsivaizduoju nužiūrinėjant 39 dydžio. Tuo tarpu perkant pagal ekonomiškai naudingiausią pasiūlymą, gali būti ir taip, kad 45 dydžio bateliai kainuoja 500 litų, o 39 – tik vieną. Ir tokiu atveju dar reiktų žiūrėti bei skaičiuoti, kurie iš batelių ekonomiškai yra naudingesni: beveik nemokami, bet niekam tinkami ar lyg specialiai tau nulieti, bet brangoki. Ir nors batelių pavyzdys atrodo absurdiškas, situacija su reklama yra būtent tokia. Net jeigu darbą būtų galima įvertinti 2 balais iš dešimties (mokykliniais terminais tai kažkas tarp blogai ir labai blogai), jis neiškrenta iš žaidimo. Tai iš tiesų, kodėl Lietuvai neužsipirkus reklamų, tiltų ir lėktuvų, kurie verti šaibos? Prisiminkit įrašo pradžią, kai miniu, jog net paskelbus, kad klipams bus skirta iki 60 000 litų, kažkas vis tiek pasiūlė kainą, kuri komisijai pasirodė įtartinai maža.

Todėl ekonomiškai naudingiausias pasiūlymas įstatymuose turėtų būti apibrėžtas kokybiniuose rėmuose (kuriuos kiekvienu atveju galėtų nustatinėti suinteresuotos srities komisija), taip, jog darbas/paslauga, kuri įvertinama 8/9 ar 10 balų iš dešimties, papuola į antrą etapą, kuriame jau žiūrima ir kaina. Jeigu 8 vertas pasiūlymas kainuoja 50 000 litų, o 10 – 100 000, ką gi, laimi pigesnis pasiūlymas. Tačiau tokiu atveju pigesnis nereiškia blogas (juoba, visada išlieka subjektyvumo kriterijus vertinant). Nekokybiški darbai, neefektyvūs sprendimai, kainos lygmenyje išvis neturėtų būti svarstomi.

Gediminui kažkada prisisapnavo vilkas, kažkam kitam, jog Lietuva yra drąsi šalis. Bet gi taip nėra. Drąsu šių dienų kontekste galėtų būti nauja, inovatyvu, kūrybiška. Deja, drąsiausia, ką padarėm per pastaruosius kelerius metus, tai nusprendėm pastatyti “Like” skulptūrą Druskininkuose (man šis sprendimas papuola į “kto xuchie duraka eto durak siniciatyvoj” kategoriją, bet vis tik..). Ir neduok, Dieve, neduok, Dieve, vieną dieną iš mano kišenės už tai bus sumokėta bauda Zuckerbergui. Visa kita, tai tik dar vienas tiltas, dar viena bronzinė skulptūra su liūdinčiu Donelaičiu ir vienybės bei susikaupimo aikštės projektas. Vieną dieną prabusim ir atrasim, kad “Lonely Planet” jau išleido atskirą kelionių gidą Latvijai bei Estijai, o Lietuva papuola tik į bendrą – Baltic States (Lithuania, Latvia, Estonia). Ir, kad tie, kurie dar nenusižudė ir neemigravo, yra tie, kuriems nelabai svarbu, kaip jie gyvena, svarbu, kad gyvena. Tokius nesunkiai galima pamaitinti pažadais apie gražesnį rytojų, ko kažkas, galbūt pasąmoningai, ir siekia.

Aš gi tikiu, kad, kaip ir sudužusių langų teorijoje, viskas prasideda nuo mažų dalykų. Kad ir nuo socialinės reklamos.

KONKURSO DARBAI: