Haputalėje esanti Liptono kėdė (Lipton’s seat) dažnai minima, kaip pigi alternatyva The World’s End, Hortono parke. Iki ten vien nusigauti nuo artimiausio miesto kainuoja $35 ir dar pusę tiek nuo asmens sumokėsi už įėjimą. Galvojau, kad čia aš toks užspaudęs ten nevažiuoju, bet sutikau ir britų, ir prancūzų, ir australiečių, kurie iš principo suka kitais keliais. Pasukau ir aš, bet prieš dvi savaites pasisekė-nepasisekė. Nors ir turėjau gražų patyrimą kelyje iki Idalgashinna stoties, Lipton’s seat’ą nors ir pasiekiau, nieko nepamačiau – jau kelinta diena visas apylinkes nuo pat ryto gaubė rūkas, o kartais net ir aplankydavo lietus. Tuomet nutariau, kad pridavęs dokumentus Indijos vizai, apsuksiu ratą ir po kiek laiko grįšiu. Tiek į Lipton’s seat, tiek dar pakeliui ir į Adam’s peak.
Mano ir kartu keliaujančio ukrainiečio rytas prasideda 6.15 (prieš porą savaičių dvi dienas iš eilės kėliausi 5.30 patikrinti ar verta skubėti link saulėtekio, tad šįkart tam jėgų kiek pritrūksta; jeigu ką, tai šiuo metu, šiose apylinkėse, saulėtekis būna apie 6.20). Pirmasis autobusas iki pusiaukelėje iki Lipton’s seat esančios arbatos gamyklos turi pajudėti 6.30, bet kaip dažnai čia būna, prisipildęs greičiau, mūsų nepalaukia. Tad nors ir buvo mintis daryti sutaupiuką, sužinoję, kad kitas autobusas tik po valandos, paimam tuktuką. Ne visai iki pat viršaus, bet beveik – susitariam, kad už 700 rupijų privež iki vartų, nuo kurių lieka dar koks kilometras pėsčiomis. Šiaip jau, vykti į viršų (saulėtekiui ar kiek vėliau) yra teisingas pasirinkimas. Patiems nusileisti ir pasigrožėti apylinkėmis galima grįžtant, o va geri orai tokiose vietovėse nelaukia – po dešimtos ryto viskas jau ima skęsti baltoje migloje, nuotraukose ne kažkas matosi. Juoba tuktukeris gali bet kur sustoti, palaukti, kol padarysi nuotrauką, kai tuo tarpu autobusas sustojinės tik tam, kad kas penkiasdešimt metrų prigriebti dar vieną į arbatos plantacijas keliaujantį tipelį.
Į tolių apžiūras gal kiek ir pavėluojam, bet kažkur po kojomis besiformuojantys debesys – grožis.
Atsivalgę vaizdų, viršūnėje juos užgeriam Liptono arbata. Taip, kažkaip vis neužakcentuoju to, bet Liptonas čia būtent tas – Seras Thom Lipton iš pokelių. Sako jis mėgdavo čia užkilti ir žiūrėdamas į tolius gurkšnoti arbatą. O tuo pačiu ir savo plantacijas apžvelgti, matyt.
Pusiaukelėje tarp Lipton’s seat yra Dambatenne arbatos fabrikas, kuriame už 300 rupijų jums praves ekskursiją. Kadangi ten fotografuoti negalima, apsilankymas šiame fabrike puikiai dera su apsilankymu netoli Kandy miesto esančiame arbatos fabrike ir arbatos muziejuje – ten galima pafotografuoti, bet tikrą šios industrijos skonį ir kvapą aš pajutau tik Dambatenne. Ten viską galima čiupinėti, uostyti, etc. Gali būti, kad kažkuris arbatos lapelis, kurį čiupinėjau savo nešvariomis rankomis, vieną dieną įsisuks ir į jūsų arbatos puodelį.
Nusileidimo nuo viršūnės dalis ne mažiau maloni, kai gali ir leistis oficialiu keliu, ir prasinešti tarp arbatos krūmelių. Iš arti dirbančių moteriškių matyti beveik neteko, tačiau jų tikrai buvo. Norint uždirbti varganus $150 per mėnesį, joms kasdien tenka surinkti po 20 kilogramų lapelių. Dambatenne, sakė, per dieną išsiuntimui paruošia apie 5-6000 kilogramų juodos arbatos. Plantacijose dirba ir šeimų vyrai, tik jie ne skina lapelius, bet geni krūmus, medžius, tvarko aplinką, tręšia. Ir taip iki vidurdienio. Vėliau neria į miestą dirbti kitus darbus, kai kurie būtent tuktukeriauti.
Daugiau nuotraukų ČIA.
p.s. Prieš kelionę į Lipton’s seat miegojau 6 valandas, o jau kitą naktį po 3 valandų miego kilau į Adam’s Peak. Po tiek kylimų, ateina laikas kietai kristi – į lovą.